Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Elė buvo rimtai sunerimusi, todėl Luisas vylėsi, kad jo žodžiai nuskambėjo kur kas įtikinamiau ir tvirčiau, negu jis pats jautėsi. Tiesą sakant, pačiam Luisui atrodė, kad trisdešimt penkeri jo gyvenimo metai prabėgo greitai ir nepastebimai kaip skersvėjo dvelksmas. — Jūrų vėžlių metabolizmas dar lėte...

— O kačių? — paklausė Elė ir vėl žvilgtelėjo į Čerčą.

— Na... Katės gyvena tiek pat, kiek ir šunys, bent jau dauguma kačių.

Tai buvo melas. Luisas žinojo, kad meluoja. Katės gyvena neramų gyvenimą ir dažniausiai miršta smurtine mirtimi. Tik visa tai vyksta už žmonių akių. Štai Čerčas, snaudžiantis ant palangės (ar apsimetantis, jog snaudžia); Čerčas, naktimis taikiai miegantis Elės kojūgalyje; Čerčas, kuris taip mėgdavo žaisti su siūlais, kai buvo dar mažas mielas kačiukas. Tas pats Čerčas kartą Luiso akivaizdoje sėlino prie paukščio su sulaužytu sparnu, o žalios katino akys degė smalsumu ir — Luisas galėjo prisiekti — žiauriu džiugesiu. Čerčas retai kada papjaudavo medžiojamą padarėlį, bet sykį padarė vertą dėmesio išimtį: jis parnešė namo žiurkę, kurią tikriausiai pagavo tarp Kridų namo ir gretimo. Tą padarą jis tiesiog išmėsinėjo. Žiurkė buvo tokia kruvina, kad Reičelei, jau šeštą mėnesį nešiojusiai Geidžą, teko bėgti į vonią — ją supykino. Žiaurūs gyvenimai, žiaurios mirtys. Dažnai kates sudrasko šunys (užuot paprasčiausiai įviję į medį, kaip tai daro kvaili, patiklūs šuneliai animaciniuose filmuose). Arba papjauna kiti katinai, pribaigia užnuodyti jaukai ar pervažiuoja mašinos. Katės — gyvūnijos pasaulio gangsteriai, gyvenantys už įstatymo ribų, ten dažniausiai ir mirštantys. Dauguma kačių nesulaukia senatvės.

Bet vargu ar galima aiškinti tokius dalykus penkiametei mergaitei, pirmą kartą susidūrusiai su mirtimi.

— Klausyk, — tarė Luisas dukteriai. — Čerčui dabar tik treji, o tau penkeri. Tikriausiai jis dar bus gyvas, kai tau sueis penkiolika ir tu mokysies vidurinėje mokykloje. O iki to laiko dar daug metų turi praeiti.

— O man neatrodo, kad daug, — atkirto Elė... Tos balsas virpėjo. — Visai, visai nedaug!

Luisas liovėsi apsimetinėjęs, kad klijuoja automobilio modelį, ir pamojo dukteriai prieiti. Elė atsisėdo jam ant kelių. Luisą eilinį kartą pakerėjo mergaitės grožis, kurį susijaudinimas dar labiau išryškino. Jos oda buvo tamsi, beveik levantietiška. Tonis Bentonas, vienas iš Luiso kolegų Čikagoje, buvo praminęs Elę Indėnų Princese.

— Paklausyk, dukrele, — tarė Luisas. — Jei tai priklausytų nuo manęs, aš leisčiau Čerčui gyventi nors ir šimtą metų. Bet ne aš sugalvojau tokias taisykles.

— O kas? — paklausė mergaitė ir pagiežingai pridūrė: — Tikriausiai Dievas?

Luisas sutramdė kylantį juoką. Padėtis buvo pernelyg rimta.

— Dievas ar Kažkas Kitas, — atsakė jis. — Visi laikrodžiai kada nors sustoja — tai ir viskas, ką aš žinau. Daugiau nieko negalima pasakyti tiksliai, vaikeli.

— Bet aš nenoriu, kad Čerčas būtų toks, kaip visi tie gyvūnėliai kapinėse!

— staiga pratrūko ašaromis ir įniršiu Elė. — Nenoriu, kad Čerčas numirtų! Jis mano katinas! Jis ne Dievo katinas! Tegu Dievas įsigyja savo katiną! Tegu įsigyja kiek tik nori kačių ir paskui jas visas išžudo! Bet Čerčas yra mano!

Virtuvėje pasigirdo žingsniai, ir pro duris žvilgtelėjo išsigandusi Reičelė. Elė raudojo įsikniaubusi Luisui į krūtinę. Siaubas, apėmęs ją, prasiveržė žodžiais, parodė savo tikrą veidą. Jo pakeisti neįmanoma, tačiau galima pabandyti bent užtušuoti.

— Ele, — ėmė raminti dukterį Luisas, supdamas ją ant kelių. — Ele, Ele, Čerčas juk gyvas. Štai jis, miega.

— Bet jis gali mirti, — verkė vaikas. — Jis gali mirti bet kada.

