Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Žingsniuodamas greitai, bet ne bėgdamas, Luisas išėjo į šaligatvį. Po kapinių prietemos čia atrodė labai šviesu. Čia jis buvo puikiai matomas — žmogus su kirtikliu, semtuvu ir žibintu rankose, stovintis už kelių jardų nuo antrų pagal dydį Bangoro kapinių. Jei kas nors dabar jį pamatytų, nesunkiai suprastų, ką jis čia veikia.

Luisas skubiai perėjo gatvę, kaukšėdamas kulnimis į asfaltą. Štai ir jo „Civikas“, vos už penkiasdešimties jardų. Tik tie penkiasdešimt jardų Luisui atrodė vos ne penkiasdešimt mylių. Jis apsipylė prakaitu, kol nuėjo iki mašinos klausydamasis, ar nepasigirs artėjančio automobilio burzgimas, žmogaus žingsniai ar net vėjo gūsio ūžtelėjimas.

Pasiekęs „Hondą“, Luisas atrėmė kirtiklį ir semtuvą į mašinos šoną ir ėmė ieškoti raktelių. Bet jų nebuvo nė vienoje kišenėje. Luisą vėl išmušė prakaitas. Širdis vėl greitai sudunksėjo. Luisui teko sukąsti dantis, kad jie nebarškėtų. Jį apėmė paniška baimė.

Jis pametė raktelius. Tikriausiai jie iškrito iš kišenės, kai Luisas nušoko nuo medžio šakos, atsitrenkė keliu į antkapį ir nusirito žole. Dabar rakteliai guli kažkur žolėje, ir beviltiška jų ieškoti. Juk jis net žibintą surado tik vargais negalais. Štai ir viskas. Viena nesėkmė, ir galas visai užmačiai.

Palauk, palauk minutėlę. Dar kartą patikrink kišenes. Smulkios monetos tebėra ten — o jei monetos neiškrito, tai neiškrito ir rakteliai.

Šįsyk Luisas lėčiau perkratė kišenes, ištraukdamas iš jų monetas, net išversdamas pačią medžiagą.

Raktelių nebuvo.

Luisas dirstelėjo į mašiną galvodamas, ką dabar daryti. Tikriausiai teks vėl lipti per tvorą į kapines. Palikti sūnų paslėptą po medžiais, paimti žibintą, vėl įsigauti į kapines ir visą likusią nakties dalį beviltiškai ieškoti...

Staiga jo pavargęs protas nušvito.

Luisas pasilenkė ir pažvelgė „Hondos Civik“ vidun. Rakteliai styrojo uždegimo spynelėje.

Tyliai urgztelėjęs, Luisas apibėgo aplink mašiną prie vairuotojo durelių, atlapojo jas ir išėmė raktus. O galvoje nuskambėjo tėviškai pamokantis Karlo Holdeno, bulvianosio tipelio su senamadiška skrybėle, balsas: Rakink savo mašiną. Nepalik raktelių. Nestumk doro vaikino į nuodėmę.

Vėl apėjęs „Civiką“, Luisas atidarė bagažinės skyrelio dureles. Įkišęs vidun kirtiklį, semtuvą ir žibintą, jas užtrenkė. Nutolęs nuo mašinos per dvidešimt ar trisdešimt pėdų prisiminė vėl palikęs raktelius. Šįsyk bagažinės spynelėje.

Kvaily, išplūdo save Luisas. Jeigu tu ir toliau taip kvailai elgsies, užmirši, ko išvis čia atvažiavai!

Jis grįžo ir pasiėmė raktelius.

***

Luisas pakėlė Geidžo kūną ant rankų ir buvo jau begrįžtąs į Meisono gatvę, kai kažkur sulojo šuo. Ne, ne šiaip sau sulojo — užkaukė ant visos gatvės: Au-au-AUUŪUU! Au-au-AUUOUU!

Luisas užsiglaudė už medžio. Kas dabar bus? Ir ką jam dabar daryti? Tuoj visoje gatvėje įsižiebs langai.

Iš tiesų įsižiebė tik vienas langas — name, prieš kurį kaip tik ir stovėjo Luisas. Dar po akimirkos kimus balsas sušuko:

— Nutilk, Fredai!

— Au-au-AUŪŪU! — atsiliepė Fredas.

— Užčiaupk jį, Skenlonai, arba aš iškviesiu policiją! — suriko kažkas kitoje gatvės pusėje, ten, kur stovėjo Luisas.

Luisas net pašoko. Dabar jis suvokė, kokia apgaulinga buvo ramybės ir tylos iliuzija. Aplinkui buvo pilna žmonių, šimtai akių, o tas šuo trikdė jų miegą, vienintelį Luiso sąjungininką. Kad tu prasmegtum, Fredai, nusikeikė Luisas. O, kad tu prasmegtum!

Fredas pradėjo antrą giesmės posmą. Tačiau šįsyk Au-au-AŪŪŪŪŪ per patį vidurį nutraukė skardus pliaukštelėjimas, po kurio sekė serija cypimų ir inkštimų.

