Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Brangioji, bet tai tik gyvulėlių kapinės, — galiausiai tarė Luisas.

— Prisimink, kaip ji ką tik raudojo, — pareiškė Reičelė, mosteldama tešluotu šaukštu į Luiso kabineto duris. — Ar manai, kad Elei tai tik gyvulėlių kapinės? Nuo šiol jos sieloje liks randas, Lu. Ne, Elė daugiau niekada ten neis. Kaltas ne takas, kalta vieta, į kurią jis veda. Elė pradėjo galvoti, kad Čerčas greitai mirs.

Akimirką Luisui pasirodė, jog jis tebekalba su dukterimi, tik Elė užsivilkusi mamos suknelę, užsilipusi ant kojokų ir užsidėjusi labai tikrovišką Reičelės veido kaukę. Net veido išraiška buvo tokia pati — išorėje pyktis ir ryžtas, o viduje skausmas.

Ir Luisas pasiryžo perkalbėti žmoną. Tema, kurią jie palietė, staiga pasirodė jam pernelyg svarbi, kad ją būtų galima tiesiog praleisti iš pagarbos paslapčiai... žmogaus sielos vienišumui. Luiso įsitikinimu, Reičelė išleido iš akių patį svarbiausią faktą, kurio neįmanoma nepastebėti, nebent tyčia užsimerktum.

— Reičele, — pasakė jis, — bet Čerčas tikrai kada nors mirs.

Žmona piktai dėbtelėjo į jį.

— Svarbu ne tai, — atkirto ji, kiekvieną žodį tardama lėtai ir aiškiai, tarsi kalbėtų su nepilnapročiu vaiku. — Čerčas nemirs nei šiandien, nei rytoj...

— Aš bandžiau pasakyti tai Elei...

— Nei poryt, nei po metų...

— Brangioji, mes negalime būti tik...

— Aišku, galime! — Riktelėjo Reičelė. — Mes juk gerai rūpinamės Čerču, ir jis nemirs, niekas iš mūsų nemirs! Tai kodėl tu gąsdini mažą mergaitę aiškindamas kažką, ko ji dar nepajėgia suprasti?

— Paklausyk, Reičele...

Bet Reičelė neketino klausytis. Ji niršo.

— Kaip galima ištverti kieno nors mirtį — naminio gyvulėlio, draugo ar giminaičio — paverčiant ją... į šlykštų atrakcioną turistams... M-m-miško aikštelę... ž-ž-žvėriukams... — Reičelės skruostais pasruvo ašaros.

— Reičele... — Luisas pabandė apkabinti žmoną per pečius, bet toji greitu, ryžtingu judesiu nusimetė jo rankas.

— Atstok, — pareiškė ji. — Tu net nesupranti, apie ką aš kalbu.

Luisas atsiduso.

— Jaučiuosi taip, tarsi būčiau įkritęs į spąstus ir pataikęs tiesiai į milžinišką mėsmalę, — pasakė jis vildamasis, kad žmona nusišypsos. Bet nieko nepešė, tik piktą juodų žėrinčių akių žvilgsnį. Reičelė įsiutusi, suprato Luisas. Ne šiaip pikta, bet įsiutusi. — Reičele, — staiga paklausė jis, pats nesuvokdamas, ką sako, — o kaip tu miegojai šiąnakt?

— O Dieve... — Reičelė su panieka nusisuko, bet Luisas spėjo pastebėti jos akyse nuoskaudą. — Gudrus ėjimas. Labai gudrus. Tu nesikeiti, Luisai. Jei kažkas negerai, kalta Reičelė, ar ne? Reičelei eilinis isterijos priepuolis.

— Tu neteisi.

— Ne? — Reičelė nusinešė dubenį su tešla prie viryklės ir trinktelėjo ant spintelės. Kietai sučiaupusi lūpas, ji ėmė tepti riebalais skardą.

Luisas kantriai tęsė:

— Nieko blogo, jei vaikas sužinos tiesą apie mirtį, Reičele. Mano manymu, tai netgi būtina. Elės reakcija — jos ašaros — man atrodo visiškai natūrali. Ji...

— O taip, labai natūrali reakcija, — pertraukė Reičelė, vėl atsisukdama į Luisą. — Tau atrodo labai natūralu, kad vaikas aprauda katiną, kuris tebėra sveikas ir gyvas...

— Liaukis, — atkirto Luisas, — tu šneki nesąmones.

— Aš nenoriu daugiau nieko girdėti.

— Bet teks. — Dabar įpyko Luisas. — Tu pasakei savo nuomonę, gal dabar išklausysi manąją?

— Elė daugiau ten neis. Niekada!

— Elė jau žino, iš kur atsiranda vaikai, — atkakliai tęsė Luisas. — Dar pernai mes nupirkome jai tą Majerio knygą ir viską paaiškinome, prisimeni? Mudu abu sutikome, kad vaikai turi žinoti, iš kur jie atsiranda.

— Tai neturi jokio ryšio su...

