Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Hei-ho, pirmyn!

— Būtent, — sumurmėjo Luisas.

Pakilęs vėjas suūžė medžių šakose. Luisas baikščiai apsidairė ir greitai sukrovė įrankius, pirštines bei žibintą šalia ryšulio. Kilo pagunda žibintą pasiimti su savimi, bet Luisas jai atsispyrė. Palikęs visa tai prie kapo, jis grįžo tuo keliu, kuriuo atėjo, ir po penkių minučių atsidūrė prie kaltinės geležies tvoros. Ten, kitoje gatvės pusėje, prie šaligatvio stovėjo jo „Civikas“. Taip arti ir kartu taip toli.

Luisas akimirką žvelgė į jį, paskui apsisuko ir nuėjo priešinga kryptimi, tolyn nuo vartų.

Šįkart jis tol žingsniavo palei tvorą, kol priėjo posūkį į dešinę. Čia buvo nutekamasis griovys. Luisas žvilgtelėjo į jį ir krūptelėjo. Griovys buvo pilnas pūvančių gėlių. Gėles vertė čia sluoksnis po sluoksnio, o lietus ir sniegas pūdė jas.

O Jėzau.

Ne, Jėzus čia niekuo dėtas. Šios atliekos atnašaujamos kur kas senesniam Dievui, negu krikščioniškasis. Skirtingų laikų žmonės vadino jį skirtingais vardais tačiau Reičelės sesuo pavadino jį labai taikliai: Ožaš Didyšiš ir Baišušiš, užkastų žemėje lavonų Dievas, grioviuose pūvančių gėlių Dievas, Paslapties Dievas.

Luisas kaip užkerėtas spoksojo į nutekamąjį griovį, kol staiga aiktelėjo ir atitraukė žvilgsnį — kaip žmogus, kurį hipnotizuotojas privertė atsipeikėti sulig skaičiumi dešimt.

Jis nuėjo toliau ir netrukus rado tai, ko ieškojo. Kaip ir tikėjosi Luisas, atmintis jo neapvylė.

Priešais tamsavo kapinių rūsys. Luisas pastebėjo jį Geidžo laidotuvių dieną.

Žiemą, kai žemė tiek įšaldavo, kad net ekskavatorius negalėdavo iškasti duobių, čia buvo laikomi karstai. Ir dar tada, kai mirdavo tiek daug žmonių, kad jų nespėdavo laidoti.

Luisas žinojo, kad kartais „šaltojo verslo“ atstovams pasitaiko ypač karštų laikotarpių. Dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių staiga vienu metu numiršta labai daug žmonių.

— Turi būti balansas, Lu, — kartą pasakė jam dėdė Karlas. — Jei gegužę dvi savaites niekas nemiršta, aš jau žinau, kad lapkričio mėnesį per dvi savaites turėsiu dešimt laidotuvių. Tačiau lapkričio mėnesį retai pasitaiko tokie antplūdžiai, o Kalėdų metu — niekada. Visos kalbos apie kalėdinę depresiją yra tušti plepalai. Paklausk bet kurio laidojimo biuro savininko. Dauguma žmonių per Kalėdas jaučiasi tikrai laimingi ir nori gyventi. Todėl ir gyvena. Antplūdžiai pasitaiko paprastai vasario mėnesį. Seniai miršta nuo gripo ir, aišku, nuo pneumonijos, bet ne tik seniai. Būna žmonių, kurie metus ar pusantrų iš paskutiniųjų priešinasi vėžiui. O ateina vasaris, jie pavargsta ir užverčia kojas. Sausio 31-ąją jie trykšta sveikata, o vasario 24-ąją atgula po žeme. Vasario mėnesį padažnėja infarktu, insultų, inkstų ligų. Tai blogas mėnuo. Mūsų verslo atstovai pripratę prie šito. Bet kartais dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių panašūs numirėlių antplūdžiai pasitaiko liepos ar spalio mėnesį. Rugpjūtyje — niekada. Rugpjūtis — lėtas mėnuo. Rugpjūtyje laidojimo rūsiai visada tušti, nebent sprogsta dujotiekio linija ar miesto autobusas nulekia nuo tilto. Bet būna tokių vasarių, kad mes krauname karstus trim aukštais ir melste meldžiame atlydžio, kad galėtume užkasti bent kai kuriuos, kol neprireikė nuomotis šaldymo kamerų.

Dėdė Karlas nusijuokė. Luisas, sužinojęs tai, ko nežinojo net jo medicinos mokyklos dėstytojai, taip pat nusijuokė.

Dvigubos rūsio durys buvo įtaisytos žolėtos kalvelės šlaite. Toji kalvelė buvo tokios pat natūralios ir patrauklios formos, kaip moters krūtis, tačiau Luisas įtarė, kad ji supilta dirbtinai. Jos viršūnė buvo tik pėda ar dviem žemiau strėliškųjų antgalių, puošiančių geležinę kapinių tvorą, kuri nekilo kartu su kalva.

Luisas apsidairė ir užsiropštė šlaitu aukštyn. Kitoje kalvelės pusėje buvo tuščias žemės plotas, gal dviejų akrų pločio. Ne... ne visai tuščias. Ten stovėjo vienišas pastatėlis, tikriausiai koks nors sandėlis. Turbūt čia ir laikomi visi duobkasių įrankiai, pagalvojo Luisas.

