Stephen King - Gyvulėlių kapinės

53

Luisas susirado virtuvės spintelės stalčiuje naują kasetę su lipnia juosta ir atsinešė iš garažo virvės ritinį — jis gulėjo kampe prie senų padangų. Sudėjęs kastuvą ir kirtiklį kartu, Luisas apvyniojo jų kotus lipnia juosta, o iš virvės pasidarė kilpą, kad galėtų pasikabinti įrankius ant peties.

Įrankiai ant peties, Geidžas ant rankų.

Užsikabinęs kilpą ant peties, jis atidarė „Civiko“ dureles ir iškėlė į brezentą susuktą sūnaus kūną. Geidžas buvo kur kas sunkesnis už Čerčą. Kažin ar užteks jėgų nusikapstyti iki mikmakų kapinių — o dar reikės iškasti duobę akmenuotoje, neįkertamoje žemėje.

Nieko, susidorosiu. Kaip nors.

Luisas Kridas išėjo iš garažo, stabtelėjęs alkūne nuspausti šviesos jungiklio mygtuko. Jis kurį laiką pastovėjo ties riba, kur baigėsi asfaltuotas kiemas ir prasidėjo pieva. Buvo tamsu, bet Luisas pakankamai gerai matė takelį, vedantį į Naminių Gyvulėlių Kapynes: trumpa žole apžėlęs takas blausiai švytėjo.

Vėjas plaikstė jam plaukus savo šaltais pirštais, ir akimirkai sena vaikiška tamsos baimė apėmė Luisą. Jis staiga pasijuto toks mažas, silpnas, baikštus. Nejaugi jis tikrai ketina eiti į mišką, nešinas sūnaus lavonu, eiti gūdžioje tamsoje pro medžius, tarp kurių stūgauja vėjas? Ir dar vienui vienas?

Negalvok apie tai. Tiesiog eik.

Ir Luisas nuėjo.

***

Kai po dvidešimties minučių jis pasiekė Naminių Gyvulėlių Kapynes, jo rankos ir kojos drebėjo iš nuovargio. Luisas susmuko ant žolės, sunkiai gaudydamas kvapą. Geidžo lavonas gulėjo ant jo kelių. Luisas beveik snausdamas pasėdėjo ten dar dvidešimt minučių. Jis daugiau nebebijojo — nuovargis tarytum išstūmė baimę.

Galiausiai Luisas vėl atsistojo. Jis netikėjo, kad pajėgs perlipti per išlaužą, tačiau privalėjo bent pamėginti. Brezentinis ryšulys jo rankose svėrė, sakytum, ne keturiasdešimt svarų, o visus du šimtus.

Bet tai, kas atsitiko pirmąjį kartą, pasikartojo ir dabar. Jausmas buvo toks, tarsi staiga gyvai prisimintum seną sapną. Ne, ne prisimintum, o iš naujo išgyventum. Vos tik Luisas pastatė koją ant pirmojo rąsto, jį apėmė nepaaiškinamas jaudulys, beveik egzaltacija. Nuovargis neišnyko, bet ėmė atrodyti visai pakenčiamas, nereikšmingas.

Tiesiog sek paskui mane. Sek paskui mane ir nežiūrėk žemyn, Luisai. Nedvejok ir nežiūrėk žemyn. Aš žinau, kaip atsidurti kitoje pusėje, bet lipti reikia greitai ir ryžtingai.

Greitai ir ryžtingai — taip, kaip Džadas ištraukė bitės geluonį.

Aš žinau, kaip atsidurti kitoje pusėje.

Bet atsidurti kitoje pusėje galima tik vienu būdu, pagalvojo Luisas. Arba išlauža praleidžia tave, arba ne. Sykį jis jau bandė vienas perkopti per išlaužą, bet nesugebėjo. Šįkart Luisas pradėjo lipti greitai ir ryžtingai, kaip tą naktį, kai Džadas rodė jam kelią.

Luisas lipo vis aukščiau ir aukščiau, spausdamas glėbyje sūnaus kūną, suvyniotą į brezentines įkapes. Jis lipo, o vėjas draikė ir sklaidė jo plaukus, ieškodamas slaptų takelių ir užkaborių.

Luisas sekundei stabtelėjo išlaužos viršuje, paskui ėmė greitai leistis, tarsi lipdamas laiptais. Už jo nugaros džeržgė ir skimbčiojo kastuvas bei kirtiklis. Nepraėjus nė minutei, Luisas vėl stovėjo ant stangraus, spygliais nusėto tako paviršiaus, o už jo dunksojo milžiniška išlauža, aukštesnė už Plezantvju kapinių tvorą.

Jis nužingsniavo taku, nešdamasis ant rankų sūnų. Medžiuose aimanavo vėjas, tačiau Luisas jau nebebijojo šito garso. Nakties darbas buvo beveik atliktas.

