Stephen King - Zalės Valda

— Jeigu visa tai teisybė, — tarė Pitris, — jūs įvėlėte mano sūnų į nusikaltimą. Ar jūs suprantate, ką padarėte?

— Taip. Misteri Pitri, tai buvo neišvengiama. Galite paprasčiausiai paskambinti į ligoninę misteriui Berkui...

— O, esu įsitikinęs, kad jūsų liudininkai jus palaikys, — pertraukė Pitris, nuo kurio lūpų nenuslinko lengva, iš kantrybės varanti šypsenėlė. — Štai kuo dar keri jūsų beprotybė. Ar galiu pamatyti laišką, kurį paliko šis Barlou?

Kalahenas mintyse keiktelėjo.

— Jis pas daktarą Kodį, — ir pavėluotai pridūrė: — Mums tikrai derėtų nuvažiuoti į Kamberlendo ligoninę. Jeigu jūs pakalbetumėt su...

Pitris lingavo galva.

— Gal pirmiau dar šiek tiek pasišnekėkime. Esu įsitikinęs, kad jūsų liudininkai patikimi — tai jau sakiau. Daktaras Kodis — mūsų šeimos gydytojas, mes visi apie jį esame kuo geriausios nuomonės. Ir dar man leidote suprasti, kad Metju Berkui irgi nėra ką prikišti... bent jau, kaip pedagogui.

— Bet, nepaisant viso šito? — paklausė Kalahenas.

— Tėve Kalahenai, leiskite paaiškinti. Jeigu tuzinas patikimų liudininkų vienu balsu tvirtintų, kad vidury baltos dienos per miesto parką, dainuodama „Meilutė Adelina“ ir mojuodama konfederacijos vėliava, prašliaužė gigantiška Dievo karvytė, ar jūs patikėtumėt?

— Jeigu neabejočiau, kad liudininkai patikimi ir nejuokauja, aš būčiau linkęs patikėti. Taip.

Pitris su ankstesne lengva šypsenėle tarė:

— Štai čia mūsų nuomonės ir išsiskiria.

— Jūsų protas uždaras, — atsiliepė Kalahenas.

— Ne... Paprasčiausiai jis seniai susiformavo.

— O tai, pasvarsčius, reiškia tą patį. Sakykite... ar kompanija, kurioje jūs dirbate, toleruoja administratorius, jei jie priima sprendimus, vadovaudamiesi ne objektyviais faktais, o vidiniais įsitikinimais? Pitri, juk tai ne logika, o davatkiškumas!

Pitris nustojo šypsotis ir pakilo.

— Reikia pripažinti: istorija kelia nerimą. Jūs įtraukėte mano sūnų į kažkokią beprotybę, ko gero — pavojingą. Laimė, jei dėl jos nepakliūsite į teismą. Dabar aš paskambinsiu jūsų žmonėms ir su jais pasikalbėsiu. Paskui, manau, mums visiems bus geriau keliauti į ligoninę pas misterį Berką ir pratęsti klausimo svarstymą.

— Labai jums dėkoju, kad atsitraukėte nuo savo principų, — sausai pasakė Kalahenas.

Pitris išėjo svetainėn ir pakėlė telefono ragelį. Signalo nebuvo — linija tylėjo. Kiek paniuręs, Henris pabaksnojo į svirteles. Jokio atsako. Padėjo ragelį į vietą ir grįžo virtuvėn.

— Regis, sugedo telefonas, — pareiškė. Pastebėjęs, kad sūnus su Kalahenu bematant apsikeitė kupinais baugaus supratimo žvilgsniais, Henris pajuto susijaudinimą. — Galiu jus užtikrinti, — pasakė kiek griežčiau negu ketino, — idant sugestų Jeruzalės Valdos telefono tinklas, nereikalingi jokie vampyrai.

Ir ūmai užgeso šviesa.

19

Džimis bėgte sugrįžo į Meto palatą.

— Pitriu namuose neveikia telefonas. Manau, kad Barlou jau ten. Velnias, kokie mes kvailiai...

Benas atsiplėšė nuo lovos. Meto veidas tarytum susitraukė.

— Matote, kaip jis veikia? — sumurmėjo mokytojas. — Kaip sklandžiai... Jeigu tik iki sutemstant turėtume bent valandą! Mes galėtume... bet ne. Jau vėlu.

— Reikia važiuoti pas juos, — nenustygo Džimis.

— Ne! Jums nevalia! Vardan savo ir mano gyvenimo — ne!

— Bet jie...

— Jie gali pasikliauti tik savimi! Tai, kas ten vyksta — arba jau įvyko — iki to laiko, kol nusigausite, baigsis!

Jiedu neryžtingai stovėjo prie durų.

