Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Elė susikaupusi pamąstė, paskui papurtė galvą.

— Tėvelis. Čerčas. Ir Geidžas. Tai viskas, ką prisimenu. Bet aš neprisimenu, ką jie kartu veikia, mama.

Reičelė priglaudė dukterį prie savęs.

— Viskas bus gerai, — tarė ji, tačiau širdį slegiantis svoris nesumažėjo.

— Alio, mem! — pašaukė telefonistė.

— Alio? — Reičelė tvirčiau suspaudė ir ragelį, ir Elę.

— Atrodo, aš galiu padėti jums patekti į Bangorą, mem. Bet jūs atsidursite ten labai vėlai.

— Tai neturi reikšmės, — atsakė Reičelė.

— Ar turite rašiklį? Tvarkaraštis gan komplikuotas.

— Taip, turiu, — patvirtino Reičelė, čiupdama iš stalčiaus pieštuko galą ir pasiruošdama rašyti ant seno voko.

Reičelė atidžiai klausėsi, viską užsirašinėdama. Kai avialinijų tarnautoja baigė kalbėti, Reičelė šyptelėjo ir sudėjo žiedu vienos rankos nykštį bei smilių, parodydama dukteriai, kad viskas bus gerai. Tikriausiai bus gerai, pasitaisė ji mintyse. Kai kuriuose miestuose tarp vieno lėktuvo nusileidimo ir kito pakilimo buvo labai, labai mažai laiko... ypač Bostone.

— Prašau, užsakykite vietas, — tarė Reičelė. — Ir ačiū jums.

Kim paprašė Reičelės pasakyti savo pavardę ir kreditinės kortelės numerį. Pagaliau Reičelė padėjo ragelį — pavargusi, bet patenkinta. Ji pasisuko į tėvą.

— Tėte, ar nuveši mane į aerouostą?

— Tikriausiai turėčiau pasakyti „ne“, — atsakė Goldmenas. — Tikriausiai privalėčiau sustabdyti šitą beprotybę...

— Nedrįsk! — šaižiai sukliko Elė. — Tai ne beprotybė! Ne!

Goldmenas sumirkčiojo ir atšlijo, sutikęs tokį mažą, bet įnirtingą pasipriešinimą.

— Nuvežk ją, Irvinai, — tyliai paprašė Dora stojusioje tyloje. — Man taip pat darosi neramu. Aš jausiuos geriau, jei žinosiu, kad Luisui nieko neatsitiko.

Goldmenas ilgai žiūrėjo į žmoną, paskui atsisuko į dukterį.

— Nuvešiu, jei taip nori, — tarė jis. — Aš... Reičele, aš vyksiu su tavimi, jeigu nori.

Reičelė papurtė galvą.

— Ačiū, tėveli, bet aš užsakiau paskutines vietas. Tarsi Dievas saugojo jas man.

Irvinas Goldmenas atsiduso. Tą akimirką jis atrodė labai senas, ir Reičelė staiga pagalvojo, kad jos tėvas atrodo vieno amžiaus su Džadu Krendolu.

— Tu dar turi laiko susikrauti daiktus, — tarė Goldmenas. — Mes pasieksime aerouostą per keturiasdešimt minučių, jei važiuosime tuo keliu, kuriuo aš važinėdavau, kai mudu su tavo mama tik susituokėme. Duok jai savo rankinę, Dora.

— Mamyte, — pašaukė Elė.

Reičelė pasisuko į ją. Mergaitės veidas žvilgėjo nuo prakaito.

— Ką, dukrele?

— Būk atsargi, mamyte, — tarė Elė.

49

Medžiai priminė judančius šešėlius debesuoto dangaus fone — dangų šiek tiek apšvietė netoliese esančio aerouosto pašvaistė. Luisas paliko „Hondą“ Meisono gatvėje. Meisono gatvė ėjo palei pietinę Plezantvju kapinių sieną, ir čia vėjas buvo toks smarkus, kad vos neišplėšė Luisui iš rankos mašinos durelių. Vėjas plaikstė Luiso striukę, kai jis atidarė „Hondos“ užpakalines duris ir išėmė į brezentą suvyniotus įrankius.

Stovėdamas tamsos plotelyje tarp dviejų gatvės žibintų su brezentiniu ryšuliu rankose, Luisas atidžiai dairėsi mašinų. Jam reikėjo pereiti gatvę, kad pasiektų geležinę pinučių tvorą, juosiančią kapines. Luisas norėjo, jei įmanoma, išlikti niekieno nepastebėtas — net jei žmogus, jį pamatęs, kitą sekundę užmirštų apie jį. Šalia ūžė ir blaškėsi vėjyje senos guobos šakos, ir Luisas nejučia pagalvojo apie pakaruoklius. Viešpatie, jam buvo taip baisu. Jo laukė ne juodas darbas; jo laukė beprotiškas darbas.

