Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Turi būti kažkoks būdas patekti vidun.

Turi būti.

Liaukis, Luisai, pagalvok blaiviai. Gal tu ir pamišęs, bet ne tiek. Galbūt tau ir pavyktų užsikabaroti iki tvoros viršaus, bet reikia būti gimnastu, kad perkeltum kojas per tuos virbus, nepasismeigęs ant jų. Tarkime, kad tu vis tik pateksi vidun. Bet kaip tu išlipsi ir išneši Geidžo kūną?

Luisas nužingsniavo toliau. Mintis, kad jis tik suka ratą aplink kapines, bet nedaro nieko konstruktyvaus, slėgė jį.

Gerai, štai galimas sprendimas: šiąnakt aš grįžtu namo į Ladlou ir atvažiuoju čionai rytoj popiet. Apie ketvirtą valandą įeinu į kapines pro vartus ir susirandu vietą, kur galiu pasislėpti iki vidurnakčio. Kitaip tariant, atidedu rytdienai tai, ką sumaniau šiandien.

Puiki mintis, Gudragalvi Luisai... o kaipgi ryšulys su įrankiais, kurį tu permetei per tvorą? Kirtiklis, kastuvas, žibintas... galėjai dar užrašyti ant jų „KAPŲ PLĖŠIMO ĮRANKIAI“.

Ryšulys nukrito į krūmus. Kas jį ten pastebės?

Toks sprendimas, viena vertus, būtų visai protingas. Tačiau pats Luiso tikslas nebuvo protingas, ir širdis jam nedviprasmiškai sakė, kad rytoj jis negalės grįžti. Jeigu jis neiškas Geidžo šiąnakt, neiškas niekada. Jis niekuomet nebesugebės vėl ryžtis tokiam žingsniui. Šis kartas buvo vienintelis, kito nebebus.

Čia buvo mažiau namų. Kitoje gatvės pusėje žėrėjo tik vienas kitas geltonas šviesos stačiakampis, o kartą Luisas pastebėjo melsvą nespalvoto televizoriaus mirguliavimą. Pažvelgus per tvoros virbus matėsi, kad šioje kapinių dalyje kapai senesni, aptakesni, kai kurie išsikraipę nuo daugelio žiemų šalčių ir atlydžių. Luisas priėjo dar vieną ženklą „Stop“ ir dar vieną posūkį į dešinę, kuris išves jį į gatvę, lygiagrečią Meisono gatvei. Ką jis darys, kai ateis tenai, iš kur pajudėjo? Surinks du šimtus dolerių ir pradės ratą iš naujo? Ar prisipažins pralaimėjęs?

Gatvėje sužybčiojo mašinos žibintai. Luisas užsiglaudė už medžio ir ėmė laukti, kol mašina pravažiuos. Tačiau šis automobilis judėjo labai lėtai, o po akimirkos keleivio pusėje suspindo balta šviesa ir nuslinko palei geležinę tvorą. Luisui suspaudė širdį. Tai policininkai tikrino kapinių rajoną.

Luisas prisispaudė prie medžio, jausdamas skruostu šiurkščią žievę. Jis karštligiškai vylėsi, kad kamienas pakankamai storas ir užstos jį. Žibintuvėlio spindulys artėjo. Luisas nuleido galvą, slėpdamas baltą veidą. Spindulys pasiekė medį, akimirkai išnyko ir vėl pasirodė Luiso dešinėje. Luisas truputį pasislinko į kairę. Pro šalį šmėkštelėjo tamsios lempos ant automobilio stogo. Luisas laukė, kad tuoj raudonai užsiplieks užpakaliniai žibintai, atsilapos durelės ir žibintuvėlio spindulys įsmigs į jį lyg ilgas baltas pirštas. Ei, tu! Tu, už medžio! Išeik į šviesą ir iškelk rankas! Nagi, GREITAI!

Policijos automobilis važiavo toliau. Jis pasiekė sankryžą, iš padorumo pasignalizavo ir pasuko į kairę. Luisas atsišliejo į medį. Jo krūtinė greitai kilnojosi, burna perdžiūvo. Tikriausiai policininkai pravažiuos pro jo „Hondą“, bet tai neturėjo reikšmės. Taisyklės leido palikti mašiną Meisono gatvėje nuo šeštos valandos vakaro iki septintos ryto. Palei šaligatvį stovėjo daugybė automobilių, kurių savininkai gyveno daugiabučiuose namuose kitoje gatvės pusėje.

Luisas žvelgė aukštyn į medį, už kurio ką tik slėpėsi.

Tiesiai virš jo galvos guoba šakojosi. Galbūt jis galėtų...

Negaišdamas laiko tolesniems apmąstymams, Luisas įsikabino rankomis į tarpušakį ir prisitraukė, sportbačiais remdamasis į kamieną. Jis užkėlė vieną kelį, o paskui ir pėdą ant guobos tarpušakio. Jei policininkai sugalvotų grįžti, aptiktų šiame medyje tikrai retą paukštelį. Reikėjo paskubėti.

