Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Džadas nutilo. Jo krūtinė greitai kilnojosi.

— Džadai, ar tai, ką Timis Batermenas sakė jums... buvo tiesa? — paklausė Luisas.

— Taip, — sumurmėjo Džadas. — O Viešpatie! Tai buvo tiesa. Kartais aš iš tiesų lankydavausi Bangoro viešnamyje. Ne tokia jau baisi nuodėmė vyrui; manyčiau, daugelis nors sykį gyvenime ten apsilanko. Tiesiog kartkartėmis man užeidavo nesuvaldomas noras panirti į nepažįstamą kūną. Ar užmokėti kokiai nors moteriai už tai, ko vyras negali paprašyti žmonos. Vyrai taip pat rūpinasi tuo, ką užaugina, Luisai. Nieko baisaus aš nepadariau, be to, paskutinįsyk lankiausi toje įstaigoje prieš aštuonerius ar devynerius metus iki atsitikimo su Timiu, ir Norma nebūtų palikusi manęs, jeigu būtų sužinojusi. Bet kažkoks jausmas joje būtų numiręs. Kažkoks brangus ir mielas jausmas.

Džado akys paraudo, patino ir apsiašarojo. Seno žmogaus ašaros visada šiek tiek atgrasios, pagalvojo Luisas. Bet kai Džadas ištiesė jam per stalą ranką, Luisas tvirtai ją suspaudė.

— Timis pasakė apie mus tik blogus dalykus, — po kurio laiko tęsė Džadas.

— Tik blogus. Dievas žino, kad kiekvieno žmogaus gyvenime netrūksta nuodėmių, argi ne taip? Po dviejų ar trijų dienų Lorina Purinton visam laikui paliko Ladlou. Tie miestelio žmonės, kurie matė ją, lipančią į traukinį, pasakojo, kad abiejuose Lorinos paakiuose švietė mėlynės, o ant nosies puikavosi pleistras. Alenas niekada daugiau nekalbėjo apie ją. Džordžas

mirė 1950 metais ir man neteko girdėti, kad jis būtų ką nors palikęs savo vaikaičiams. Hanibalą išmetė iš tarnybos kaip tik dėl tų pačių dalykų, kuriais jį apkaltino Timis Batermenas. Tiksliai nepasakysiu kokių — tau ir nereikia žinoti, bet tai skamba maždaug taip: „Neteisėtas miestelio lėšų pasisavinimas“. Buvo netgi kalbų, kad jį reikėtų teisti už pinigų iššvaistymą, tačiau kalbos ir liko kalbomis. Pareigų netekimas Hanibalui buvo pakankama bausmė; juk jis visą gyvenimą vaidino didelį viršininką.

Bet tie vyrai turėjo ir gerų savybių, štai ką aš noriu pasakyti. Žmonės labai greitai tai pamiršta. O juk būtent Hanibalas prieš pat karą įsteigė Rytų Centrinės ligoninės fondą. Alenas Purintonas buvo vienas kilniausių ir dosniausių žmonių, kokius tik aš pažinojau. O senasis Džordžas Andersonas gyvenime troško tik vieno — rūpintis paštu.

Tačiau tas padaras norėjo šnekėti tik apie blogus dalykus. Jis norėjo, kad mes prisimintume tik blogus dalykus, nes pats buvo sušvinkęs... ir dar todėl, kad tas padaras žinojo, kad tiesos atskleidimas atneš mums nelaimę. Timis Batermenas, išvykęs į karą, buvo paprastas geras vaikinas, gal nelabai sumanus, bet geraširdis. O padaras, kurį mes matėme tą vakarą, bežiūrintį į raudoną saulę... buvo pabaisa. Gal tai buvo zombis, gal demonas. O gal jam išvis nėra pavadinimo. Tačiau mikmakai būtų žinoję, kas jis toks.

— Ką? — nesuprato Luisas.

— Kažkas, prie ko prisilietė Vendigo, — ramiai atsakė Džadas. Jis giliai įkvėpė, akimirkai sulaikė kvėpavimą, paskui iškvėpė ir žvilgtelėjo į savo laikrodį. — O, jau vėlu, Luisai. Aš prišnekėjau dešimteriopai daugiau, negu ketinau.

— Abejoju, — paprieštaravo Luisas. — Jūs buvote labai iškalbingas. Papasakokite, kuo visa tai baigėsi.

— Po dviejų dienų Batermenų name kilo gaisras. Troba sudegė iki pamatų. Alenas Purintonas tvirtino neabejojąs, kad padegta tyčia. Namelis nuo vieno galo iki kito buvo aplietas alyva. Dar tris dienas po gaisro galėjai užuosti jos kvapą.

— Vadinasi, jie abu sudegė.

— Taigi, sudegė. Bet jau prieš tai abu buvo negyvi. Timis buvo nušautas dviem šūviais į krūtinę iš seno Bilo Batermeno kolto. Ginklą rado Bilo rankoje. Iš visko sprendžiant, senis nušovė savo sūnų, paguldė jį ant lovos, paskui apliejo namą alyva. Tada atsisėdo į savo krėslą prie radijo imtuvo, užžiebė degtuką ir paleido sau į burną keturiasdešimt penkto kalibro kulką.