54

Reičelė Krid pravažiavo ženklą „8 POSŪKIS Į DEŠINĘ PORTLENDAS VESTBRUKAS“, įjungė posūkio lempelę ir pasuko išsinuomotą „Ševetą“ į dešinę. Ji aiškiai matė žalią motelio „Holidei In“ iškabą, šviečiančią nakties tamsoje. Lova, miegas. Galas nuolatinei, slegiančiai, nesuprantamai įtampai. Ir dar galas — bent jau laikinas — skausmingai tuštumai, susidariusiai mirus vienam vaikui. Tą skausmą buvo galima palyginti su skausmu ištraukus dantį: iš pradžių nieko nejauti, bet žinai, kad skausmas tūno užsiglaudęs ir tuoj iššoks kaip įniršusi katė; o kai pasibaigia novokaino veikimas, — o Dieve, — paaiškėja, kad tu neklydai.

Paskou pasakė Elei, kad jis atsiųstas perspėti... bet pats negali kištis. Pasakė, kad jis buvo šalia tėvelio, nes jie buvo kartu, kai jo siela atsiskyrė nuo kūno.

Džadas žino, bet nesako. Kažkas vyksta. Kažkas. Bet kas?

Ką sumanė Luisas — savižudybę? Tikrai savižudybę? Nepanašu į Luisą; negaliu tuo patikėti. Bet jis melavo. Tai matėsi iš jo akių... ne, po velnių, iš viso veido, tarsi Lidsas norėjo, kad aš pastebėčiau melą... pastebėčiau ir sustabdyčiau jį... nes kažkuri jo dalis bijojo... labai bijojo

Bijojo? Luisas nieko nebijo!

Reičelė staiga pasuko „Ševeto“ vairą į kairę, ir mašina cypdama padangomis pakluso — mažoms mašinoms būdingas klusnumas. Akimirką Reičelė išsigando, kad ji apvirs — bet neapvirto. Dar po sekundės ji vėl dūmė į šiaurę, palikusi užpakaly viliojančią „Holidei In“ iškabą. Pakelėje išdygo naujas ženklas, paslaptingai žvilgėdamas atspindinčiais šviesą dažais: „KITAS POSŪKIS 12 PLENTAS KEMBERLENDAS KEMBERLENDO CENTRAS JERUZALĖS GYVENVIETĖ FALMUTAS FALMUTO RAJONAS“. Jeruzalės Gyvenvietė, nusistebėjo Reičelė. Koks keistas pavadinimas. Ne ypač malonus... Užvažiuok ir pernakvok Jeruzalėje.

Bet jai šiąnakt nepavyks užmigti. Todėl nepaisydama Džado patarimo, Reičelė ketino važiuoti tiesiai į Ladlou. Džadas žinojo, ką sugalvojo Luisas, ir prižadėjo jam sutrukdyti. Bet seniui jau aštuoniasdešimt treji, ir jis tik prieš tris mėnesius palaidojo žmoną. Reičelė negalėjo pasikliauti Džadu. Jei Geidžo mirtis nebūtų išmušusi jos iš pusiausvyros, ji niekada nebūtų leidusis Luiso išstumiama iš namų taip, kaip jis išstūmė. Ir dar Elė su Geidžo nuotrauka — jos veidas priminė veidą vaiko, išgyvenusio uraganą ar netikėtą miesto bombardavimą. Kelissyk bemiegėmis naktimis Reičelė netgi troško pajusti neapykantą Luisui už tai, kad ji turi kentėti tokį skausmą, o vyras jos nepaguodžia (ir neleidžia jai paguosti jo), bet negalėjo. Reičelė pernelyg mylėjo savo vyrą, be to, jo veidas buvo toks išblyškęs, toks įsitempęs...

„Ševeto“ spidometro rodyklė virpėjo trupučiuką į dešinę nuo atžymos „60“. Šešiasdešimt mylių per valandą. Mylia per minutę. Dar dvi valandos su ketvirčiu, ir galbūt ji bus jau Ladlou. Galbūt pavyks pasiekti namus dar iki saulėtekio.

Reičelė apgraibomis apčiuopė radijo imtuvo rankenėlę, įjungė jį, surado Portlendo rokenrolo stotį. Tada pagarsino ir ėmė pati dainuoti, pritardama atlikėjams. Dainavimas padėjo neužmigti. Kai po pusvalandžio ana stotis ėmė tilti, Reičelė susirado Augustos stotį ir nuleido šoninį langą, leisdama nakties orui pūsti jai tiesiai į veidą.

Kažin, galvojo Reičelė, ar ši naktis išvis kada nors baigsis.

55

Luisas jautėsi taip, tarsi sapnuotų tą patį sapną, ir kas minutę vis žvilgčiojo žemyn, norėdamas įsitikinti, kad neša ne žalią plastikinį maišą, o brezentinį ryšulį. Pabudęs iš ryto po nakties, kai Džadas vedėsi jį užkasti Čerčo, Luisas vos beprisiminė, ką jiedu veikė. Tačiau dabar jis aiškiai prisiminė anąsyk apėmusį jaudulį, prisiminė, kokie aštrūs buvo visi jo pojūčiai, kaip jie tarytum gyvi keliavo girios taku priešais Luisą, telepatiškai perduodami savo stebėjimus.