Luisas užsirepečkojo ant aukštesnės šakos, kuri kabėjo tiesiai virš tvoros. Jį apėmė absurdiškas jausmas, kad jis tebėra dvylikos metų vaikėzas, koks kadaise buvo. Medis lengvai lingavo vėjyje, bet lingavimas veikė beveik raminančiai. Lapai šnarėjo ir murmėjo. Luisas greitai įvertino padėtį ir nieko nelaukdamas šoko žemyn, rankomis apsikabinęs šaką. Šaka buvo truputį storesnė už raumeningo vyro dilbį. Tabaluodamas kojomis aštuonių pėdų nuo žemės aukštyje, Luisas ėmė pamažu slinkti šaka link tvoros. Šaka palinko, bet neketino lūžti. Akies kampučiu Luisas matė savo šešėlį, slenkantį iš paskos asfaltu — juodą beždžionės siluetą. Vėjas vėsino sukaitusias pažastis, ir Luisas virpėjo, nepaisant veidu ir kaklu žliaugiančio prakaito. Šaka linkčiojo ir suposi. Kuo labiau Luisas tolo nuo kamieno, tuo smarkiau linkčiojo šaka. Rankos ir riešai ėmė tirpti, ir sudrėkę nuo prakaito delnai lengvai galėjo nuslysti.

Luisas pasiekė tvorą. Jo sportbačiai tabalavo maždaug pėda žemiau virbų antgalių. Iš viršaus jų smaigaliai visai neatrodė buki. Jie atrodė net labai aštrūs. Aštrūs ar ne, staiga suprato Luisas, bet jis rizikuoja ne tik savo kiaušiniais. Jeigu nukris ant kurio nors iš šitų smaigalių, kūno svoris nutemps jį žemyn, ir jis pasismeigs ant virbų iki pat plaučių. Grįždami policininkai išvys ant Plezantvju tvoros ankstyvą ir gana šiurpią Visų Šventų dekoraciją.

Sunkiai gaudydamas orą, Luisas pabandė užčiuopti pėdomis tvoros smaigalius. Jam reikėjo bent sekundę pailsėti. Akimirką jis tabalavo ore, mataruodamas kojomis, bet niekaip nerasdamas atramos.

Staiga jį palietė šviesa.

O Viešpatie, tai mašina, mašina atvažiuoja!..

Luisas bandė pasislinkti toliau, tačiau delnai slydo, nutirpę pirštai grėsė atsigniaužti.

Tebeieškodamas atramos, jis pasuko galvą į kairę ir pažvelgė pro įsitempusią ranką. Mašina pralėkė sankryža nelėtindama greičio. Jam pasisekė. Jeigu...

Luiso delnai vėl slystelėjo. Žievės trupiniai pabiro jam ant galvos.

Pagaliau Luisas viena pėda užčiuopė tvoros viršų. Tačiau kitos kojos kelnių klešnė užsikabino už virbo smaigalio. O Viešpatie, jis nebeturėjo daugiau jėgų. Luisas persigandęs trūktelėjo koją. Šaka linktelėjo. Jo delnai vėl slystelėjo. Drykstelėjo medžiaga, ir Luisas pasijuto abiem kojom stovįs ant virbų antgalių. Jie susmigo į sportbačių padus, ir netrukus jam ėmė skaudėti, tačiau Luisas vis tiek stovėjo. Rankų poilsis buvo svarbesnis už skausmą pėdose.

Tikriausiai aš atrodau be galo juokingai, šmėkštelėjo nelinksma mintis. Kaire ranka laikydamasis už šakos, Luisas nusišluostė dešinį delną į striukės skverną. Paskui nusišluostė kairįjį, kybodamas ant dešinės rankos.

Jis dar akimirką pastovėjo ant smaigalių, paskui perkėlė rankas toliau. Čia šaka buvo pernelyg plona, kad jis galėtų patogiai įsikabinti. Luisas atsispyrė nuo tvoros ir ūžtelėjo į priekį kaip Tarzanas. Šaka žemai nulinko ir grėsmingai sutraškėjo. Luisas aklai šoko žemyn.

Nukrito nesėkmingai. Vienas kelis atsitrenkė į paminklinį akmenį, ir visą koją nutvilkė aštrus skausmas. Luisas nusirito ant žolės laikydamasis už kelio, ištempęs suspaustas lūpas. Duok Dieve, kad nebūtų skilusi kelio girnelė. Pagaliau skausmas ėmė po truputį rimti, ir Luisas pabandė palankstyti koją. Pavyko. Viskas bus gerai, jeigu jis judės ir neleis sąnariui sustingti. Galbūt bus.

Luisas atsistojo ir patraukė palei tvorą atgal link Meisono gatvės bei savo įrankių. Iš pradžių kelį labai gėlė, ir jis šlubčiojo. Tačiau beeinant skausmas atslūgo ir liko tik maudimas. „Hondos“ pirmosios pagalbos vaistinėlėje buvo aspirino. Reikėjo pasiimti jo su savimi. Per vėlai prisiminė. Luisas stebėjo, ar neatvažiuoja mašinos, ir kai tik viena pasirodė, pasitraukė giliau į kapines.