Stephen King - Gyvulėlių kapinės

O Dieve brangiausiasis, Jėzau brangiausiasis, leisk man pagauti jį, neleisk jam išbėgti į kelią!

Luisas įsibėgėjo visu greičiu ir šoko ir priekį. Akimirką jis skrido lygiagrečiai su žeme kaip futbolininkas paskui kamuolį. Pačiu akies krašteliu Luisas matė savo šešėlį, lekiantį žole paskui jį, ir prisiminė aitvarą, Grifą, gainiojantį savo šešėlį po misis Vinton lauką. Ir kaip tik tą akimirką, kai inercijos jėga išnešė Geidžą į kelią, Luiso pirštai pasiekė vaiko striukės kraštą... ir įsitvėrė jo.

Luisas truktelėjo vaiką atgal ir tuo pat metu nukrito žemėn, trenkdamasis veidu į šalikelės žvyrą ir susikruvindamas nosį. Kur kas didesnis skausmas plykstelėjo sėklidėse — Ooooo, jei būčiau žinojęs, kad teks žaisti futbolą, būčiau užsimovęs apsaugines kelnes — tačiau ir nosies skausmą, ir agoniją paslėpsniuose permušė palengvėjimas, išgirdus Geidžo klyksmą — mažylis užpakaliu plojosi ant šalikelės ir nuvirto ant vejos pakraščio, susimušdamas galvą. Dar po akimirkos jo verkimą nustelbė pralekiančio sunkvežimio dundėjimas ir beveik karališkas signalo trimitavimas.

Luisas šiaip taip atsistojo, nepaisydamas švininio kamuolio, atsiradusio papilvėje, ir paėmė sūnų ant rankų. Po sekundės prie jų pribėgo Reičelė; ji taip pat verkė ir šaukė Geidžui: „Niekada nebėk į kelią, Geidžai! Niekada, niekada, niekada! Kelias blogas! Blogas!“ Ši ašaringa lekcija taip pribloškė mažylį, kad jis nustojo verkęs ir puolė mamai į glėbį.

— Luisai, tavo nosis kruvina, — pasakė Reičelė ir staiga taip stipriai apkabino vyrą, kad jis vos neužduso.

— Tai dar ne pats blogiausias dalykas, — atsakė Luisas. — Atrodo, aš likau nevaisingas, Reičele. O Dieve, kaip skauda.

Reičelė taip isteriškai nusikvatojo, kad Luisas iš pradžių net nusigando. Jeigu Geidžas žūtų, dingtelėjo jam, Reičelė tikriausiai išprotėtų.

Bet Geidžas nežuvo. Visos baisybės tebuvo velniškai detalus vaizduotės kūrinys, akimirkai šmėkštelėjęs Luiso galvoje, kai saulėtą gegužės popietę žalioje vejoje jis aplenkė savo sūnaus mirtį.

Geidžas nuėjo į pradžios mokyklą, o nuo septynerių metų pradėjo važinėti į stovyklas, kur atsiskleidė jo nuostabūs gabumai plaukimui. Ir dar jis gerokai nustebino savo tėvus įrodęs, kad be pastebimos psichinės traumos gali iškęsti išsiskyrimą su jais visam mėnesiui. Dešimties metų Geidžas praleido visą vasarą Agavamo stovykloje Reimonde, o vienuolikos laimėjo dvi žydras juostas ir vieną raudoną stovyklos plaukimo varžybose, įvykusiose gale vasaros. Jis užaugo aukštas, bet nepaisant visko liko tas pats Geidžas, mielas ir su nuostaba žvelgiantis į pasaulio dovanas... Geidžui niekada neatitekdavo kartus ar supuvęs vaisius.

Vidurinėje mokykloje jis buvo vienas iš pažangiausių mokinių. Jis įstojo į Jono Krikštytojo parapijinės mokyklos plaukimo komandą — Geidžas reikalavo leisti jam mokytis toje mokykloje, nes ten esančios sąlygos treniruotis. Kai septyniolikos metų sūnus pareiškė ketinąs priimti katalikybę, Luisas nelabai nustebo, tačiau Reičelė persigando. Reičelė manė, kad dėl šito kalta mergaitė, su kuria Geidžas draugavo. Artimiausioje sūnaus ateityje ji matė vedybas („Galiu suvalgyti tavo glaudes, Luisai, jeigu toji pasileidusi mergšė neveja iš jo virvių“, — pareiškė Reičelė), koledžo planų ir olimpinių vilčių žlugimą ir devynis ar dešimt mažų katalikiukų, bėgiojančių po namus. Iki keturiasdešimties metų, anot Reičelės, jų sūnus taps prasirūkiusiu sunkvežimio vairuotoju su išsipūtusiu nuo alaus pilvu, gresiančiu infarktu ir „tėvemūsais“ bei „sveikamarijom“.

