Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas žingsniavo mišku, vėl praeidamas vietas, kur takas pločiu beveik prilygo 15 plentui; vietas, kur takas taip susiaurėdavo, kad tekdavo eiti šonu saugantis, kad ryšulys neužstrigtų brūzgynuose; vietas, kur takas vingiavo tarp galingų medžių kolonų. Luisas užuodė stiprų pušies sakų kvapą, girdėjo keistą spyglių gurgždėjimą po kojomis — tas gurgždėjimas veikiau priminė pojūtį negu garsą.

Pagaliau takas ėmė vis stačiau leistis žemyn. Netrukus viena Luiso pėda tėkštelėjo į vandenį ir įklimpo purve — dribsmėlyje, jei tikėsi Džadu. Luisas pažvelgė žemyn ir įžiūrėjo balas, plytinčias tarp nendrynų bei žemų, bjaurių krūmų su plačiais, beveik tropikiniais lapais. Šviesa, kaip ir aną naktį, atrodė ryškesnė. Įelektrintas oras.

Tolesnė kelio atkarpa labai primena išlaužą — reikia eiti tvirtai ir lengvai. Tiesiog sek paskui mane ir nežiūrėk žemyn.

Taip, žinoma... tačiau, tarp kita ko, ar tau teko anksčiau matyti Meine tokius augalus? Meine ar kur kitur? Dėl Dievo, kas tai per augalai?

Neturi reikšmės, Luisai. Tiesiog... eime.

Luisas nuėjo toliau, dairydamasis į drėgnus, pelkėtus brūzgynus tik tol, kol pastebėjo pirmąjį žolėtą kupstą. O tada nužingsniavo, žvelgdamas tiesiai priešais save — kojos pačios surasdavo tvirtos žemės kauburėlius. Tai žmonių tikėjimas traukos jėgą laiko postulatu, prisiminė Luisas. Nei filosofijos, nei teologijos dėstytojai koledže jo šito nemokė; tai vidurinės mokyklos fizikos mokytojas kartą išreiškė tokią mintį... ir Luisas jos neužmiršo.

Jis patikėjo, kad mikmakų laidojimo žemė gali atgaivinti mirusiuosius, ir nužingsniavo per Mažojo Dievo Pelkę, nešinas sūnumi ant rankų, nesidairydamas į šalis. Dabar ši pelkėta žemuma buvo kur kas triukšmingesnė negu rudens pabaigoje. Nendrėse monotoniškai čirpė kažkokie vabzdžiai, ir tas jų čaižus čirpimas skambėjo priešiškai ir atgrasiai. Retsykiais garsiai kurktelėdavo varlė. O nuėjus maždaug dvidešimt žingsnių į Mažojo Dievo Pelkę, palei Luiso veidą suplasnojo kažkoks šešėlis... tikriausiai šikšnosparnis.

Pamažu jį ėmė supti migla. Iš pradžių dingo batai, paskui blauzdos, ir galiausiai jis visas atsidūrė žvilgančioje baltoje kapsulėje. Oras švytėjo, irtas švytėjimas pulsavo lyg kažkokia širdis. Luisas dar niekada taip aiškiai nesuvokė gamtos, kaip vienijančios jėgos, realios ir gal net jaučiančios būtybės. Pelkė buvo gyva, bet ne dėl garsų. Jeigu kas paprašytų apibūdinti jos gyvybę, Luisas nesugebėtų. Jis žinojo tik viena — pelkės gyvybė buvo prisodrinta galios. Luisas čia jautėsi labai mažas ir labai mirtingas.

O paskui iš tiesų pasigirdo garsas. Tas pats, kurį Luisas prisiminė iš ano karto. Šaižus burbuliuojantis juokas, virtęs kūkčiojimu. Akimirkai stojo tyla, paskui juokas vėl pasikartojo. Šįsyk jis peraugo į tokį beprotišką klyksmą, kad Luisui kraujas sustingo gyslose. Aplink jį lėtai judėjo migla. Juokas nutilo. Liko tik vėjo ūžimas, girdimas, bet daugiau nebejuntamas. Žinoma, ne: tikriausiai ši pelkė buvo kažkokioje geologinėje įduboje. Jeigu vėjas galėtų čionai prasiskverbti, jis sudraskytų rūką į skutus... bet Luisas labai abejojo, ar norėtų išvysti tai, kas tada pasimatytų.

Tu gali išgirsti garsus, primenančius žmonių balsus. Bet tai klykauja gagaros į pietus link Prospekto. Garsas toli sklinda. Net keista.

— Gagaros, — pratarė Luisas ir vos atpažino savo šiurpų užlūžusį balsą. Tačiau balsas skambėjo linksmai. Dieve, padėk, jis skambėjo linksmai.

Luisas stabtelėjo sudvejojęs, bet paskui patraukė toliau. Lyg bausmė už neryžtingumą viena jo pėda nuslydo nuo žolės kupsto, ir jis vos neprarado bato, traukdamas koją iš lipnaus purvo po sekliu vandeniu.