— Turi, — šiurkščiai atrėžė Luisas. — Žinai, ką aš prisiminiau, kalbėdamasis su Ele kabinete apie Čerčą? Kaip mano motina apmovė mane su ta pasaka apie kopūstus, kai paklausiau, iš kur moterys gauna vaikus. Aš niekada neužmiršau jos melo. Abejoju, ar vaikai kada nors užmiršta tėvų melą.

— Vaikų atsiradimas neturi jokio ryšio su tomis prakeiktomis kapinėmis! — suriko Reičelė, ir jos akys sakyte sakė Luisui: Kalbėk apie paraleles kad ir iki kito ryto, kalbėk, iki pamėlynuosi, Luisai, bet manęs neįtikinsi.

Tačiau Luisas vis tiek pamėgino.

— Elė žino apie gimimą. Toji vieta miške paskatino vaiką išsiaiškinti, kokia gi yra antroji būties pusė. Tai visiškai natūralu. Tiesą sakant, tai natūraliausias dalykas pasaul...

— Užsičiaupk! — staiga suklykė Reičelė — iš tikrųjų suklykė.

Luisas išsigandęs atšlijo, alkūne užkliudydamas pravirą miltų maišelį, ir tas nukrito nuo stalo. Miltai pasklido baltu debesiu.

— O, velnias! — nusikeikė Luisas.

Viršuje, savo kambaryje, pravirko Geidžas.

— Puiku! — pareiškė Reičelė, taip pat apsipildama ašaromis. — Tu dar ir vaiką pažadinai. Dėkui už nuostabų, tylų, taikų sekmadienio rytą!

Reičelė žengė pro jį, bet Luisas sulaikė žmoną už rankos.

— Aš noriu tavęs kai ko paklausti, — tarė jis. — Nes aš žinau, kad fizinėms būtybėms gali nutikti bet kas, bet kas tikra ta žodžio prasme. Aš patyriau tai, būdamas gydytoju. Taigi, ar tu sutiksi paaiškinti Elei, kas atsitiko, jeigu jos katinas papuls po mašina, susirgs maru arba leukemija — katės visiškai neatsparios leukemijai. Ar sutiksi jai viską paaiškinti?

— Paleisk mane, — beveik sušnypštė Reičelė. Tačiau siaubas ir skausmas jos akyse buvo stipresni už pyktį balse. Aš nenoriu kalbėti apie tai, ir tu manęs nepriversi, Luisai, sakė jos akys. — Paleisk mane, reikia nueiti pas Geidžą, kol jis neiškrito iš lo...

— Kaip tik tu ir turėtum jai pasakyti, — tęsė Luisas. — Tu galėsi pasakyti Elei, kad apie tai nešnekama, kad padorūs žmonės niekada nekalba apie tai; jie laidoja savo mirusiuosius, — olialia! — bet niekada nesako „palaidotas“. Galėsi jai tai pasakyti, bet žinok, kad įvarysi vaikui kompleksą!

— Aš nekenčiu tavęs, — sukūkčiojo Reičelė ir ištrūko iš vyro rankų.

Luisas, aišku, tuoj pat pasigailėjo dėl savo žodžių, bet buvo jau vėlu.

— Reičele...

Žmona atstūmė jį ir dar garsiau pravirko.

— Palik mane ramybėje. Tu jau pakankamai pridirbai. — Reičelė stabtelėjo virtuvės tarpduryje ir atsigręžė į Luisą. Jos skruostais sruvo ašaros. — Aš nenoriu, kad tu kalbėtum su Ele apie mirtį. Turėk tai omeny. Mirtyje nėra nieko natūralaus. Nieko. Kaip gydytojas, tu turėtum tai žinoti.

Reičelė ryžtingai apsisuko ir dingo, palikdama Luisą vieną stovėti virtuvėje, vis dar skambančioje nuo jų šauksmų. Galiausiai jis nuėjo į sandėliuką šluotos. Ir šluodamas prisiminė paskutinius žmonos žodžius. Kaip skyrėsi judviejų nuomonės ir kaip ilgai tai liko neatskleista! Juk jis, būdamas gydytojas, puikiai žinojo, kad mirtis yra pats natūraliausias reiškinys šiame pasaulyje. Galbūt išskyrus tik gimdant. Mokesčiai, karai, konfliktai, bumai ir nuosmukiai — tik žmonių prasimanymas, O visa ko pabaigoje yra tik laikas ir antkapiai. Laikui bėgant, antkapiai suyra, vardai nusitrina. Net jūrų vėžliams ir milžiniškoms sekvojoms vieną dieną ateina galas.

— Zelda, — garsiai pratarė Luisas. — Viešpatie, tikriausiai tai ji taip paveikė Reičelę.

Ir ką jam dabar daryti: bandyti padėti žmonai ar palikti viską, kaip yra? Luisas palenkė semtuvėlį virš šiukšlių dėžės, ir miltai su tyliu fjfuuu pasipylė ant tuščių kartono dėželių bei skardinių.