— Viešpatie, — sumurmėjo Luisas.

— Kūnai buvo smarkiai apanglėję, tačiau apygardos medicinos ekspertas sakė pamanęs, jog Timis Batermenas buvo jau miręs prieš dvi ar tris savaites.

Įsiviešpatavo tyla.

Džadas atsistojo.

— Luisai, aš nepersūdžiau sakydamas, kad galbūt tai aš nužudžiau tavo sūnų ar prisidėjau prie jo žūties. Mikmakai žinojo tą vietą, bet tai dar nereiškia, kad būtent jie padarė ją tokią. Mikmakai ne visada čia gyveno. Prieš daugelį amžių jie atsikėlė čionai gal iš Kanados, o gal iš Rusijos ar Azijos. Jie išgyveno Meine gal tūkstantį metų, o gal du tūkstančius — sunku tiksliai pasakyti, nes jie nepaliko gilių pėdsakų šioje žemėje. Ir štai dabar mikmakai vėl išėjo... Vieną dieną ir mes taip išeisime, tik mes galbūt paliksime gilesnius pėdsakus — gerai tai ar blogai. Bet toji vieta liks, Luisai, nesvarbu, kas čia gyventų. Ji niekam nepriklauso, ir niekas negali išsinešti jos paslapties, pasitraukdamas kitur. Tai bloga vieta, surūgusi žemė, ir man nereikėjo vesti tavęs tenai laidoti katino. Dabar aš tai suprantu. Ji turi galios, kurios tu privalai saugotis, jei nori gero sau ir savo šeimai. Aš pasirodžiau per silpnas atsispirti tai galiai. Tu išgelbėjai Normai gyvybę, ir aš norėjau tau atsidėkoti, tačiau toji vieta nukreipė mano gerus norus savo piktiems tikslams. Ji turi galios... man atrodo, kad toji galia stiprėja ir silpsta fazėmis; panašiai kaip mėnulis. Tada ji buvo pačiame stiprume. Bijau, kad netrukus tai vėl pasikartos. Aš bijau, kad ji pasinaudojo manimi, norėdama pasiekti tave per tavo sūnų. Ar supranti, Luisai, apie ką aš kalbu? — Džado akys maldaujamai įsmigo į Luisą.

— Jūs sakote, jog toji vieta žinojo, kad Geidžas mirs, — atsakė Luisas.

— Ne, aš sakau, kad toji vieta galėjo nužudyti Geidžą, nes aš atskleidžiau tau jos paslaptį. Aš sakau, kad, linkėdamas tau vien gero, galėjau nužudyti tavo sūnų, Luisai.

— Aš netikiu tuo, — pagaliau atsakė Luisas drebančiu balsu. Jis netikėjo. Nenorėjo tikėti. Negalėjo.

Jis tvirtai suspaudė Džado ranką.

— Rytoj mes palaidosime Geidžą Bangore. Bangore jis ir liks. Aš neketinu dar kada nors eiti į Naminių Gyvulėlių Kapynes ar už jų.

— Prižadėk man! — pareikalavo senis. — Prižadėk!

— Prižadu, — tarė Luisas.

Tačiau jo pasąmonėje vis tik išliko dvejonė — mirkčiojanti ugnelė, kurios neįstengė užgesinti.

40

Bet tikrovėje viso šito nebuvo.

Visos tos baisybės — atbildantis „Orinko“ sunkvežimis, pirštai, prisilietę prie Geidžo striukės, bet paskui nuslydę nuo jos, Reičelė, susiruošusi į laidojimo biurą su chalatu, Elė, spaudžianti prie krūtinės Geidžo nuotrauką ir statanti jo kėdę prie savo lovos, Stivo Mastertono ašaros, muštynės su Irvinu Goldmenu, siaubingas Džado Krendolo pasakojimas apie Timį Batermeną — visa tai egzistavo Luiso vaizduotėje kelias sekundes, kol jis vijosi per veją savo kvatojantį sūnų. Už Luiso nugaros Reičelė vėl suriko: „Geidžai, SUSTOK!“, bet Luisas negaišo laiko veltui. Nelaimė buvo arti, labai arti, o taip, nes viena iš tų baisybių tikrai įvyko: Luisas girdėjo, kad keliu atbilda sunkvežimis. Kažkur atminties gelmėse prasivėrė viena kertelė, ir Luisas išgirdo, kaip Kridų atvykimo į Ladlou dieną Džadas Krendolas sako Reičelei: „Žiūrėkite, kad jie neišbėgtų į kelią, misis Krid. Jis pavojingas vaikams ir naminiams gyvulėliams“.

Greitai tapsėdamas mažomis tvirtomis kojytėmis, Geidžas bėgo nuožulniu vejos šlaitu, kuris susiliejo su 15 plento šalikele. Pagal visas pasaulio taisykles mažylis turėjo išsitiesti ant žemės, tačiau jis tebebėgo. Dabar sunkvežimio bildėjimas buvo jau visai čia pat. Tai buvo tas pats žemas urzgiantis garsas, kurį Luisas kartais girdėdavo lovoje prieš pat panirdamas į miegą. Tada tas garsas ramindavo, tačiau dabar kėlė siaubą.