Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Ir tuo pat metu rodo per televizorių filmus, kur porelės... — Džadas dirstelėjo į Normą ir atsikrenkštė. — Kur porelės daro tai, kas paprastai daroma už nuleistų užuolaidų, — baigė senis. — Net keista, kaip smarkiai viena karta skiriasi nuo kitos, ar ne?

— Taip, — atsiliepė Luisas. — Sutinku.

— Ką gi, mes atėjome iš kitų laikų, — beveik teisindamasis tęsė Džadas. — Tada mes buvome arčiau mirties. Mes matėme po Didžiojo karo prasidėjusias gripo epidemijas, matėme, kaip motinos miršta kartu su savo kūdikiais, kaip vaikus nusineša infekcijos ir karštinės, kurias dabar gydytojai išgydo be jokio vargo. Mūsų jaunystės laikais jeigu jau susirgai vėžiu — ką gi, atsisveikink su gyvenimu. 1920-aisiais nebuvo švitinimo! Du karai, žudynės, savižudybės...

Džadas trumpam nutilo.

— Mes pažinojome mirtį kaip draugą ir kaip priešą, — pamąstęs tarė jis. — Mano brolis Pitas mirė nuo apendicito 1912 metais, kai prezidentavo Taftas. Pitui buvo tik keturiolika, ir jis smūgiuodavo beisbolo kamuolį toliausiai iš visų miestelio berniūkščių. Tais laikais nereikėjo baigti koledžo, kad sužinotum, kas yra paskutinioji. Tais laikais giltinė ateidavo į namus ir labindavosi su tavimi, o neretai ir vakarieniaudavo sykiu; kartais net jusdavai, kaip ji grybši dantimis tau į šikną.

Šįkart Norma nepataisė vyro, tik be žodžių linktelėjo.

Luisas atsistojo ir pasirąžė.

— Metas eiti, — tarė jis. — Rytoj sunki diena.

— Taigi rytoj pradės suktis karuselė, ar ne? — Džadas taip pat atsistojo. Pamatęs, kad ir Norma kyla, jis padavė žmonai ranką. Senutė raukydamasi pakilo nuo kėdės.

— Labai skauda? — paklausė Luisas.

— Kentėti galima.

— Prieš miegą užsidėkite šildyklę.

— Užsidėsiu, — atsakė Norma. — Aš visada taip darau. Ir dar, Luisai... nepergyvenkite dėl Elės. Šį rudenį ji bus per daug užsiėmusi su savo naujaisiais draugais ir neturės kada galvoti apie tas kapines. Galbūt kurią dieną jie visi susirinks ir perdažys nublukusius užrašus, išravės kapus, pasodins gėlių. Kartais vaikai padaro taip, kai jiems šauna į galvas. Ir Elei palengvės. Ji pradės pažinti mirtį iš arčiau.

Nepradės, jei mano žmona tam pasipriešins.

— Jei turėsite noro, ateikite rytoj vakare, — pakvietė Luisą Džadas. — Papasakosite, kaip sekėsi darbe. Suplieksime kribidžą. Prižadu jus aplošti.

— O gal aš iš pradžių nugirdysiu jus, — atšovė Luisas, — o jau tada sumalsiu į miltus.

— Daktare, — be galo iškilmingai pareiškė Džadas, — jeigu kas nors sumals mane į miltus, lošiant kribidžą, aš leisiuos gydomas tokio šundaktario, kaip jūs.

Luisas paliko Krendolus besijuokiančius. Tamsoje perkirtęs kelią, jis patraukė namo.

***

Reičelę rado miegančią taip, kaip ir galvojo: susisukusią lyg embrionas savo lovos pusėje, šalia pasiguldžiusią vaiką. Kridų gyvenime ir anksčiau pasitaikydavo barnių bei atšalimo laikotarpių, tad Luisas tikėjosi, jog Reičelė atsileis. Bet šis kivirčas, be abejo, buvo smarkiausias. Luisui buvo liūdna, pikta ir skaudu, jis norėjo susitaikyti su žmona, bet nežinojo kaip. Be to, abejojo, ar tikrai būtent jis turėtų žengti pirmą žingsnį. Visas jų ginčas buvo toks beprasmiškas — tiesiog priskaldė iš adatos vežimą. Aišku, jiedu bardavosi ir anksčiau, bet niekada taip aršiai, kaip šįsyk, dėl Elės ašarų. Užteks kelių tokių smūgių, kad šeimyninis gyvenimas suirtų... ir vieną gražią dieną, užuot perskaitęs apie skyrybas laikraštyje ar draugo laiške („Manau, bus geriau, jei pats tau pranešiu, kol neišgirdai iš ko nors kito: Luisai, mudu su Mege skiriamės...“), jis patirs tai savo kailiu.