Vargais negalais sukaupęs jėgas, Metas ramiai, bet primygtinai prabilo:

— Barlou ego didelis, ir išdidumas taip pat. Štai šiomis jo ydomis mes galbūt sugebėsime pasinaudoti. Tačiau derėtų turėti omeny, kad Barlou — itin galingo proto. Ir tai įvertinti. Jūs parodėte man laišką. Jame kalbama apie šachmatus. Neabejoju, Barlou — aukščiausios klasės žaidėjas. Argi nesuprantate, kad jis galėtų susidoroti su numatytomis aukomis nenutraukdamas telefono ryšio su namu? O jį nutraukė, norėdamas, kad mes suprastume: vienai iš baltųjų figūrų paskelbtas šachas! Jis suvokia jėgų pasiskirstymą ir žino, kad išsklaidžius priešininko jėgas ir sukėlus sąmyšį nugalėti daug lengviau. Pamiršę apie tai, jūs per neapsižiūrėjimą atidavėte jam pirmąjį ėjimą — ir pradinė grupė suskilo į dvi dalis. Jeigu nutrūkę galvas skuosite į Pitrių namus, mūsų grupė iškriks į tris dalis. Aš liksiu vienas, prikaustytas prie lovos — lengvas grobis, nepaisant kryžių, knygų ir užkeikimų. Užteks atsiųsti čionai vieną iš kandidatų į nelabuosius su peiliu arba revolveriu mane nudėti. Ir kas beliks? Judu su Benu, dumiantys kaip įkirpti naktyje pasitikti savo mirties? Tuomet Zalės Valda — jo. Argi nesuprantate?

Pirmasis prabilo Benas.

— Taip, — tarė jis.

Metas atsilošė.

— Šitaip kalbu ne todėl, kad būgštaučiau dėl jūsų mirties. Bijau dėl miesto. Nesvarbu, kas dar įvyks — kažkas juk turi išlikti, kad rytoj sustabdytų Barlou.

— Taip. Ir kol neatkeršysiu už Suzaną, jis manęs nesučiups.

Įsiviešpatavo tyla, kurią sutrikdė Džimis Kodis.

— Apskritai, jie gali pasprukti, — susimąstęs prakalbo. — Manau, Barlou pakankamai neįvertino Kalaheno... O jau berniūkščio tai tikrai neįkirto. Šitas vaikėzas...

— Tikėsimės, — atsiliepė Metas ir užsimerkė.

Jie įsitaisė ir ėmė laukti.

20

Tėvas Donaldas Kalahenas stovėjo prie sienos erdvioje Pitrių virtuvėje, laikydamas aukštai virš galvos iškeltą savo motinos kryžių, kuris užliejo patalpą vaiduoklišku spinduliuojančiu blizgesiu. Prie priešingos sienos, greta kriauklės, stovėjo Barlou. Viena ranka jis laikė už nugaros užsuktas Marko rankas, kita buvo apsikabinęs berniuko kaklą. Tarp jų, ant grindų, padengtų stiklo šukėmis, žyminčiomis Barlou apsireiškimą, tysojo Henris ir Džunė Pitriai.

Kalahenas buvo visiškai priblokštas. Viskas atsitiko taip greitai, kad jis dar nesugebėjo suvokti, kas vyksta. Ką tik jiedu su Pitriu protingai (nors ir apmaudaudami) svarstė klausimą ryškioje Jokioms kvailystėms nepasiduodančioje virtuvės lempų šviesoje — ir štai pasinėrė į beprotybę, kurią taip ramiai, tvirtai neigė Marko tėvas.

Kunigo protas stengėsi atstatyti įvykių eigą.

Pitris grįžo ir pasakė, kad telefonas neveikia. Po keleto sekundžių jie liko be šviesos. Džunė Pitri cyptelėjo. Kažkas apvertė stalą. Kurį laiką visi kliuvinėdami aklinėjo po staiga užgriuvusią tamsą, šaukdami vienas kitą. Ūmai išdužo langas virš plautuvės, stiklo šukėmis nusėdamas virtuvinį stalą ir linoleumą. Visa tai įvyko maždaug per pusę minutės.

Paskui į virtuvę įslinko kažkoks šešėlis, ir Kalahenas nusipurtė jį sukausčiusius kerus. Kunigas apkabino pirštais ant jo kaklo kabantį kryžių, ir vos prisilietė nukryžiuotojo, kambarys nušvito nežemiška, neįprasta šviesa. Jis išvydo Marką, kuris stengėsi nutempti motiną prie svetainėn vedančios arkos. Greta jo, pasukęs galvą, sėdėjo Henris Pitris. Kur dingo buvusi ramybė! Nuo tokio absoliučiai prieštaraujančio logikai įsiveržimo atvipo Henrio žandikaulis. Iš už Pitrio nugaros pasirodė baltas išsiviepęs veidas, primenantis Fracečio paveikslo fragmentą. Jis suskilo, parodydamas ilgas aštrias iltis ir raudonas permatomas akis, panašias į liepsnojančius pragaro vartus. Barlou ištiesė rankas (Kalahenas kaip tik spėjo pamatyti, kokie ilgi ir jautrūs šie mirtinai išbalę muzikalūs pirštai), viena sugriebė Henrio Pitrio galvą, kita — Džunės ir sudaužė jas vieną į kitą su širdį pykinančiu, džeržgiančiu traškesiu. Pitriai krito ant grindų kaip akmenys, ir pirmasis Barlou grasinimas buvo įvykdytas.