Stephen King - Gyvulėlių kapinės

„KATINAS SMAKIS“ — skelbė vienas paminklas iš medinės dėžės. Rašyta vaiko ranka, bet kruopščiai. „JIS BUVO PAKLUSNUS“. O apačioje data: „1971 -1974“. Kiek tolėliau, išoriniame rate, Luisas pastebėjo natūralaus skalūno luitą, ant kurio buvo pablukęs, bet dar įskaitomas užrašas raudonais dažais: „BIFERIS“. O apačioje lyg ir eilės: „BIFERIS, BIFERIS, / VELNIO ŠUVA, / SU JUO LAIMINGA / BUVO MŪSŲ ŠEIMA“.

— Biferis buvo Deslerių kokerspanielis, — paaiškino Džadas. Senis bato kulnu išrausė žemėje duobutę ir rūpestingai sužėrė į ją cigaretės pelenus. — Pernai jis pateko po sunkvežimiu. Neblogas eilėraštukas, ar ne?

— Neblogas, — sutiko Luisas.

Ant kai kurių kapų gulėjo gėlės, vienur kitur šviežios, bet dažniausiai nuvytusios ar net visai sudžiūvusios. Daugiau kaip pusė dažais ar tušinuku užrašytų įrašų, kuriuos Luisas bandė perskaityti, buvo beveik ar net visai nusitrynę. Ant kai kurių antkapių visai nebuvo vardų bei datų, ir Luisas spėjo, kad kadaise jie buvo užrašyti kreida ar spalvotais pieštukais.

— Mama! — pašaukė Elė. — Čia yra net auksinė žuvelė! Ateik, pažiūrėk!

— Aš verčiau čia pastovėsiu, — atsiliepė Reičelė.

Luisas pažvelgė į ją. Jo žmona stovėjo viena už išorinio antkapių rato ir atrodė gerokai suglumusi. Luisas pagalvojo: Net čia jai baugu. Ji visada sunerimdavo, atsidūrusi šalia mirties atributų ar užėjus kalbai apie mirtį (aišku, visi žmonės tokiose situacijose jaučiasi kiek nesmagiai), ir dėl to tikriausiai buvo kalta jos sesuo. Reičelės sesuo mirė dar vaikystėje, ir jos mirtis paliko Reičelės sieloje gilų randą, kurio verčiau nereikėjo liesti — tą Luisas suvokė tuoj po vedybų. Toji mergaitė buvo vardu Zelda, ir mirė ji nuo stuburo smegenų uždegimo. Tai mirtina liga, ilga, skausminga ir bjauri, o Reičelė vaikystėje, matyt, buvo labai jautri. Tad Luisas nematė nieko blogo, kad jo žmona norėjo užmiršti kadaise patirtą siaubą.

Luisas mirktelėjo jai, ir Reičelė dėkingai nusišypsojo.

Luisas apsidairė. Jie buvo natūralioje miško aikštelėje. Saulės spinduliai galėjo be vargo prasiskverbti pro medžius, ir tikriausiai būtent todėl čia taip vešliai žėlė žolė. Bet vis tiek žolę reikėjo prižiūrėti ir laistyti. Vadinasi, nešioti čionai vandenį kibirais, o gal net indėnų pompas, dar sunkesnes už Geidžą, sėdintį kuprinėje. Ir vaikai tampė tokius sunkumus. Luisas vėl nusistebėjo, kodėl vietiniai vaikai taip ilgai neužmiršta šių kapinių. Jis pats dar gerai prisiminė savo vaikystės užmojų trumpalaikiškumą, o ir Elės elgesys patvirtino prisiminimus; paprastai vaikų entuziazmas sudega kaip laikraštis — plykst!.. — ir nieko nebelieka.

Kuo arčiau centro, tuo senesni buvo antkapiai. Įskaitomų įrašų pasitaikydavo vis mažiau; bet tie, kurie išliko, vedė vis gilyn į praeitį. Štai „TRIKSIS, ŽUVĘS KELIJE1968 RUGSĖJO 15“. Tame pačiame antkapių rate stovėjo plati lenta, giliai įkasta į žemę; nuo šalčio ir darganų ji persisuko, pakrypo ant šono, bet Luisas dar sugebėjo perskaityti: “MARTOS,MUSUTRIUŠIENĖS, MIRUSIOS 1965 KOVO 1, ATMINYMUI“. Kitame rate jis pamatė užrašą didžiulėmis raidėmis „GEN. PATONAS MŪSŲ! GERAS ŠUO!“ (šuva nustipo 1958-aisiais), ir dar vieną — „POLINEZIJA“ (tikriausiai papūga, jei tik Luisas teisingai prisiminė daktaro Dolitlio gyvūnėlių vardus); paukštelis paskutinį kartą sučirškė „Polė nori sausainio“ 1953 metų vasarą. Tolesnėse dviejose eilėse neliko nė vieno įskaitomo užrašo. Bet dar kitame rate, vis dar toli nuo centro, dideliame smiltainio luite buvo negrabiai iškalta: „HANAS, GERIAUSIAS ŠUO PASAULYJE 1929 -1939“. Aišku, smiltainis palyginus minkštas akmuo (ir todėl įrašas dabar virto beveik šešėliu), tačiau Luisui buvo sunku įsivaizduoti, kad kažkoks vaikas valandų valandas triūsė, kaldamas akmenyje šiuos žodžius. Pribloškianti meilės ir sielvarto apraiška. Suaugę žmonės ne visada tiek padaro savo tėvams ar anksti mirusiems vaikams.