Tyliai trinktelėjo durys, ir vėl įsiviešpatavo tyla. Po minutėlės šviesa Fredo namo lange užgeso.

Luisas jautė didelę pagundą dar truputį lukterėti medžių šešėlyje. Reikėtų palaukti, kol vėl viskas nurims. Bet laikas bėgo.

Nešinas savo ryšuliu, Luisas perėjo per gatvę ir grįžo prie „Civiko“, nesutikęs nė gyvos dvasios. Fredas tylėjo. Luisas paėmė ryšulį į vieną ranką, išsitraukė iš kišenės raktelius ir atrakino bagažinę.

Geidžas netilpo.

Luisas kišo jį stačią, paskui gulsčią, paskui įstrižą. „Civiko“ bagažinė buvo pernelyg maža. Jis galėjo sulenkti ryšulį, — Geidžas nesupyktų, — tačiau Luisas paprasčiausiai negalėjo prisiversti taip padaryti.

Greičiau, greičiau, paskubėk, metas nešdintis iš čia.

Bet jis suglumęs stovėjo prie mašinos su sūnaus lavonu rankose, neturėdamas nė menkiausio supratimo, ką dabar daryti. Ir staiga išgirdo atvažiuojant automobilį. Luisas negalvodamas šoko prie keleivio pusės durelių, atidarė jas ir numetė ryšulį ant sėdynės.

Tada užtrenkė dureles, apibėgo „Civiką“ ir uždarė bagažinę. Automobilis nesustodamas pralėkė pro sankryžą, ir iki Luiso atsklido girtų balsų šūkalojimas. Luisas atsisėdo prie vairo, užvedė variklį ir jau norėjo įjungti priekinius žibintus, kai jį persmelkė kraupi mintis. O kas, jei Geidžas sėdi atbulas, į kitą pusę sulenktais kelių ir šlaunų sąnariais, ir jo įkritusios akys žvelgia ne į priekinio stiklo pusę, o į užpakalinio?

Tai nesvarbu, piktai atšovė pavargęs protas. Išmesk tai iš galvos! Tai visai nesvarbu!

Svarbu! Labai svarbu! Juk tai Geidžas, o ne rankšluosčių pundas!

Luisas ištiesė ranką ir ėmė atsargiai čiupinėti ryšulį, stengdamasis apčiuopti po brezentu sūnaus kūno kontūrus. Jis buvo panašus į neregį, bandantį apgraibomis nustatyti daikto paskirtį. Pagaliau Luisas aptiko išsikišimą, kuris galėjo būti tik Geidžo nosis — sūnus sėdėjo atsuktas taip, kaip ir derėjo.

Tik tada Luisas prisivertė pajudėti iš vietos.

Jo laukė dvidešimt penkių minučių kelionė atgal į Ladlou.

52

Pirmą valandą nakties tuščiame Džado Krendolo name šaižiai sučirškė telefonas. Skambutis pažadino Džadą. Jis buvo užmigęs ir sapnavo, kad jam vėl dvidešimt treji metai ir kad jis su Renė Mišo ir Džordžu Čepinu sėdi ant suolo Breverio depe. Per rankas eina butelis viskio, — naminės su suklastotu muitinės antspaudu, — o lauke staugia šiaurės rytų vėjas, užgoždamas visus kitus garsus, net traukinių bildėjimą.

Taigi jie sėdi trise aplink pilvotą krosnelę, gurkšnoja viskį ir žiūri, kaip anglys žėruoja ir blėsta už žėručio langelio, mesdamos ant grindų aštrius liepsnos liežuvių šešėlius. Ir dar pasakoja istorijas, kurias vyrai slepia širdyse metų metus, kaip kad berniūkščiai slepia po lovomis savo „lobius“, o paskui pasakoja vieni kitiems tokiomis naktimis, kaip ši. Tarsi žarijos pilvotoje krosnelėje šios paslaptingos istorijos taip pat turi savyje po žėruojantį ugnies kamuoliuką, tik iš šonų jį supa vėjas. Džadui buvo dvidešimt treji, ir Norma tada buvo netgi labai gyva (tik ji jau miegojo; tąnakt ji tikrai nelaukė vyro grįžtant). Renė Mišo pasakojo istoriją apie Baksporte gyvenusį žydą „kromininką“, kuris...

Kaip tik tą akimirką sučirškė telefonas, ir Džadas pašoko krėsle, raukydamasis nuo skausmo nutirpusiame kakle. Vos pašokus, kažkoks sunkumas užgriuvo jį lyg akmuo — tikriausiai šešiasdešimties metų svoris, dingtelėjo Džadui, šešiasdešimties metų, praėjusių nuo to laiko, kai jam buvo dvidešimt treji, iki dabar, kai jam aštuoniasdešimt treji. Tu užsnūdai, seni, papriekaištavo jis sau. Nedrįsk miegoti sargyboje... ypač šiąnakt.