Stephen King - Zalės Valda

Džimis pravėrė burną kažką sakyti, bet Metas vos pastebimai pakratė galvą.

— Jūs neteisus, — tarė jis. — Jeigu Barlou būtų galėjęs, jis būtų pasiėmęs Suzaną su savimi. Jis neatiduotų savo nelabosios būtybės dėl pokšto — juk jų tiek mažai! Benai, minutėlei atsiribokite ir susimąstykite: ką jūs jam padarėte. Užmušėte Streikerį, jo bičiulį. Ir, kaip prisipažino patsai Barlou, net privertėte jį dalyvauti šiame nužudyme dėl nepasotinamo apetito. Kokį siaubą jis turėjo patirti atsibudęs iš savo besapnio miego ir patyręs, kad beginklis berniukas susidorojo su tokiu baisiu padaru!

Metas nemažų pastangų dėka atsisėdo lovoje. Benas pasuko galvą ir žiūrėjo į mokytoją. Pirmą kartą nuo to laiko, kai iš Marsteno namo išėję draugai susirado rašytoją vidiniame kieme, jis parodė šiokį tokį susidomėjimą.

— Gal tai ir ne pati didžiausia pergalė, — mąsliai kalbėjo Metas. — Mes išvijome Barlou iš namo — namo, kurį jis pats išsirinko. Džimis sakė, kad tėvas Kalahenas sterilizavo rūsį švęstu vandeniu ir užantspaudavo duris Šventąja ostija. Jeigu Barlou dar sykį ten užeis, jis žus... ir jis tai supranta!

— Bet juk jis paspruko, — tarė Benas. — Koks skirtumas?

— Paspruko, — švelniai pakartojo Metas. O kur jis šiandien miegojo? Mašinos bagažinėje? Vienos iš savo aukų rūsyje? Galbūt senos metodistų bažnyčios, kuri sudegė per 1951-ųjų gaisrą, rūsyje? Kad ir kur būtų miegojęs, ar manote, kad jam ten patiko? Ir ar jis jautėsi esąs saugus?

Benas tylėjo.

— Rytoj jūs pradėsite medžioklę, — tarė Metas, suspausdamas Beno ranką. — Ne tik Barlou — ir visų smulkių žuvelių... o jų rytoj rytą — oi kiek daug bus. Jų alkis niekuomet nenumalšinamas. Jie ris tol, kol užsprings. Naktys priklauso jam, bet dieną medžiosite ir persekiosite Barlou, kol jis pabūgs ir išneš iš čia savo autus arba kol išvilksite jį į dienos šviesą — perdurtą mietu ir inkščiantį.

Ši kalba privertė Beną pakelti galvą. Veidas atgijo nuo gąsdinančio įkvėpimo. Lūpas nuskaidrino silpna šypsena.

— Taip taip, — sušnabždėjo jis. — Tik ne rytoj, o šiąnakt. Tuoj pat...

Metas žaibiškai įsikibo Benui į petį stebėtinai stipria ir gyvybinga ranka.

— Ne, ne šiandien. Šią naktį mes praleisime drauge: jūs, aš, tėvas Kalahenas, Džimis ir Markas su tėvais. Dabar jis žino... ir bijo. Tik beprotis arba šventasis išdrįstų prisiartinti prie Barlou, kai jis nemiega iš naujo pagimdžiusioje jį naktyje. Bet tarp mūsų nėra nei šventųjų, nei bepročių, — mokytojas užmerkė akis ir tyliai ištarė:

— Man regis, imu Barlou suprasti. Guliu čia ligoninės lovoje ir žaidžiu Maikroftą Holmsą — įsivaizduodamas save mūsų priešo vietoje, mėginu atspėti jo žingsnius. Barlou pragyveno daug šimtmečių. Tai nuostabus protas, bet jis, kaip ryškėja iš laiško, — dar ir egocentrikas. Kodėl gi ir ne? Jo ego augo panašiai kaip perlas, sluoksnis po sluoksnio, kol tapo milžinišku ir pragaištingu. Jis pilnas išdidumo... Štai kur tikro pagyrūno pavyzdys! Ir Barlou keršto troškimas turėtų būti viską nustelbiantis, keliantis drebulį... bet galbūt tuo galima pasinaudoti, — Metas atsimerkė, niūriai pažvelgė į abu jaunuolius ir pakėlė kryžių. — Tai jį sustabdys. Bet jei Barlou staiga kuo nors pasinaudos, kaip pasinaudojo Floidu Tibitsu? Tuomet kryžius gali negelbėti. Manau, šiąnakt Barlou pamėgins atsikratyti kuriais nors iš mūsų... kuriais nors arba visais.