— Tikriausiai čia laidojama jau nuo senų laikų, — tarė Luisas Džadui, priėjusiam prie jo.

Džadas linktelėjo.

— Ateikite čia, Luisai. Noriu jums kai ką parodyti.

Jie nuėjo prie ketvirtojo nuo centro rato. Čia taisyklingas koncentriškumas, išoriniuose ratuose atrodantis lyg ir atsitiktinis, buvo labai ryškus. Džadas sustojo priešais nuvirtusį skalūno luitelį. Atsargiai priklaupęs, senis vėl pastatė jį.

— Anksčiau čia buvo žodžiai, — tarė Džadas. — Pats užrašiau, bet jau nusitrynė. Aš palaidojau čia savo pirmąjį šunį Spotą. Jis nustipo nuo senatvės 1914-aisiais, tais metais, kai prasidėjo Didysis karas.

Taigi šių kapinių istorija buvo senesnė už daugelio tų kapinių, kur laidojami žmonės. Stebėdamasis tuo, Luisas patraukė link aikštelės centro ir apžiūrėjo ten kelis antkapius. Visi jie buvo neįskaitomi, daugelis gulėjo nuvirtę žemėn. Vieną beveik visiškai užgožė žolė. Kai Luisas pabandė jį pakelti, pasigirdo tylus plėšimo garsas. Po atidengtą šviesai žemės lopinėlį knibždėjo akli vabalai. Luisas pašiurpęs pagalvojo: Nežinomų gyvūnų kapai. Nesu tikras, ar man tai patinka.

— Kada čia atsirado pirmieji kapai?

— Neįsivaizduoju, — atsakė Džadas, giliai susigrūsdamas rankas į kišenes.

— Kai nudvėsė Spotas, čia jau buvo kapinės. Tais laikais turėjau būrį draugų. Jie ir padėjo man iškasti duobę Spotui. O kasti čia nelengva, pats matote — žemė akmenuota, sunku įbesti kastuvą. Prireikus ir aš jiems padėdavau. — Senis ėmė rodyti kaulėtu pirštu. — Štai čia, jei neklystu, palaidotas Pito Lavasero šuo. O ten trys Albiono Groutlio kačiukai, vienas šalia kito. Pamenu, senis Fritčis laikė pašto balandžius. Aš, Alas Groutlis ir Karlas Hanas palaidojome čia vieną, papjautą šuns. Štai čia. — Senis užsigalvojęs sustojo. — Aš esu paskutinis iš mūsų būrio. Visi mano draugai dabar jau mirę. Visi.

Luisas nieko neatsakė, tik stovėjo susikišęs rankas į kelnių kišenes ir žiūrėjo į gyvulėlių kapus.

— Žemė čia akmenuota, — pakartojo Džadas. — Nieko kito ir nepasodinsi, tik lavonus.

Jiems grįžtant į kapinių pakraštį, pravirko Geidžas, ir Reičelė paėmė vaiką ant rankų.

— Geidžas išalko, — tarė ji. — Reikėtų eiti namo, Lu. — Prašau, eime, maldavo jos akys.

— Žinoma, — sutiko Luisas. Jis užsimetė kuprinę ant pečių ir apsisuko, kad Reičelė galėtų pasodinti vidun mažylį. — Ele! Ele, kur tu?

— Štai kur ji, — Reičelė parodė į senąją išlaužą. Elė laipiojo po ją, lyg išlauža būtų tikra mokyklos kiemo lipynės sesuo.

— Ką tu, mieloji, tučtuojau lipk žemėn! — pašaukė mergaitę sunerimęs Džadas. — Koja slystels tarp rąstų, jie pajudės, ir tu nusilauši blauzdikaulį.

Elė nušoko žemėn.

— Oi! — aiktelėjo ji ir čiupo sau už šlaunies. Tada nubėgo prie suaugusiųjų. Oda liko sveika, bet aštri sausa šaka perplėšė jai kelnes.

— Na, ar nesakiau? — paklausė Džadas, šiaušdamas mergaitei plaukus. — Net žmonės, gerai pažįstantys mišką, niekada nelaipioja per senas išlaužas, jeigu jas įmanoma apeiti. Medžiai, suvirtę į krūvą, tampa žiaurūs. Jie įkąstų tau, jei tik galėtų.

— Tikrai? — nepatikėjo Elė.

— Tikrai. Matai, jie suversti krūvon kaip šakaliukai. Jeigu tu išjudinsi vieną kurį, visi pasipils žemyn.

Elė pažvelgė į Luisą.

— Tai tiesa, tėte?

— Tiesa, dukrele.

— Ak, bjaurybės! — mergaitė pasisuko į išlaužą ir sušuko: — Jūs suplėšėte man kelnes, nedorėliai!