Bet Luisas manė, kad jo sūnaus motyvai kur kas kilnesni. Geidžas tikrai priėmė katalikybę (kitą dieną po jo atsivertimo Luisas nusiuntė Irvinui Goldmenui begėdiškai piktdžiugišką atvirlaiškį su tokiu tekstu: „Galbūt netrukus jūs turėsite vaikaitį jėzuitą. Jūsų žentas Luisas“), tačiau taip ir nevedė tikrai gražios (ir visai nepasileidusios) mergaitės, su kuria išdraugavo beveik visą laiką, kol mokėsi paskutinėje klasėje.

Jis nuvyko pas Džoną Hopkinsą ir tapo olimpinės plaukimo komandos nariu. Ir praėjus šešiolikai metų po to, kai Luisas varžėsi su „Orinko“ sunkvežimiu dėl savo sūnaus gyvybės, vieną ilgą, svaiginančią ir neįtikėtinai iškilmingą popietę Luisas bei Reičelė — kuri dabar buvo smarkiai pražilusi, tik dažėsi plaukus — žiūrėjo per televizorių, kaip jų sūnus pelnė JAV aukso medalį. NBC kameros parodė Geidžą stambiu planu — jis stovėjo atlošęs šlapią galvą, nuo jo plaukų varvėjo vanduo, o akys ramiai žvelgė į vėliavą, kuri kilo, skambant valstybiniam himnui. Geidžo kaklą juosė kaspinas, o ant lygios krūtinės puikavosi auksas. Ir Luisas pravirko. Reičelė taip pat.

— Manau, kad dabar jis atsilygino mums už visus rūpesčius, — dusliai pratarė Luisas ir pasisuko apkabinti žmonos. Bet Reičelė žiūrėjo į jį su augančiu siaubu, ir jos veidas seno tiesiog akyse, tarsi vytinamas nelaimingo gyvenimo dienų, mėnesių ir metų. Valstybinio himno garsai nutrūko. Vėl atsigręžęs į televizorių, Luisas išvydo ten visai kitą vaikiną, juodaodį vaikiną smulkiai garbanotais plaukais, kuriuose tebežvilgėjo vandens lašai.

Jis atsilygino už visus rūpesčius.

Jis atsilygino.

Jis atsilygino...

... o Dieve, jis visas kruvinas.

***

Luisas pabudo, gniauždamas rankose pagalvę. Buvo šaltas, lietingas rytas, septinta valanda. Galvoje siaubingai dunkčiojo pulsas: skausmas plito ir nyko, plito ir nyko. Luisas atsirūgo — rūgštus raugulys turėjo seno alaus skonį. Skrandis skausmingai susitraukė. Luiso pagalvė buvo šlapia nuo ašarų kaip kokioje verksmingoje melodramoje. Net sapne, pagalvojo jis, kažkuri jo sąmonės dalis žinojo tiesą ir apverkė ją.

Luisas atsikėlė ir nusvirduliavo į vonią. Galva svaigo nuo žiaurių pagirių, širdis virpėjo. Jis pasiekė klozetą kaip tik laiku, kad spėtų išvemti į jį vakarykščio alaus perteklių.

Luisas užsimerkęs klūpėjo ant grindų, kol pasijuto vėl galįs atsistoti. Apgraibomis suradęs rankeną, nuleido vandenį. Tada nuėjo prie veidrodžio pažiūrėti, ar labai užtinusios jo akys, bet veidrodis buvo uždengtas medžiaga. Sekdama senais papročiais, kurių beveik nebeprisiminė, Reičelė uždangstė visus veidrodžius namuose ir prieš įžengdama pro duris nusiaudavo batus.

Nebus olimpinės plaukimo komandos, niūriai pagalvojo Luisas, eidamas atgal prie savo lovos ir sėsdamasis ant jos. Burnoje ir gerklėje liko gaižus alaus skonis, ir Luisas prisiekė sau (ne pirmą ir ne paskutinį kartą) niekada daugiau negerti šitos bjaurybės. Nebus olimpinės plaukimo komandos, nebus. O koledže nebus mergaitės katalikės ir atsivertimo į katalikybę, nebus Agavamo stovyklos, nieko nebus. Geidžo batai buvo suplėšyti, striukė išversta į kitą pusę, mažas mielas kūnelis, toks tvirtas ir kresnas, buvo beveik sudraskytas į dalis. O jo kepurė buvo pilna kraujo.

Luisas sėdėjo ant lovos, kankinamas pagirių. Už jo nugaros lango stiklu lėtai vingiavo lietaus srovelės. Štai tada sielvartas ir užgriuvo jį visu smarkumu lyg koks beširdis kankintojas iš Devintojo Pragaro Rato. Sielvartas užplūdo jį, prislėgė, palaužė, sugriovė visus gynybinius įtvirtinimus, kokie dar buvo likę. Luisas užsidengė veidą delnais ir pravirko, linguodamas pirmyn atgal ir galvodamas, kad jis padarys bet ką, kad gautų dar vieną šansą. Bet ką.

41

Geidžo laidotuvės įvyko antrą valandą popiet. Iki to laiko nustojo lyti. Tačiau debesų draikanos tebeplaukė dangumi, ir dauguma žmonių atėjo nešini juodais skėčiais, parūpintais laidotuvių ceremonialo tvarkytojo.