Luisas tyliai sūpavo mergaitę. Jis manė, — teisingai ar klaidingai, — kad jo duktė verkia dėl to, kad mirtis tokia nesukalbama ir nenuspėjama, dėl to, kad mirtis visiškai abejinga mažų mergaičių ašaroms ir protestams. Luiso įsitikinimu, Elė verkė dėl to, kad tokia jau žmogaus prigimtis — iš simbolių sukeltų asociacijų daryti vienareikšmes išvadas: arba gražu ir gera, arba kraupu. Jeigu visi tie gyvulėliai numirė ir buvo palaidoti, tai ir Čerčas gali mirti

(bet kada!)

ir būti palaidotas. O jeigu taip gali atsitikti Čerčui, vadinasi, taip gali atsitikti ir jos mamai, tėčiui, mažajam broliukui. Ir jai pačiai. Anksčiau Elei mirtis buvo tik miglota sąvoka. O štai Naminių Gyvulėlių Kapynės — realus faktas. Po grubiu antkapėlių paviršiumi slypėjo tiesa, kurią gebėjo užčiuopti net vaiko rankos.

Luisas galėjo pameluoti ir šį sykį, kaip jau pamelavo apie katinų gyvenimo trukmę. Bet Elė neužmirš melo ir tikrai pažymės toje knygelėje, kur vaikai rašo pažymius tėvams. Luiso mama taip pat kartą apgavo jį — atrodytų, visai nekaltai: ji pasakė, kad moterys randa vaikelius rasotoje žolėje, kai labai jų nori. Bet kad ir koks nekaltas buvo tas melas, Luisas niekada neatleido motinai už apgavystę — o gal sau už patiklumą.

— Širdele, — dabar jis tarė dukteriai, — taip jau būna. Mirtis — neatskiriama gyvenimo dalis.

— Bloga dalis! — sušuko Elė. — Labai bloga dalis!

Luisas niekuo negalėjo atsakyti. Elė verkė. Tačiau Luisas žinojo, kad jos ašaros galiausiai išseks. Šiandieninis skausmas buvo būtinas žingsnis į susitaikymą su niekur nedingsiančia tiesa.

Luisas supo dukterį ir klausėsi sekmadieninio ryto varpų. Netrukus Elės

kūkčiojimas nutilo. Ji, kaip ir Čerčas, užmigo.

***

Luisas užnešė vaiką laiptais į antrą aukštą ir paguldė į lovą, o pats vėl nusileido į virtuvę, kur Reičelė plakė tešlą pyragui. Tik plakė ji pernelyg smarkiai. Keista, pasakė Luisas žmonai, kad Elė nei iš šio, nei iš to užsnūdo dar prieš vidurdienį; tai visai nepanašu į ją.

— Nepanašu, — sutiko Reičelė, ryžtingai trinktelėdama dubenį į stalą. — Bet vargšelė beveik visą naktį nemiegojo. Aš girdėjau, kaip Elė vartėsi, o ir Čerčas apie trečią ėmė prašytis į lauką. Čerčas taip daro tik tada, kai Elė nemiega.

— Bet kodėl ji...

— O, tu puikiai žinai kodėl! — piktai atšovė Reičelė. — Tai vis tos prakeiktos gyvulėlių kapinės! Ji rimtai išsigando, Lu. Ji išvis pirmą kartą gyvenime matė kapines ir... ir išsigando! Aš nesijaučiu nė trupučio dėkinga tavo draugui Krendolui už vakarykštę iškylą.

Na štai, jis jau mano draugas, pagalvojo Luisas sutrikęs ir nusiminęs.

— Reičele...

— Aš daugiau nebeleisiu Elei tenai vaikščioti.

— Reičele, Džadas juk nemelavo — tas takas tikrai saugus.

— Takas čia nieko dėtas, ir tu tai supranti, — atkirto Reičelė. Ji vėl pakėlė dubenį ir ėmė dar smarkiau plakti tešlą. — Dėl visko kalta ta prakeikta vieta. Ji nesveika. Ir tai, kad vaikai vaikšto tenai, tvarko kapus, prižiūri taką... tai bjaurus iškrypimas, štai kas. Miestelio vaikai serga kažkokia liga. Aš nenoriu, kad ir Elė ja užsikrėstų.

Luisas sumišęs žvelgė į žmoną. Beveik kasmet Kridus pasiekdavo žinia, kad išsiskyrė dvi ar trys jų draugų šeimos. Luisas nujautė, kad iš esmės tik pagarba paslapčiai padėjo išsilaikyti jų pačių santuokai. Jiedu niekada nekalbėjo šia tema, bet abu miglotai suvokė, kad galbūt tenai, pradžių pradžioje, neegzistuoja tokie dalykai, kaip vedybos, tokie dalykai, kaip sąjunga, kad ten kiekviena siela yra vieniša ir neperprantama. Tai ir yra paslaptis. Kad ir kaip gerai, tavo manymu, tu pažįsti savo partnerį, vis tiek nuolatos įsirėži į nematomą sieną ar įkrenti į užmaskuotą duobę. O kartais (ačiū Dievui, retai) gali įlėkti ir į slaptą, visiškai svetimą pasaulio kertę, panašiai kaip lėktuvas patenka į oro duobę, galinčią lengvai jį pražudyti. Gali susidurti su tokiu požiūriu ar įsitikinimu, apie kurį tu anksčiau nė nenutuokei ir kuris tau atrodo beveik nenormalus. Ir tada tu privalai elgtis ypač atsargiai, jeigu tikrai nori išsaugoti savo šeimą ir proto ramybę. Turi prisiminti, kad pykti gali tik kvailiai, kurie mano, kad žmogus sugeba pažinti kito žmogaus vidų.