Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Ačiū tau. Ir ačiū, kad leidai Reičelei ir Elei vykti su mumis. Galbūt joms būtent šito reikia. Mes lauksime jų aerouoste.

— Puiku, — atsakė Luisas ir netikėtai jam šovė į galvą labai viliojanti mintis — beprotiška ir kartu protinga. Jis susitaikys su tuo, kad kas buvo, pražuvo... ir Geidžas liks gulėti savo karste Plezantvju kapinėse. Užuot bandęs atidaryti užsitrenkusias duris, Luisas užsklęs jas, dukart užrakins ir išmes raktą. Jis padarys tai, ką ir sakė savo žmonai: sutvarkys čia visus reikalus ir išskris lėktuvu į Šaitauną. Galbūt ten jie praleis visą vasarą — Luisas, jo žmona ir jo geraširdė duktė. Jie nueis į zoologijos sodą, į planetariumą, irstysis valtimi po ežerą. Luisas užkops su Ele į Siers Tauerį ir parodys jai apačioje snaudžiančius Vidurio Vakarus, panašius į žaidimų lentą. O rugpjūčio vidury jie grįš į šiuos namus, kurie dabar atrodo tokie liūdni ir niūrūs, ir pabandys viską pradėti nuo pradžios. Galbūt jiems pavyktų pradėti gyvenimą iš naujo. Dabartinis gyvenimas buvo bjaurus, aptaškytas sukrešėjusiu krauju.

Bet ar pasielgdamas taip jis nenužudytų savo sūnaus? Neužmuštų jo antrą kartą?

Kažkoks vidinis balsas bandė prieštarauti, kad tai netiesa, bet Luisas jo neklausė. Jis skubiai užgniaužė tą balsą.

— Irvinai, man metas eiti. Turiu pažiūrėti, ar Reičelė susikrovė viską, o paskui paguldyti ją į lovą.

— Gerai. Viso gero, Luisai. Ir dar kartą...

Jeigu jis dar sykį pasakys, kad atsiprašo, aš suriksiu.

— Viso gero, Irvinai, — tarė Luisas ir pakabino ragelį.

***

Užlipęs į viršų, Luisas rado Reičelę tarp daugybės atrinktų drabužių: ant lovų gulėjo palaidinukės, ant kėdžių atkalčių karojo liemenėlės, ant durų rankenos tabalavo pakabos su kelnėmis. Po langu kaip kareiviai rikiavosi batai. Reičelė krovėsi daiktus lėtai, bet nuosekliai. Luisas matė, kad visiems tiems drabužiams sudėti reikės ne mažiau kaip trijų lagaminų (o gal net ir keturių), bet suprato, kad nėra prasmės ginčytis su žmona. Todėl jis paprasčiausiai ėmėsi jai padėti.

— Luisai, — tarė Reičelė, kai jie uždarė paskutinį lagaminą (Luisui teko atsisėsti ant jo, kad Reičelė galėtų užsegti sagtis), — ar tu tikrai nieko daugiau nenori man pasakyti?

— Dėl Dievo, brangioji, ką gi aš galiu tau pasakyti?

— Aš nežinau ką, — ramiai atsakė Reičelė. — Aš tavęs klausiu.

— O ką, tavo manymu, aš dar ketinu čia veikti? Paslapčia nusitrenkti į viešnamį? Pabėgti su klajojančiu cirku? Ką?

— Nežinau. Bet jaučiu, kad kažkas negerai. Man atrodo, kad tu nori mumis atsikratyti.

— Reičele, tai absurdas! — karštai ir iš dalies piktai užprotestavo Luisas. Net tokioje keblioje padėtyje jis įsižeidė, kad žmona gali jį kiaurai permatyti.

Reičelė vangiai šyptelėjo.

— Tu niekada nemokėjai meluoti, Lu.

Luisas vėl ėmė prieštarauti, bet Reičelė pertraukė vyrą.

— Elė sapnavo tave mirusį, — tarė ji. — Praėjusią naktį. Ji pabudo verkdama, ir aš nuėjau pas ją. Pamiegojau su ja dvi ar tris valandas, paskui grįžau pas tave. Elė sako, kad sapne tu sėdėjai prie virtuvės stalo, tavo akys buvo atmerktos, bet ji žinojo, kad tu nebegyvas. Ir dar sako girdėjusi sapne, kaip rėkė Stivas Mastertonas.

Luisas išsigandęs žiūrėjo į žmoną.

— Reičele, — pagaliau prabilo jis, — ką tik mirė jos brolis. Visai natūralu, kad vaikas sapnuoja kitų šeimos narių...

— Taip, aš pati apie tai galvojau. Bet tai, kaip Elė pasakojo tą sapną... detalės... man pasirodė, kad jis gali būti pranašingas.

Reičelė nelinksmai nusijuokė.

— Verčiau tu pats būtum ėjęs raminti Elės.

— Taip, tikriausiai, — sutiko Luisas.

Man pasirodė, kad jis gali būti pranašingas.

