Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Anot Mardžės, Timis buvo išbalęs, apsirengęs nudėvėtomis kelnėmis ir išblukusia flaneline striuke, nors tą dieną šešėlyje buvo ne mažiau devyniasdešimties laipsnių. Plaukai styrojo stati. „Jo akys priminė razinas, įspaustas į duonos tešlą“, — sakė Mardžė. — „Tą dieną, Džordžai, aš mačiau šmėklą. Todėl taip ir išsigandau. Niekada nemaniau, kad išvysiu tikrą šmėklą, bet išvydau“.

Netrukus pasklido kalbos. Timį matė ir daugiau žmonių. Pavyzdžiui, ponia Straton. Mes vadinome ją ponia, tačiau visi žinojo, kad ji netekėjusi arba išsiskyrusi, o gal gyvanašlė. Ji gyveno mažame dviejų kambarių namelyje ten, kur Pederseno kelias susijungia su Henkoko keliu. Ponia Straton turėjo daug džiazo plokštelių ir kartais neatsisakydavo praskaidrinti naktį tam, kas turėdavo atliekamų dešimt dolerių. Taigi ji pamatė Timį iš savo verandos. Pasak jos, Timis nuėjo tiesiai prie kelkraščio ir ten sustojo.

Jis tiesiog stovėjo, nukoręs rankas ir atkišęs galvą į priekį, panašus į boksininką po nokauto. O ponia Straton sustingo savo verandoje, bijodama net pakrutėti, tik širdis pašėlusiai daužėsi. Paskui Timis apsisuko — tai darydamas, jis priminė girtuoklį, bandantį kariškai apsisukti aplink: iš pradžių apsuko vieną pėdą, o paskui kitą, ir vos nenuvirto. Atsigręžęs Timis pažvelgė tiesiai į ponią Straton. Jėgos apleido ją, ir ji išmetė iš rankų krepšį su skalbiniais. Drabužiai išvirto ir vėl susitepė.

Ji sakė, kad Timio akys... sakė, kad Timio akys atrodė negyvos ir dulkinos kaip marmuriniai rutuliukai, Luisai. Bet Timis pamatė ponią Straton... ir nusišypsojo jai... ir prašneko. Timis paklausė, ar ji tebeturi tas plokšteles, nes jis mielai pasidulkintų su ja. Gal net ir šią naktį. Tada ponia Straton nėrė į namą ir nesirodė daugiau kaip savaitę. O per tą laiką jau viskas buvo baigta.

Daug žmonių matė Timį Batermeną. Daugelio jų jau nebėra — pavyzdžiui, ponios Straton ir kitų. Tačiau liko dar keli seni krienai, tokie, kaip aš, kurie gali tau papasakoti... jei teisingai paprašysi.

Sakau, mes matėme jį, vaikščiojantį pirmyn atgal Pederseno keliu — per mylią į rytus nuo savo tėvo namo ir per mylią į vakarus. Timis žingsniuodavo pirmyn atgal visą dieną ir visą naktį: marškiniai išsipešę, veidas baltas, plaukai sulipę kuokštais ir styrantys į viršų, kartais prasegtas klynas. Ir tas žvilgsnis... tas žvilgsnis...

Džadas patylėjo, kol prisidegė cigaretę. Užgesinęs degtuką, jis pažvelgė į Luisą pro plaukiančius melsvus dūmus. Ir nors jo pasakojimas, žinoma, buvo visiškai neįtikėtinas, senio akys nemelavo.

— Žinai, yra pasakojimų ir filmų, — aš nežinau, kiek juose tiesos — apie zombius Haityje. Filmuose jie vos pavelka kojas, kėblina lėtai, nerangiai ir tik spokso negyvomis akimis tiesiai priešais save. Timis Batermenas, Luisai, buvo panašus į zombį, bet jis toks nebuvo. Jis buvo kažkas daugiau. Jo galvoje kažkas vyko. Kartais tai matėsi iš jo akių, kartais ne. Jo galvoje kažkas vyko, Luisai. Vargu ar tai galima pavadinti mąstymu. Aš net nežinau, kaip tai galima pavadinti.

Timis buvo klastingas ir įžūlus, tas tiesa. Prisimink, kaip jis pasakė poniai Straton, kad nori pasidulkinti su ja. Jo galvoje tikrai kažkas vyko, bet aš nemanau, kad tai buvo mąstymas, ir labai abejoju, ar tai išvis turėjo ką nors bendra su Timiu Batermenu. Tai veikiau buvo panašu į... į radijo signalą, siunčiamą iš kažkur kitur. Pažvelgus į Timį, kildavo viena mintis: „Jeigu jis mane palies, aš suriksiu“. Štai taip.

Taip jis ir vaikštinėjo keliu pirmyn atgal. Bet vieną dieną, — atrodo, tai buvo liepos 30 ar panašiai, — grįžęs namo iš darbo, pamačiau savo verandoje Džordžą Andersoną, pašto viršininką. Kartu su juo buvo dar Hanibalas Bensonas, kuris tuo metu buvo mūsų antrasis atstovas apylinkės valdžioje, ir Alenas Purintonas, gaisrinės viršininkas. Jie gėrė šaldytą arbatą. Norma sėdėjo su jais, bet nieko nešnekėjo.