Gatvės žibintai švietė pro medžių — guobų ir klevų — juostą, užstojančią šią kapinių dalį nuo Meisono gatvės. Medžių lapai virpėjo. O šiaip buvo ramu.

Luisas ant užpakalio nučiuožė nuo kalvelės saugodamasis, kad vėl neužsigautų sumušto kelio. Grįžęs prie sūnaus kapo, jis vos neužkliuvo už brezentinio ryšulio. Buvo aišku, kad teks du sykius suvaikščioti pirmyn atgal: vieną kartą — nunešti vaiko kūną, antrą kartą — įrankius. Raukydamasis nuo skausmo nugaroje, Luisas pasilenkė ir pakėlė stangrų brezento ryšulį. Viduje krestelėjo Geidžo lavonas. Luisas vėl ryžtingai nuvijo šalin įkyrią mintį: Tu išsikraustei iš proto, Luisai.

Jis nunešė kūną prie kalvos, kurioje slėpėsi Plezantvju kapinių rūsys su dvejomis plieninėmis durimis, labai primenančiomis garažo vartus. Dabar Luisas nebeturėjo virvės ir užkelti šlaitu keturiasdešimt svarų sveriantį ryšulį galėjo tik vienu būdu: jis įsibėgėjo ir užlėkė į šlaitą, leisdamas inercijos jėgai užnešti jį kuo aukščiau. Beveik prie pat viršūnės šlapia trumpa žolė išslydo Luisui iš po kojų, ir jis nusirito žemyn, bet prieš tai numetė ryšulį kaip įmanydamas toliau. Tas nukrito beveik ant pačios kalvelės keteros. Luisas užsiropštė aukštyn, vėl apsidairė, nieko nepamatė ir padėjo savo ryšulį palei tvorą. Tada nuėjo atsinešti likusių daiktų.

Vėl bėgte užbėgęs į kalvelę, Luisas užsimovė pirštines, o įrankius ir žibintą sudėjo šalia ryšulio. Tada prisėdo pailsėti, nugara atsirėmęs į tvoros virbus, nunarinęs galvą ant rankų. Naujas elektroninis laikrodis, kurį Reičelė padovanojo jam per Kalėdas, rodė 2.01.

Leidęs sau penkiolika minučių atsipūsti, Luisas ėmėsi darbo. Jis permetė per tvorą semtuvą, ir tas dusliai bumbtelėjo ant žolės. Luisas pabandė užkišti žibintą už kelnių diržo, tačiau tas niekaip netilpo. Teko numesti jį pro dviejų tvoros virbų tarpą. Žibintas nuriedėjo žemyn. Luisui beliko tikėtis, kad jis neatsitrenks į akmenį ir nesuduš. Gaila, kad jis nepasiėmė kuprinės.

Išsitraukęs iš striukės kišenės lipnios juostos kasetę, Luisas priglaudė kirtiklį prie brezentinio ryšulio ir tvirtai privyniojo. Vyniojo tol, kol juosta baigėsi. Tada įsikišo tuščią kasetę atgal į kišenę, perkėlė ryšulį per tvorą (nugarą skaudėjo velniškai: Luisas nujautė, kad skausmas jam dar visą savaitę primins šios nakties įvykius) ir paleido. Išgirdęs minkštą bumbtelėjimą, jis nejučia susiraukė.

Luisas perkėlė per tvorą vieną koją, įsitvėrė dviejų strypų ir perkėlė kitą koją. Tada slystelėjo žemyn, batų padais remdamasis į tvoros virbus, ir nušoko žemėn.

Nusileidęs nuo kalvos šlaito, jis ėmė apgraibomis ieškoti savo daiktų. Semtuvą rado iškart — geležtė blausiai blykčiojo gatvės šviesoje, prasiskverbusioje pro medžius. Žibintą rasti buvo sunkiau, ir iš pradžių Luisas net nusigando — kur galėjo nuriedėti tas daiktas? Jis atsistojo keturpėsčias ir ėmė ropinėti po žolę. Nakties tylą trikdė tik garsus jo paties šnopavimas ir širdies dunksėjimas.

Pagaliau Luisas aptiko žibintą maždaug už penkių pėdų nuo tos vietos, kur iš pradžių spėjo jį būsiant. Žibintas iš tiesų nuriedėjo žemyn aptakiu laidojimo rūsio kalvelės šlaitu. Luisas čiupo jį, uždengė delnu stiklą ir paspaudė mažą guminį mygtuką. Delnas nušvito, ir Luisas tučtuojau išjungė žibintą. Nesudužo.

Jis peiliu nupjovė lipnią juostą, kuria pritvirtino kirtiklį prie brezentinio ryšulio, ir nusinešė įrankius po medžiais. Atsistojęs už storiausio klevo, Luisas atidžiai nužvelgė Meisono gatvę. Ji buvo visiškai tuščia. Visoje gatvėje švietė tik vienas langas — auksinis stačiakampis viršutiniame aukšte. Turbūt ten gyvena kažkoks invalidas, o gal žmogus, kamuojamas nemigos.