Stephen King - Gyvulėlių kapinės

pėdas, kad velionio šmėkla neklaidžiotų po žemę. Dėdė Karlas sakė, kad paprotys rišti prie lavonų kojų nykščių etiketes atsirado Niujorke. Jo manymu, tai buvo airiško prietaro liekana, mat anksčiau visi lavoninių savininkai buvo airiai. Visa tai Luisas ir ketino papasakoti susirinkusiems, bet apsigalvojo, pažvelgęs į jų veidus.

Reičelė tik kartą apsiverkė, šįsyk buvo kam ją paguosti. Prisiglaudusi prie Doros Goldmen peties, Reičelė atvirai kūkčiojo, nekreipdama dėmesio į susirinkusius žmones. Ji tikrai nebūtų galėjusi taip verkti įsikniaubusi į vyro krūtinę — gal todėl, jog manė, kad jie abu kalti dėl sūnaus mirties, o gal todėl, kad Luisas, paskendęs savo minčių pasaulyje, negalėjo paguosti žmonos. Šiaip ar taip, Reičelė nuėjo ieškoti paguodos pas motiną. Ir Dora guodė dukterį kaip mokėdama, liedama ašaras kartu su ja. Irvinas Goldmenas stovėjo šalia jų, uždėjęs vieną ranką Reičelei ant peties, ir triumfuodamas žvelgė per kambarį į Luisą.

Elė vaikščiojo aplink svečius su sidabriniu padėklu, nukrautu mažyčiais sumuštiniais, persmeigtais plunksnuotais smeigtukais. Ir visą laiką nešiojosi po pažastimi Geidžo nuotrauką.

Luisas linkčiodamas ir dėkodamas priiminėjo užuojautas. Matydami, kad jo žvilgsnis klaidžioja kažkur kitur, o elgesys kiek atsainus, žmonės galvojo, kad Luisas mąsto apie praeitį, apie siaubingą įvykį, apie tolesnį gyvenimą be Geidžo. Niekas (tikriausiai net Džadas) neįtarė, kad Luisas jau pradėjo svarstyti kapo išplėšimo planą... aišku, tik teoriškai. Jis neketino iš tikrųjų kažką daryti, jis tik norėjo kuo nors užimti savo mintis.

Jis neketino iš tikrųjų kažką daryti.

Luisas sustojo Oringtone prie parduotuvės, nusipirko du pakus šaldyto alaus ir iš ten telefonu užsisakė „Napolio“ picerijoje picą su grybais.

— Ar malonėtumėte pasakyti savo pavardę, sere?

Ožaš Didyšiš ir Baišušiš, pagalvojo Luisas.

— Lu Kridas.

— Puiku, Lu. Mes dabar turime daug užsakymų, todėl teks palaukti apie keturiasdešimt penkias minutes — ar tinka?

— Žinoma, — sutiko Luisas ir pakabino ragelį.

Tik grįžęs į „Civiką“ ir užvedęs variklį, jis staiga suprato iš maždaug dviejų dešimčių picerijų išsirinkęs tą, kuri buvo arčiausiai Plezantvju kapinių, kur palaidotas Geidžas. Na ir kas čia baisaus? ėmė raminti save Luisas, pasijutęs nesmagiai. Ten kepa puikias picas. Visada iš ką tik užminkytos tešlos. Kepėjas užsakovo akyse išmeta tešlos gumulą į viršų ir pagauna jį kumščiais. Geidžas visada juokdavosi...

Luisas nutraukė tą mintį.

***

Jis pravažiavo „Napolio“ piceriją ir pasuko link Plezantvju. Tikriausiai jis iš pat pradžių žinojo, kad taip pasielgs, bet kas čia blogo? Nieko.

Palikęs mašiną prie šaligatvio, Luisas perėjo gatvę ir prisiartino prie kaltinės geležies vartų. Virš jų buvo pusračiu iškaltos raidės „Plezantvju“. Luiso manymu, toji vieta nebuvo nei labai maloni, nei labai nemaloni. Kapinės buvo išsidėsčiusios ant kelių lėkštų kalvų; čia žaliavo ilgos alėjos (bet sutemose medžių metami šešėliai priminė gilias juodas balas ir buvo tokie pat atgrasūs, kaip stovintis karjerų vanduo) ir keli vieniši gluosniai. Čia nebuvo ramu. Pro šalį ėjo magistralė, — pastovus žvarbus vėjas atnešė iki čia mašinų ūžimą, — o tamsėjančiame danguje žėravo Tarptautinio Bangoro aerouosto ugnių pašvaistė.

Luisas ištiesė ranką į vartus. Bus užrakinta, dingtelėjo mintis. Bet vartai buvo atrakinti. Tikriausiai dar anksti uždaryti vartus, ir jei kapinių sargas išvis juos rakino, tai tik tam, kad apsaugotų nuo girtuoklių ir vandalų. Dikenso „Prisikėlusiųjų“ laikai praėjo,

(štai ir vėl tas žodis)

laikai praėjo. Dešinioji vartų pusė tyliai girgžtelėjo ir atsivėrė. Žvilgtelėjęs per petį, ar kas jo neseka, Luisas žengė į vidų ir uždarė vartus paskui save. Spyna vos girdimai klanktelėjo.

Luisas stovėjo tame kukliame mirties priemiestyje ir dairėsi aplinkui.

Graži ir uždara vieta, prisiminė Luisas, bet niekas nesiglėbesčiuoja čia. Kieno tai žodžiai? Endriaus Marvelo? Ir kuriems galams žmogaus protas saugo savyje tiek beverčio šlamšto nuotrupų?