— Gulk su manimi, — paprašė Reičelė. — „Valiumo“ veikimas pasibaigė, o aš nenoriu gerti dar vienos tabletės. Bet aš bijau. Aš taip pat sapnavau...

— Ką sapnavai?

— Zeldą, — paprastai atsakė Reičelė. — Po Geidžo mirties, vos tik užmiegu, iškart prisistato Zelda. Ji sako, kad tuoj ateis pas mane ir šįkart tikrai mane pribaigs. Kad jie kartu — ji ir Geidžas — mane pribaigs. Už tai, kad leidau jiems numirti.

— Reičele, tai...

— Žinau. Tik sapnas. Visai natūralus. Bet gulk su manimi, Luisai, ir jei gali, apsaugok mane nuo tokių sapnų.

***

Jie gulėjo tamsoje, susispaudę Luiso lovos pusėje.

— Reičele? Dar nemiegi?

— Ne.

— Noriu tavęs kai ko paklausti.

— Klausk.

Luisas dvejojo, nenorėdamas suteikti žmonai dar daugiau skausmo. Bet jam reikėjo žinoti.

— Ar prisimeni, kiek mes patyrėme baimės, kai Geidžui buvo devyni mėnesiai? — galiausiai ryžosi Luisas.

— Taip. Žinoma, prisimenu. Kodėl tu klausi?

Kai Geidžui suėjo devyni mėnesiai, Luisas nejuokais išsigando dėl savo sūnaus galvos apimties. Luisas turėjo lentelę, kurioje buvo nurodyta, kiek kas mėnesį turi padidėti kūdikio galva. Ketvirtą mėnesį Geidžo kaukolės dydis ėmė kilti link aukščiausio kreivės taško, o vėliau net viršijo jį. Vaikas puikiai laikė galvutę, — jei būtų kitaip, Luisas būtų praradęs bet kokią viltį, — tačiau Luisas vis tiek nuvežė jį pas Džordžą Tardifą, geriausią neurologą Vidurio Vakaruose. Reičelė pareikalavo pasakyti, ko jis baiminasi, ir Luisas išklojo žmonai visą tiesą: jis bijojo, kad Geidžas gali sirgti vandenlige. Reičelė išblyško kaip kreida, bet liko rami.

— Man vaikas atrodo visai normalus, — pareiškė ji.

Luisas linktelėjo.

— Ir man taip pat. Bet aš noriu išsiaiškinti.

— Taip, tu privalai, — sutiko Reičelė. — Mes privalome.

Tardifas išmatavo Geidžo kaukolę ir susiraukė. Tardifas dūrė dviem pirštais Geidžui į veidą. Geidžas atšlijo. Tardifas nusišypsojo. Luisui šiek tiek palengvėjo. Tardifas davė Geidžui palaikyti kamuoliuką. Geidžas truputį palaikė ir išmetė. Tardifas paėmė kamuoliuką ir padaužė į grindis, stebėdamas Geidžo akis. Geidžo akys sekė kamuoliuką.

— Mano manymu, penkiasdešimt šansų iš šimto, kad jūsų vaikas serga vandenlige, — vėliau savo kabinete pasakė Tardifas Luisui. — Ne, netgi daugiau. Jeigu taip, nukrypimai labai nežymūs. Jis atrodo labai judrus vaikas. Nauja šunto operacija lengvai pašalintų problemą... jeigu problema egzistuoja.

— Šuntas — tai chirurginis kišimasis į smegenis.

— Minimalus kišimasis į smegenis.

Luisas studijavo specialiąją literatūrą nuo to laiko, kai pradėjo nerimauti dėl Geidžo galvos dydžio. Šunto operacija, šalinanti skysčio perteklių, jam neatrodė minimalus kišimasis. Bet jis nė žodžio nepasakė, liepęs sau dėkoti Dievui, kad tokia operacija išvis įmanoma.

— Žinoma, — tęsė Tardifas, — labai didelė tikimybė, kad jūsų vaiko galva tiesiog per didelė devynių mėnesių amžiui. Todėl, manau, reikėtų pradėti nuo skanavimo CAT metodu. Sutinkate?

Luisas sutiko.

Geidžas praleido naktį Labdaringoje Seserų ligoninėje ir gavo bendrą anesteziją. Miegančio vaiko galvelę įkišo į aparatą, primenantį gigantišką skalbinių džiovyklą. Reičelė ir Luisas laukė koridoriuje, o Elė tą dieną buvo pas močiutę ir senelį — peržiūrėjo visą „Sesami Strit“ kasetę per naująją senelio videoaparatūrą. Luisas kelias juodas valandas sumavo ir lygino visas įmanomas baisybes. Mirtis nuo bendros anestezijos, mirtis smegenų operacijos metu, nežymi silpnaprotystė dėl vandenligės, kataklizminė silpnaprotystė dėl tos pačios priežasties, epilepsija, aklumas... o, buvo daug įvairiausių tikimybių. Norėdami gauti tikslią informaciją apie ligą, kreipkitės į savo asmeninį gydytoją, pagalvojo tada Luisas.