Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Reičelė prisiminė, kaip koledže psichologijos dėstytojas juos tikino, jog sudarius tam tikras sąlygas, žmogus gali prisiminti visų gyvenime pažinotų žmonių vardus, visus kada nors valgytus patiekalus ir bet kurios gyvenimo dienos orus. Dėstytojas iliustravo savo tvirtinimą įtikinamu palyginimu: esą žmogaus protas yra lyg kompiuteris, turintis begalinį atminties ląstelių skaičių — ne 16K ar 32K, ar 64K, bet daugiau kaip milijardą K, tiesą sakant, tūkstantį milijardų K. O kiek informacijos gali sutalpinti kiekviena iš šių organinių ląstelių? Šito niekas nežino. Bet jų yra tiek daug, sakė dėstytojas, kad nėra reikalo į tą pačią ląstelę pakartotinai įrašinėti informaciją. Tiesą sakant, žmogaus sąmonei tenka netgi pritemdyti kai kurias iš jų, kad apsisaugotų nuo informacinio pamišimo. „Jūs galite užmiršti, kur pasidedate savo kojines, — pajuokavo psichologijos dėstytojas, — jei kaimyninėse atminties ląstelėse saugomas visas „Britų enciklopedijos“ turinys“.

Studentai pareigingai nusijuokė.

Bet dabar tu ne auditorijoje, kur ryškiai šviečia fluorescencinės lempos, kur ant lentos surašytas būtinas psichologinis žargonas, o įsismaginęs profesorius juokeliais bando pratempti penkiolika minučių iki pertraukos. Gresia kažkas baisaus, ir tu tai žinai — tu tai jauti. Aš nežinau, kaip tai susiję su Paskou ar Geidžu, ar Čerču, bet tai tikrai susiję su Luisu. Kas tai? Gal?..

Staiga ją persmelkė mintis, šalta kaip sauja drebučių. Reičelė vėl nukėlė ragelį ir išsitraukė iš grąžinimo skyrelio savo monetą. Gal Luisas sumanė nusižudyti? Gal todėl ir atsikratė jomis, beveik išstūmė jas pro duris? Gal Elė patyrė... tą, kaip jį... velniop psichologiją! Gal tai buvo tam tikras apreiškimas?

Šįsyk Reičelė paskambino Džadui Krendolui. Telefonas sučirškė penkis kartus... šešis... septynis. Reičelė jau norėjo pakabinti ragelį, kai atsiliepė uždusęs Džado balsas:

— Alio?

— Džadai? Džadai, tai...

— Minutėlę, mem, — pertraukė ją operatorė. — Ar jūs atsakysite į misis Luis Krid skambutį?

— Taigi, — burbtelėjo Džadas.

— Atsiprašau, sere, tai reiškia „taip“ ar „ne“?

— Manyčiau, taip.

Stojo trumpa pauzė, kol operatorė išsivertė jankių kalbą į amerikiečių.

— Ačiū. Galite kalbėti, mem.

— Džadai, ar jūs šiandien matėte Luisą?

— Šiandien? Atrodo, nemačiau, Reičele. Bet šįryt aš buvau išvažiavęs į Breverį apsipirkti. O popiet dirbau sode už namo. O kodėl klausi?

— Ak, tik šiaip sau. Elė lėktuve susapnavo baisų sapną, ir aš norėjau tik nuraminti ją.

— Lėktuve? — Džadas tarytum sunerimo. — Kur jūs, Reičele?

— Čikagoje, — atsakė Reičelė. — Mudvi su Ele atvykome truputį pagyventi pas mano tėvus.

— Luisas neskrido su jumis?

— Jis ketina prisijungti prie mūsų iki savaitgalio, — paaiškino Reičelė, vos įstengdama kalbėti ramiai. Kažkas Džado baisėjai labai nepatiko.

— Tai Luisas sumanė išsiųsti jus į Čikagą?

— Na... taip. Džadai, kas atsitiko? Juk kažkas negerai, ar ne? Ir jūs kažką apie tai žinote.

— Galbūt tau reikėtų papasakoti man, ką sapnavo mergaitė, — po ilgos pauzės tarė Džadas. — Norėčiau, kad papasakotum.

46

Baigęs šnekėti su Reičele, Džadas užsivilko puspaltį — diena apniuko, pakilo vėjas — ir nuėjo per kelią link Luiso namo, stabtelėjęs savojoje kelio pusėje apsidairyti, ar neatvažiuoja sunkvežimis. Tai sunkvežimiai atnešė tiek nelaimių. Prakeikti sunkvežimiai.

Tačiau tai buvo netiesa.

Džadas jautė, kaip Naminių Gyvulėlių Kapynės traukia jį — ir kažkas anapus Kapynių. Jeigu anksčiau tos vietos balsas skambėjo viliojančiai, žadėdamas paguodą ir neįtikėtinos galios pojūtį, tai dabar jis buvo daugiau negu grėsmingas — šiurpus ir gąsdinantis: Nesikišk, seni. Bet Džadas negalėjo nesikišti. Tai buvo jo pareiga.

Luiso „Hondos Civik“ nebuvo garaže. Ten stovėjo tik didelis senas „Fordas“, apdulkėjęs ir nenaudojamas. Džadas stumtelėjo užpakalines namo duris ir rado jas neužrakintas.