Mašinų nesimatė. Palei Meisono gatvę tobuluose baltuose šviesos apskritimuose rikiavosi žibintai. Jie apšvietė šaligatvius, kur, pasibaigus pamokoms Fermonto pradinėje mokykloje, dviračiais važinės berniukai, o mergaitės šokinės per virvutę ar žais „klases“; niekas iš jų nekreips dėmesio į šalia esančias kapines — nebent išskyrus Visų Šventų dieną, kai kapinės įgauna tam tikrą pamėklišką žavesį. Tą dieną jie galbūt išdrįs pereiti per gatvę ir pakabins ant aukštų tvoros sklypų popierinį skeletą, kikendami iš senų juokelių: Kapinės — populiariausia vieta mieste; žmonės miršta, kad tik ten patektų. Kodėl negalima juoktis kapinėse? Todėl, kad visi jų gyventojai mirtinai rimtai nusiteikę.

— Geidžai, — sumurmėjo Luisas. Geidžas buvo ten, už geležinių pinučių tvoros, neteisėtai įkalintas po juodos žemės antklode, ir tai buvo nė kiek nejuokinga. Aš išlaisvinsiu tave, Geidžai, pagalvojo Luisas. Išlaisvinsiu tave, sūneli, arba mirsiu.

Luisas perėjo gatvę, nešinas sunkiu ryšuliu, užlipo ant šaligatvio, vėl apsidairė ir permetė ryšulį per tvorą. Įrankiai tyliai žvangtelėjo, atsitrenkę į žemę. Luisas nuėjo šalin, valydamasis delnus. Jis įsidėmėjo vietą, kur numetė ryšulį. O jeigu ir užmirš, jam tereikės iš vidaus eiti palei tvorą, kol atsidurs tiesiai priešais savo automobilį. Ten ir ras įrankius.

Bet ar taip vėlai vartai bus atrakinti?

Luisas nužingsniavo Meisono gatve iki ženklo „Stop“. Vėjas vijosi jį ir kibo į kubus. Šešėliai šoko ir sukosi ant kelio.

Eidamas palei tvorą, jis apsuko kampą ir atsidūrė Plezant gatvėje. Staiga plykstelėjo automobilio žibintai, ir Luisas prigludo už guobos kamieno. Tai buvo ne policijos mašina, tik furgonas. Jis nuvažiavo link Hamondo gatvės, o iš ten tikriausiai suks į autostradą. Furgonui pravažiavus, Luisas nuėjo toliau.

Vartai bus atrakinti. Turi būti atrakinti.

Jis pasiekė vartus — grakštų skliautą iš kaltinės geležies, ant kurio šokčiojo gatvės žibintų metami šešėliai. Luisas ištiesė ranką ir pamėgino juos atidaryti.

Užrakinti.

Aišku, užrakinti, kvaily — ar manai, kad kuriam nors Amerikos mieste kapinės, esančios savivaldybės kontroliuojamoje teritorijoje, gali būti atrakintos po vienuoliktos valandos vakaro? Ne, brangusis, tokių patiklių žmonių nebėra. Tai ką tu dabar darysi?

Dabar Luisui teks lipti per tvorą ir tikėtis, kad niekas nepamatys, kaip jis ropščiasi metaliniais virbais lyg seniausias ir nerangiausias vaikėzas pasaulyje.

Alio, policija? Aš ką tik mačiau seniausią ir nerangiausią vaikėzą pasaulyje, lipantį per tvorą į Plezantvju kapines. Atrodo, jis pasiryžęs numirti, kad tik patektų tenai. Aha, man tai pasirodė mirtinai svarbus reikalas. Juokauju? Ne, aš rimtas kaip lavonas. Manau, jums reikėtų juo pasidomėti.

Luisas nuėjo toliau Plezant gatve ir ties kampu vėl pasuko į dešinę. Aukšta geležinė tvora tęsėsi be galo. Vėjas atvėsino ir išgarino prakaito lašus ant jo kaktos bei smilkinių duobutėse. Jo šešėlis tai ilgėjo, tai nyko gatvės žibintų šviesoje. Luisas vis žvilgčiojo į tvorą, kol pagaliau sustojo ir prisivertė atidžiau pažvelgti į ją.

Tu ketini perlipti? Nejuokink manęs.

Luisas Kridas buvo aukštas vyras, daugiau kaip šešių pėdų ir dviejų colių aukščio, tačiau tvora viršijo devynias pėdas, o kiekvienas jos virbas viršuje baigėsi dekoratyviu strėlės antgaliu. Aišku, tas antgalis tik tol dekoratyvus, kol keldamas koją per tvorą paslysi ir persismeigsi paslėpsnius, tempiamas žemyn dviejų šimtų svarų svorio. O tada galėsi žviegti kaip paršas ant iešmo, kol kas nors iškvies policiją, ir atvažiavę policininkai nuveš tave į ligoninę.

Luisą tebemušė prakaitas, o marškiniai prilipo prie nugaros. Buvo tylu, išskyrus tolimą vėlyvų automobilių ūžimą Hamondo gatvėje.