Džordžas vis trynėsi bigę, kuria užsibaigė jo dešinioji šlaunis. Jis neteko kojos, dirbdamas geležinkelyje, ir karštomis tvankiomis dienomis toji bigė siaubingai niežėdavo. Bet jis, kad ir luošas, vis tik atėjo.

Taigi Džordžas ir sako man: „Daugiau kęsti nebeįmanoma. Viena mano paštininkė nebenori vežioti pašto Pedersono keliu. Tai pirma. Antra, gresia nemalonumai su valdžia“.

„Ką reiškia — nemalonumai su valdžia?“ — paklausiau aš.

Tada Hanibalas ir pasakė, kad jam jau skambino iš Karo Departamento kažkoks leitenantas Kinsmenas, kurio pareiga — atskirti tyčinį apgaudinėjimą nuo visokių nesąmonių. „Karo Departamentas gavo keturis ar penkis anoniminius laiškus, — pasakojo Hanibalas. — Tas leitenantas Kinsmenas nejuokais susirūpinęs. Jeigu laiškus būtų parašęs vienas žmogus, jie ten tik pasijuoktų. Net jeigu tas žmogus prirašytų visą kalną laiškų, Kinsmenas, kaip jis pats sako, tiesiog paskambintų į Derį valstijos policijai ir praneštų, kad Ladlou atsirado kažkoks pamišėlis, nekenčiantis Batermeno šeimos. Tačiau visus tuos laiškus parašė skirtingi žmonės. Kinsmenas sako, kad tai galima įrodyti pagal raštą ir visa kita. Ir visuose tvirtinama ta pati nesąmonė — jeigu Timotis Batermenas tikrai negyvas, vadinasi, Pedersono keliu vaikštinėja jo lavonas išpurtusiu veidu.

Jeigu rašinėjimas nesiliaus, tas Kinsmenas atsiųs pas mus savo žmogų arba atvažiuos pats, — užbaigė Hanibalas. — Jie nori žinoti, ar Timis tikrai miręs, ar dezertyravęs, nes jie nemėgsta, kai jų dokumentuose atsiranda neaiškumų. Dar jie nori žinoti, kas, jei ne pats Timis, palaidotas Timio Batermeno kape“.

Pats supranti, Luisai, kokia susidarė padėtis. Mes išsėdėjome verandoje daugiau kaip valandą, gurkšnodami šaldytą arbatą ir šnekėdami apie tai. Norma pasiūlė atnešti sumuštinių, bet niekas iš mūsų nenorėjo.

Ilgai svarstę, mes pagaliau nusprendėme patys nueiti pas Batermenus. Aš niekada neužmiršiu to vakaro, net jei ir išgyvensiu dar dvigubai ilgiau. Buvo karšta, karščiau nei pragare, ir saulė leidosi už debesų raudona kaip paskersto galvijo viduriai. Nė vienas iš mūsų nenorėjo ten eiti, bet mes privalėjome. Norma taip pat suprato tai. Sugalvojusi kažkokią priežastį, ji pasikvietė mane vidun ir pareiškė: „Neleisk jiems drebinti kinkas ir atidėlioti, Džadsonai. Tu privalai pasirūpinti, kad šis košmaras pasibaigtų. Nes tai šlykštu“.

Džadas įdėmiai nužvelgė Luisą.

— Tai ji taip pasakė, Luisai. Tai buvo jos žodžiai. Šlykštu. O paskui Norma sušnibždėjo man į ausį: „Jeigu kas nors atsitiks, Džadai, bėk. Nežiūrėk kitų, kiekvienas tegu rūpinasi savimi. Jeigu kas nors atsitiks, prisimink mane ir duok kojoms valią“.

Mes nuvažiavome Hanibalo Bensono mašina — tas kalės vaikas gaudavo tiek A kuponų, kiek tik norėjo, aš net neįsivaizduoju kaip. Nė vienas iš mūsų nešnekėjo, bet visi keturi dūminome kaip kaminai. Mes labai bijojome, Luisai. Tik kartą Alenas Purintonas pasakė Džordžui: „Galiu lažintis, kad Bilas Batermenas pabuvojo miške į šiaurę nuo 15 plento“. Niekas neatsakė, tik Džordžas, prisimenu, linktelėjo galva.

Taigi mes nuvažiavome pas Batermenus. Alenas pasibeldė, bet niekas nepasirodė, todėl mes apėjome aplink namą ir ten radome juos abu. Bilas Batermenas sėdėjo užpakaliniame prieangyje su alaus ąsočiu, o Timis stovėjo kiemo gale ir spoksojo į kruviną raudoną saulę. Timio veidas, apšviestas paskutinių spindulių, buvo oranžinis, tarsi kas būtų nudyręs nuo jo odą. O Bilas — jis atrodė siaubingai. Drabužiai karojo ant jo kaip ant mieto. Sprendžiant iš akies, jis sulyso maždaug keturiasdešimčia svarų. Bilo akys lindėjo taip giliai, kad priminė du mažyčius žvėrelius narveliuose. O kairė burnos pusė be paliovos trūkčiojo.