— Luisai? — pašaukė Džadas, nors žinojo, kad Luisas neatsilieps. Tiesiog jam norėjosi kaip nors sutrikdyti slegiančią šių namų tylą. Och, senatvė yra senatvė — dvi valandas padirbėjus sode, kojos ir rankos apsunko, nugara vos atsitiesia, o į kairį šoną tarsi koks grąžtas įlindo.

Džadas ėmė nuodugniai apžiūrinėti namą. Jis ieškojo įrodymų. Seniausias pasaulyje įsilaužėli, nelinksmai pagalvojo jis apie save ir ieškojo toliau. Tačiau nerado nieko, kas galėjo sukelti nerimą: dėžių su žaislais, neatiduotais Gelbėjimo Armijai, mažo berniuko drabužių, paslėptų už durų, spintoje ar po lova... ir, kas būtų baisiausia, lovelės Geidžo kambaryje, vėl tvarkingai paklotos. Nieko panašaus nebuvo, tačiau vis tiek aplinkui tvyrojo nemalonus jausmas, kad namas kažko laukia...

Galbūt reikėtų nuvažiuoti į Plezantvju kapines ir pažiūrėti, kaip ten reikalai. Gal net sutikčiau Luisą Kridą. Galėčiau pasikviesti jį kartu papietauti ar panašiai.

Tačiau pavojus slypėjo ne Plezantvju kapinėse Bangore, pavojus slypėjo čia, šiame name ir už jo.

Džadas grįžo per kelią į savo namus. Paėmęs iš šaldytuvo alaus paką, senis nusinešė jį į svetainę. Ten atsisėdo prie lango, pro kurį matėsi Kridų namas, atsikimšo skardinę alaus ir užsirūkė cigaretę. Aplinkui tirštėjo sutemos, o Džado mintys vis sukosi atgal platėjančia spirale, kaip tai dažnai atsitikdavo pastaraisiais metais. Jeigu jis būtų žinojęs, apie ką prieš tai galvojo Reičelė Krid, jis būtų pasakęs jai, kad galbūt to psichologijos dėstytojo žodžiuose ir buvo tiesos, tačiau metams bėgant atminties sugebėjimas pritemdyti kai kurias ląsteles nusilpsta, kaip ir viskas žmogaus organizme. Ir tada žmogus pradeda neįtikėtinai aiškiai prisiminti vietas, veidus ir įvykius. Sepijos spalvų prisiminimai vėl išryškėja, koloritas atgyja, balsai netenka duslaus aido ir atgauna savo tikrąjį skambesį. Ir tai nėra informacinis pamišimas, pasakytų Džadas tam dėstytojui; tai vadinasi senatvė.

Mintyse Džadas vėl išvydo Lesterio Morgano bulių Hanratį: išvertęs krauju pasruvusias akis, bulius puldavo visus, ką tik pastebėdavo, bet kokį judantį daiktą. Net medžius, kai vėjas šiurendavo jų lapus. Kol Lesteris pagaliau pasidavė ir nudėjo tą padarą, Hanratis spėjo subadyti visus medžius savo aptvertoje ganykloje, jo ragai suskilinėjo, o besmegenė galva būdavo visuomet kruvina. Kai Lesteris nušovė bulių, jį jau pykino iš baimės — taip, kaip dabar Džadą.

Džadas gurkšnojo alų ir rūkė. Temo. Jis nedegė šviesos. Pamažu senio cigaretės virto mažyčiu raudonu žiburėliu tamsoje. Jis sėdėjo, gėrė alų ir stebėjo Kridų vartus. Kai tik Luisas parsiras namo, nesvarbu, iš kur, Džadas nueis pas jį ir pasikalbės. Įsitikins, kad Luisas neketina daryti nieko tokio, ko negalima daryti.

Jis vis dar jautė silpną svaiginančios galios trauką, galios, glūdinčios toje šėtoniškoje vietoje, ant sudūlėjusio akmeninio skardžio, kur pristatyta piramidžių.

Nesikišk, seni. Nesikišk, antraip pasigailėsi.

Priešindamasis jai iš visų jėgų, Džadas sėdėjo, rūkė ir gėrė alų. Ir laukė.

47

Kol Džadas Krendolas sėdėjo supamajame krėsle prie lango ir laukė Luiso, šis „Hovardo Džonsono“ restorane valgė sočius beskonius pietus.

Maistas buvo gausus ir prėskas — toks, kokio ir pageidavo jo kūnas. Lauke jau temo. Pravažiuojančių automobilių priekiniai žibintai metė pirštus primenančius spindulius. Luisas kimšo maistą į skrandį. Žlėgtainį. Keptas bulves. Dubenėlį neįtikėtinai žalios spalvos pupų. Gabalėlį obuolių pyrago su ledų rutulėliu ant viršaus, nuo šilumos virstančiu lipnia gleivėta mase. Luisas sėdėjo prie kampinio staliuko ir stebėjo įeinančius bei išeinančius žmones žiūrėdamas, ar nepamatys pažįstamo veido. Širdies gilumoje jis netgi vylėsi, kad taip ir atsitiks. Tada pasipiltų klausimai — kur Reičelė, ką tu čia veiki, kaip sekasi — ir galbūt tie klausimai sukeltų nenumatytų komplikacijų. Ir galbūt kaip tik komplikacijų ir troško Luisas. Išeities.