Balsas — jeigu tai buvo balsas — vėl pasigirdo, šįsyk kairėje pusėje. O po akimirkos nuskardėjo už Luiso nugaros... tiesiai už Luiso nugaros. Atrodė, kad atsigręžęs jis vos už pėdos nuo savęs išvystų krauju pasruvusį padarą, prašiepusį dantis ir žybsintį akimis... Bet dabar Luisas nesulėtino žingsnio. Jis žvelgė tiesiai priešais save ir ėjo toliau.

Staiga vienoje vietoje rūkas nustojo švytėjęs, ir Luisas išvydo ore pakibusį veidą. Žvairos akys, įkypos kaip klasikinėje kinų dailėje, buvo sodrios gelsvai pilkos spalvos, įdubusios, žėrinčios. Burnos kraštai buvo nuleisti žemyn, išvirtusi apatinė lūpa atidengė pajuodusius dantis, nudilusius beveik iki dantenų. Bet labiausiai Luisą pribloškė ausys. Iš tiesų tai buvo net ne ausys, o lenkti ragai... Ne tokie, kaip velnio, o tokie, kaip avino.

Atrodė, kad ši šiurpi galva, plūduriuojanti ore, kažką kalba... tiksliau, juokiasi. Jos burna judėjo, tačiau išvirtusioji apatinė lūpa taip ir liko karoti. Matėsi, kaip joje pulsuoja juodos kraujagyslės. Šnervės virpėjo ir leido baltus garus.

Kai Luisas priėjo arčiau, sklandanti galva iškišo liežuvį — ilgą, aštrų, purvinai geltonos spalvos, pasidengusį atsilaupusiais žvyneliais. Luisui bežiūrint vienas žvynas atsiknojo kaip liuko dangtis, ir iš po jo išsirangė baltas kirminas. Liežuvio galas tingiai tabalavo ore maždaug toje vietoje, kur turėjo būti Adomo obuolys... galva juokėsi.

Luisas lyg gindamas prisispaudė Geidžo lavoną prie krūtinės. Jo kojos ėmė drebėti ir slysčioti ant žolėtų žemės kauburėlių.

Čia galima pamatyti žaltvyksles, Šv. Elmo ugnis, kurias jūreiviai vadina ugnimis apgavikėmis. Jos gali būti keisčiausių pavidalų, bet nereikia jų bijoti. Jei pastebėsi ką nors neįprasta, tiesiog nusisuk...

Džado balsas, nuskambėjęs mintyse, padrąsino Luisą. Jis vėl nužingsniavo pirmyn, iš pradžių svyrinėdamas, paskui tvirčiau. Luisas nesidairė atgal, bet pastebėjo, kad veidas — jeigu tai buvo veidas, o ne rūko ir jo paties vaizduotės kūrinys — sekė iš paskos vienodu atstumu. Po kelių sekundžių ar minučių jis paprasčiausiai ištirpo plaukiančiame rūke.

Tai buvo ne Šv. Elmo ugnys.

Ne, žinoma. Pelkėse knibždėte knibždėjo dvasių. Apsidairęs aplinkui, galėjai išvysti kažką, kas išvestų tave iš proto. Bet Luisas nenorėjo galvoti apie tai. Nereikia galvoti apie tai. Nereikia...

Pasigirdo žingsniai.

Luisas visai sustojo ir įsiklausė. Žingsniai negailestingai artėjo. Luiso burną atvipo, kiekvienas lūpas laikantis raumuo atsileido.

Dar niekada gyvenime jis negirdėjo nieko panašaus. Tai buvo milžiniško gyvo padaro žingsniai. Vis arčiau poškėjo šakos. Traškėjo krūmai, traiškomi neįsivaizduojamų pėdų. Minkšta žemė po Luiso kojomis ėmė virpėti kaip drebučiai. Jis suvokė, kad jau kurį laiką dejuoja

(o Dieve o Dieve brangiausias kas čia ateina per rūką?)

ir dar tvirčiau glaudžia Geidžą prie krūtinės; suvokė, kad varlės ir vabzdžiai nendrėse tyli, o drėgnas oras prisisodrino šleikščios pašvinkusios mėsos smarvės.

Tas, kas artėjo, buvo milžiniško dydžio.

Luisas kėlė persigandusį veidą vis aukščiau lyg žmogus, stebintis paleistos raketos trajektoriją. Žingsniai dundėjo artyn, o juos lydėjo medžio — ne šakos, bet viso medžio — bilsčiojimas į žemę.

Luisas kažką pamatė.

Rūke sutamsavo gelsvai pilkas išskydęs maždaug šešiasdešimties pėdų aukščio pavidalas. Tai buvo ne šešėlis, ne bekūnė šmėkla; Luisas jautė to padaro išstumtą orą, girdėjo sunkų žingsnių dundesį ir purvo šlerpsėjimą.

Akimirką jis lyg ir išvydo aukštai virš savęs dvi geltonai oranžines kibirkštis. Akis.

Paskui žingsniai ėmė tolti. Netrukus nendrėse neryžtingai cyptelėjo vabzdys — vienas. Jam atsakė antras. Į pokalbį įsijungė trečias. Atsiliepus ketvirtajam, prasidėjo diskusija, penktajam ir šeštajam — įsiplieskė ginčas. Žingsniai palaipsniui tolo (lėtai, bet tvirtai; tas ir buvo baisiausia — nesulaikomumo pojūtis) šiaurės kryptimi. Jie tilo... tilo... ir išnyko.