Staiga Luiso galvoje prakalbo Džado balsas, susirūpinęs ir... išsigandęs? Taip. Išsigandęs.

Ką tu čia veiki, Luisai? Tu žvalgaisi į kelią, kuriuo nesiruoši keliauti.

Luisas nutildė tą balsą. Jeigu jis ką nors ir kankino, tai tik patį save. Niekam nėra reikalo žinoti, kad temstant jis lankėsi kapinėse.

Luisas pasuko vingiuotu taku link Geidžo kapo ir po akimirkos atsidūrė medžių šešėlyje. Jauni lapai mįslingai šlamėjo jam virš galvos. Širdis plakė pernelyg garsiai. Nelygiomis eilėmis rikiavosi kapai ir paminklai. Kažkur čia turėtų būti prižiūrėtojo būdelė, o joje — Plezantvju planas, vaizduojantis maždaug dvidešimt akrų žemės, kruopščiai ir protingai suskirstytos į kvadratus, o kiekviename kvadrate pažymėti užimti kapai ir dar neparduoti sklypai. Prekiaujame nekilnojamuoju turtu. Vieno kambario butai. Miegamieji.

Visai ne taip, kaip Naminių Gyvulėlių Kapynėse, pagalvojo Luisas ir net stabtelėjo nustebęs. Tikrai ne taip. Naminių Gyvulėlių Kapynėse susidarydavo tvarkos, visai nesuprantamai kylančios iš chaoso, įspūdis. Nelygūs koncentriški ratai, siaurėjantys link centro, primityvūs antkapiai iš skalūno nuolaužų, iš lentų sukalti kryžiai. Tarsi vaikai, laidoję ten savo gyvūnėlius, kūrė pagal modelį, glūdintį jų pačių kolektyvinėje pasąmonėje. Tarsi...

Naminių Gyvulėlių Kapynės kažkuo priminė Luisui karnavalinę afišą, panašią į tas, kurios kviečia užsukti į keistenybių alėją. Atrakcionų savininkai leidžia nemokamai stebėti ugnies rijiko pasirodymą, nes jie žino, kad žmonės nelinkę pirkti katės maiše...

Tie kapai, tie kapai, išdėstyti beveik koncentriškais apskritimais.

Naminių Gyvulėlių Kapynės atkartojo patį seniausią religinį simbolį: spiralę, siaurėjančią žemyn, bet ne į tašką, o į begalybę; iš tvarkos į chaosą ar iš chaoso į tvarką — žiūrint, kaip galvosi. Šį simbolį egiptiečiai žymėdavo ant faraonų antkapių, o finikiečiai — ant savo žuvusių valdovų pilkapių. Šis simbolis buvo aptiktas ant rūsių sienų Senovės Mikėnuose. Stounhendžo žyniams spiralė buvo visatos laiko ženklas, o judėjų-krikščionių Biblijoje ji aptinkama sūkurio, iš kurio Dievas kalbėjo Jobui, pavidalu.

Spiralė buvo seniausias pasaulyje valdžios ženklas, seniausias žmonijos simbolis, žymintis vingiuotą tiltą tarp šio pasaulio ir Bedugnės.

Pagaliau Luisas pasiekė Geidžo kapą. Buldozeris buvo jau išvažiavęs. Dirbtinė velėna nuimta. Tikriausiai ją vėl susuko į ritinį koks nors darbininkas, švilpaudamas ir galvodamas apie alaus skardinę, paslėptą įrankių sandėlyje — po darbo galės ją išgerti. Ten, kur gulėjo Geidžas, juodavo tik maždaug penkių pėdų ilgio ir trijų pločio plikos žemės stačiakampis. Paminklinė plokštė dar nebuvo pastatyta.

Luisas suklupo ant kelių. Vėjas taršė jo plaukus. Juodu dangumi lėkė debesys.

Niekas nepašvietė žibintu man į veidą ir nepaklausė, ką aš čia veikiu. Nesulojo, joks sarginis šuo. Vartai buvo atrakinti. „Prisikėlusiųjų“ laikai praeityje. Jeigu ateičiau čionai su kastuvu ir kirtikliu...

Luisas staiga atsipeikėjo. Tikėtis, kad naktimis Plezantvju niekas nesaugo — pavojingas žaidimas su pačiu savimi. Kas būtų, jei kapinių prižiūrėtojas ar sargas aptiktų jį stovintį iki pusės tik ką atkastame savo sūnaus kape? Žinia apie tai gali ir nepatekti į laikraščius, bet gali ir patekti. Jį, Luisą, patrauks baudžiamojon atsakomybėn. Už ką? Už kapų plėšimą? Vargu. Veikiausiai už vandalizmą ar tyčinį kenkimą. Ir nesvarbu, parašys laikraščiai apie tai ar neparašys, bet žinia pasklis. Prasidės kalbos. Pernelyg jau intriguojanti istorija, kad būtų galima nutylėti. Vietinis gydytojas sulaikytas tuo metu, kai atkasinėjo kapą savo sūnaus, prieš porą dienų tragiškai žuvusio autoavarijoje. Luisą išmestų iš darbo. Net jei ir neišmestų, žmonių kalbos pribaigtų Reičelę, o Elę vaikai mokykloje užerzintų taip, kad jos gyvenimas pasidarytų nepakenčiamas. Galbūt teismas sumanytų išsiaiškinti, ar Luisas nėra pamišėlis, ir jam tektų iškęsti žeminančią patikrinimo procedūrą.