Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Tačiau krano operatorius arba neišgirdo, arba užsispyrė iki galo atlikti savo darbą — kaip vaikas, už porą centų žvejojantis prizus žaisliniu kranu. Anot dėdės Karlo, tas kvailys tikrai gavo savo prizą. Betoninis kapas buvo jau per tris ketvirčius pakibęs virš žemės, — dėdė Karlas ir jo padėjėjas girdėjo, kaip laša vanduo nuo įtvirtinimo dugno (tą savaitę Čikagos apylinkėse daug lijo), — kai kranas apsivertė ir griuvo į kapą. Krano operatorius trenkėsi veidu į priekinį stiklą ir susilaužė nosį. Tos dienos linksmybės kainavo Kuko apygardos prokuratūrai maždaug tris tūkstančius dolerių — dviem tūkstančiais šimtu dolerių daugiau, nei paprastai kainuoja tokios paslaugos. Visos istorijos esmė, anot dėdės Karlo, buvo ta, kad po šešerių metų krano operatorius buvo išrinktas „Timsterių“ Čikagos poskyrio prezidentu.

Uždengti kapą plokšte buvo kur kas paprasčiau. Prieš pat laidotuves į duobę įleidžiama paprasta betoninė forma atviru viršumi. Ceremonijos metu duobkasiai nuleidžia karstą vidun, o ant viršaus užverčia dangtį, paprastai sudarytą iš dviejų dalių. Tos dalys vertikaliai pastatomos kapo galuose. Kiekvienos dalies gale yra po geležinį žiedą. Duobkasiai perveria per žiedus grandines ir atsargiai nuleidžia plokštės dalis ant betoninės formos viršaus. Viena tokia dalis sveria šešiasdešimt ar septyniasdešimt svarų — daugių daugiausia aštuoniasdešimt. Ir paskui ant plokštės nepilama jokia plombuojanti medžiaga.

Vienas žmogus gali be didelio vargo išardyti tokį kapą, tą ir turėjo galvoje Džadas.

Vienas žmogus gali be didelio vargo ištraukti iš kapo savo sūnaus kūną ir palaidoti jį kur nors kitur.

Ša... ša. Mes nekalbėsime apie tokius dalykus. Tai slapti dalykai.

— Taip, aš žinojau skirtumą tarp vieno ir kito laidojimo būdo, — sutiko Luisas. — Bet aš negalvojau apie tai... apie ką, jūsų manymu, aš galvojau.

— Luisai...

— Jau vėlu, — pertarė Luisas senį. — Jau vėlu, aš girtas, man skauda širdį. Jeigu jaučiate, kad privalote papasakoti man tą istoriją, tai pasakokite, ir baikime. — Galbūt verčiau reikėjo pradėti nuo martinio, pamanė Luisas. Tada aš jau būčiau girdėjęs be žado, kai Džadas pabeldė į duris.

— Gerai, Luisai. Ačiū.

— Tiesiog tęskite toliau.

Džadas akimirką pamąstė ir tęsė pasakojimą.

39

— Tais laikais — turiu galvoj, per karą — traukiniai dar sustodavo Oringtone, ir Bilas Batermenas, išsinuomojęs katafalką, atvažiavo į stotį pasitikti prekinio traukinio, atgabenančio jo sūnaus Timio kūną. Karstą iš vagono iškėlė keturi geležinkeliečiai. Aš buvau vienas iš jų. Krovinį lydėjo kareivukas iš „Žuvusiųjų registracijos skyriaus“ — tam tikros karo laikų laidojimo biuro atmainos. Bet jis neišlipo iš traukinio. Jis girtas sėdėjo vagone, kur liko dar dvylika karstų.

Mes įstatėme karstą į katafalko kėbulą — tais laikais dar nebuvo tokių dalykų, kaip „skubus pervežimas“, nes tada svarbiausia buvo užkasti lavonus į žemę, kol jie visai nesupuvo. Bilas Batermenas stovėjo šalia, o jo veidas buvo lyg medinis ir kažkoks... na, nežinau... sakytum, sausas. Jis neverkė. Tą dieną sąstatą vežė Hju Garberis, kuris ir pasakė mums, kad krovinį lydintis kareivis visą kelią neišsiblaivo. Hju paaiškino, kad turi pristatyti sąstatą su visu jo prakeiktu kroviniu į Limstouną Preskailende, iš kur karstai ir jų globėjas toliau keliaus į pietus.

Tas kareivis, pasak Hju, priėjo prie jo, išsitraukė iš uniforminės palaidinės kišenės plokščią buteliuką ruginio viskio ir pareiškė tęsiama pietinių valstijų tarme: „Na, misteri mašiniste, ar žinai, kad šiandien veši „Slėpiningąjį Traukinį“?

Hju papurtė galvą.