Luisas tyliai nusirengė ir nusistatė žadintuvą šeštai valandai ryto. Paskui išsimaudė po dušu, išsiplovė galvą, nusiskuto ir prieš valydamasis dantis dar sukramtė „Rolaido“ tabletę — Normos arbata su ledu sukėlė jam rūgštis. O gal jį taip paveikė nusivylimas, kad grįžęs namo rado Reičelę susigūžusią savojoje lovos pusėje. „Lova — tai teritorija, apsprendžianti visa kita“ — argi jis neskaitė apie tai koledžo istorijos vadovėlyje?

Kai Luisas pagaliau atsigulė, buvo jau naktis. Bet jis negalėjo užmigti. Kažkas vis nedavė jam ramybės. Luisas gulėjo klausydamasis beveik sutampančio Reičelės ir Geidžo kvėpavimo, o galvoje vis sukosi mintys apie pastarųjų dviejų dienų įvykius. GEN. PATONAS... HANAS, GERIAUSIAS ŠUO PASAULYJE... MARTA, MUSU TRIUŠIENĖ... Įsiutusi Elė: Aš nenoriu, kad Čerčas mirtų!.. Jis ne Dievo katinas! Tegu Dievas įsigyja sau katiną! Reičelė, taip pat įsiutusi: Kaip daktaras, tu turėtum žinoti... Norma Krendol, sakanti: Atrodo, kad visi nori užmiršti apie mirtį... Ir Džadas, siaubingai tvirtu balsu, praėjusio amžiaus balsu, tvirtinantis: Neretai ji ir vakarieniaudavo sykiu, o kartais net jusdavai, kaip ji grybši dantimis tau į šikną...

... Džado balsas susiliejo su Luiso motinos balsu. Motina primelavo Luisui apie seksą, kai jam buvo ketveri, bet pasakė tiesą apie mirtį, kai jam buvo dvylika. Tada jo pusseserė Rūta žuvo be galo kvailoje avarijoje, sudužus jos pačios tėvo automobiliui — vaikinukas, atsitiktinai radęs raktus, pasišovė pavėžinti merginą, bet paskui paaiškėjo, kad jis nemoka sustabdyti mašinos. Vaikinas atsipirko tik keliais gumbais ir sutrenkimais; iš dėdės Karlo „Ferleino“ liko metalo laužo krūva.

Rūta negalėjo mirti, atsakė Luisas motinai, pranešusiai jam naujieną. Jis girdėjo žodžius, bet nesuvokė jų prasmės. Ką reiškia — mirė? Apie ką tu kalbi? O pagalvojęs pridūrė: Kas gi ją laidos? Nors Rūtos tėvas, Luiso dėdė Karlas, buvo laidotuvių biuro savininkas, Luisas negalėjo įsivaizduoti, kad dėdė Karlas pats ir palaidos savo dukterį. Suglumęs, pasidavęs augančiai baimei, Luisas nusitvėrė šio klausimo kaip paties svarbiausio. Jam tai atrodė tikrų tikriausias galvosūkis — panašiai kaip tas, kas kerpa miestelio kirpėją.

Manau, viską sutvarkys Donis Donahju, atsakė Luiso mama. Jos akys buvo paraudusios. Ji buvo be galo išsekusi, beveik alpo iš nuovargio. Jis patikimiausias tavo dėdės partneris. Ak, Luisai... mūsų mažoji Rūta... man baisu pagalvoti, kaip ji kentėjo... pasimelsk su manimi, gerai, Luisai? Pasimelsk su manimi už Rūtą. Man reikia tavo pagalbos.

Ir jiedu suklaupė ant grindų virtuvėje, Luisas ir jo mama, ir meldėsi, ir toji malda galiausiai padėjo jam viską suprasti. Jeigu mama meldžiasi už Rūtos Krid sielą, vadinasi, jos kūnas miręs. Prieš Luiso akis iškilo siaubingas vaizdas: štai Rūta ateina į jo tryliktąjį gimtadienį su pūvančiais akių obuoliais, išvirtusiais jai ant skruostų, mėlynais pelėsiais aptrauktais plaukais; tik tąsyk šis vaizdas sukėlė jam ne siaubą ir ne šleikštulį, bet galingą beprasmę meilę.

Ir tada Luisas sušuko, apimtas smarkiausios dvasinės agonijos gyvenime: Rūta negalėjo mirti! MAMA, JI NEGALĖJO MIRTI — AŠ JĄ MYLIU!

O jo motina atsakė ramiai, bet išraiškingai; klausantis jos balso, kilo begalė asociacijų: negyvi laukai po lapkričio dangumi, pabirę rožių vainiklapiai, rudi ir užsirietę pakraščiuose, tušti tvenkiniai, apsitraukę dumblių, puvėsių ir purvo puta:

Ji mirė, sūnau. Man labai gaila, bet ji mirė. Rūtos nebėra.

Luisas krūptelėjęs pagalvojo: Kas mirė, tas mirė — ko tau dar reikia?

Ir staiga suprato, ką jis dar užmiršo padaryti, kodėl niekaip neužmiega prieš pirmą tikro darbo dieną ir vis kapstosi po senus liūdnus prisiminimus.