„Taigi veši. Taip tokie traukiniai vadinami Alabamoje.“ Tada kareivis, pasak Hju, išsitraukė iš kišenės sąrašą ir pažiūrėjo į jį. „Pradėsime nuo Hultono. Ten paliksime du karstus. Paskui vieną Pasadamkyge, du Bangore, vieną Deryje, vieną Ladlou ir taip toliau. Aš jaučiuosi kaip pienininkas, išvežiojantis pieną po namus. Nori išgerti?“

Hju, aišku, atsisakė paaiškinęs, kad Bangoro ir Arustuko geležinkelio direkcija nemėgsta mašinistų, kuriems iš burnos sklinda ruginio viskio tvaikas. Vyrukas iš „Žuvusiųjų registracijos“ neužpyko už tai ant Hju, kaip ir Hju neužpyko už tai, kad krovinio palydovas girtas kaip dūmas.

Taigi jie išvyko, beveik kiekvienoje stotelėje palikdami po karstą ar du. Iš viso jų buvo aštuoniolika ar dvidešimt. Hju sakė, kad jis nuvažiavo iki pat Bostono, ir kiekvienoje stotelėje traukinį pasitikdavo verkiantys ir aimanuojantys giminaičiai. Visur, išskyrus Ladlou... Ladlou stovėjo tik Bilas Batermenas, kuris, pasak Hju, atrodė taip, lyg viduje seniai buvo nebegyvas ir tik laukė, kol jo siela pasimirs. Pristatęs sąstatą į vietą, Hju pažadino aną kareivį, ir jiedu patraukė per barus — iš viso apėjo penkiolika ar dvidešimt. Hju nusitašė kaip niekad ir nuėjo pas kekšę, ko taip pat dar niekada gyvenime nedarė. Iš ryto jis pabudo leisgyvis ir pareiškė sau, kad nebeturi daugiau jokio noro vežti slėpininguosius traukinius.

Timio kūną nuvežė į Grinspeno laidojimo biurą Femo gatvėje — jis buvo maždaug ten, kur dabar Niu Franklino skalbykla. O po dviejų dienų palaidojo Plezantyju kapinėse su visom kariškom ceremonijom.

Tai štai, Luisai, misis Batermen buvo mirusi prieš dešimt metų, kartu su antru vaikeliu, kurį bandė pagimdyti. Tai labai susiję su tuo, kas atsitiko. Antras vaikas būtų palengvinęs skausmą, argi ne taip? Antras vaikas būtų priminęs senajam Bilui, kad yra ir kitų, kurie kenčia ir kuriems reikia pagalbos. Šiuo atžvilgiu tu esi laimingesnis — turi dar vieną vaiką ir visa kita. Tavo žmona bei vaikas gyvi ir sveiki.

Bilas gavo laišką iš savo sūnaus būrio vado, kuriame buvo parašyta, kad Timis žuvo pakeliui į Romą 1943 metų liepos 15 dieną. Jo kūnas buvo išsiųstas lėktuvu po dviejų dienų ir į Limstouną atvyko liepos 19-ąją. Jau kitą dieną jis buvo pakrautas į Hju Garberio slėpiningąjį traukinį. Paprastai eiliniai, žuvę Europoje, būdavo ten pat ir laidojami, tačiau visi vaikinai, kurie grįžo namo tuo traukiniu, buvo ypatingi — Timis žuvo, atakuodamas kulkosvaidžio lizdą, ir po mirties buvo apdovanotas Sidabrine Žvaigžde.

Timį palaidojo, atrodo, liepos 22-ąją. O maždaug po keturių ar penkių dienų Mardžorė Vošbem, tais laikais dirbusi paštininke, pamatė Timį, žingsniuojantį keliu link Jorko vežikų kiemo. Mardžė vos nenuvažiavo nuo kelio sankasos, ir tu gali suprasti kodėl. Ji grįžo į kontorą, numetė savo odinį krepšį su visu neišnešiotu paštu Džordžui Andersonui ant stalo ir pareiškė jam einanti namo ir tiesiai į lovą.

„Mardže, tu sergi? — paklausė Džordžas. — Tu išbalusi kaip kreida“.

„Aš mačiau didžiausią siaubą savo gyvenime, bet nesiruošiu jums apie tai pasakoti, — atsakė Mardžė Vošbem. — Aš nesakysiu nei Brajanui, nei savo mamai, nei dar kam nors. Kai pateksiu į Rojų ir Jėzus lieps man papasakoti apie tai, gal tada papasakosiu. Bet ir tai abejoju“. — Ir ji išėjo.

Visi žinojo, kad Timis žuvo. Bangoro „Deili Njuz“ ir Elsvorto „Ameriken“ vos prieš savaitę išspausdino nekrologą, nuotrauką ir visa kita. Be to, pusė miestelio dalyvavo jo laidotuvėse. Ir štai Mardžė pamato Timį, einantį keliu — šlitiniuojantį keliu, kaip ji galiausiai pasakė seniui Džordui Andersonui. Bet tai buvo po dvidešimties metų, kai Mardžė jau merdėjo. Džordas sakė man, kad Mardžė labai norėjo papasakoti kam nors, ką ji tada matė, — taip jam pasirodė. Toji paslaptis graužė vargšelę visą gyvenimą.