Metas žvilgtelėjo į Džimį.

— Manau, pasiuntę Marką su tėvu Kalahenu į berniuko tėvų namus, pasielgėte neteisingai. Galima buvo paskambinti jiems ir iš anksto nieko neaiškinant pasikviesti čia. O dabar mes išskirti... Ypač aš nerimauju dėl berniuko.

— Gerai, — Džimis pakilo.

Metas pasuko akis į Beną.

— Jūs liksite su mumis? Kausitės mūsų pusėje?

— Taip, — kimiai atsiliepė Benas. — Taip.

Džimis išėjo iš palatos, nužingsniavo koridoriumi iki gydytojų kambario ir žinyne susirado Pitrių numerį. Skubiai jį surinkęs, vietoje kviečiančių signalų telefono ragelyje su skausmingu siaubu išgirdo veriantį atkirstos linijos stūgsmą.

— Jis juos pasiekė, — tarė Džimis.

Jauno gydytojo veido išraiška išgąsdino medicinos seserį, kuri pakėlė akis, išgirdusi jo balsą.

18

Henris Pitris buvo išsilavinęs žmogus. Bakalauro laipsnį jis gavo Šiaurės Rytų universitete, magistro — Masačūsetso Technologiniame ir filosofijos daktaro — Ekonomikos universitete. Puikias žemesniųjų koledžo kursų dėstytojo pareigas jis paliko dėl administracinio posto draudimo kompanijoje „Apdairumas“ — ne tik vildamasis užsidirbti, bet ir iš smalsumo: Henriui Pitriui norėjosi pasižiūrėti, ar praktika patvirtins tam tikras jo ekonomines teorijas. Jis tikėjosi, kad iki kitos vasaros išmoks dirbti su kompiuteriais, o dar po poros metų išlaikys teisininko egzaminus. Dabar Henrio Pitrio tikslas buvo aštuntąjį dešimtmetį pasitikti užimant aukštą ekonomikos postą federalinėje vyriausybėje. Marko susidomėjimui antgamtiniais dalykais įtakos Henris neturėjo — tėvo logika buvo išbaigta ir vieninga, o pasaulis — mechanizuotas mažne iki absoliutaus tobulumo. Henris — registruotas demokratas — septyniasdešimt antrųjų rinkimuose balsavo už Niksoną ne todėl, kad būtų tikėjęs, esą tasai labai doras (Pitris ne kartą žmonai sakė, kad Ričardą Niksoną laiko neišradingu sukčiumi, kuris subtilumo turi ne daugiau už vilna besiverčiantį vagišių), o todėl, kad opoziciją sudarė nenormalūs oro pilių statytojai, kurie atvestų šalį į ekonominę katastrofą. Į septintojo dešimtmečio kontrkultūrą Henris žiūrėjo su ramiu pakantumu, pagimdytu įsitikinimo, jog ji sužlugs nepridarydama jokios žalos, kadangi neturi ekonominio pagrindo. Misterio Pitrio meilė žmonai ir sūnui nebuvo „graži“ (kas gi ims eilėmis apdainuoti senatvę žmogaus, nusimaunančio kojines žmonos akivaizdoje), užtat — tvirta ir nepajudinama. Henris buvo žmogus tiesus, tikėjo savimi, ir dar — natūraliais fizikos, matematikos, ekonomikos ir (kiek mažiau) sociologijos dėsniais.

Sūnaus ir kaimo tėvelio papasakotą istoriją Henris išklausė siurbčiodamas kavą ir aiškiais klausimais pastūmėdamas pasakotojus tose vietose, kur pasakojimo gija imdavo painiotis arba prarasdavo aiškumą. Atrodė, kad Henrio ramumas gilėja tiesiog proporcingai pasakojimo absurdiškumui ir augančiam žmonos Džunės nerimui. Be penkių minučių septintą pasakojimas buvo baigtas. Savo verdiktą Henris Pitris išreiškė penkiais ramiais, apgalvotais skiemenimis:

— Ne-į-ma-no-ma.

Markas sudrebėjo, pažvelgė į Kalaheną ir pasakė:

— Aš juk sakiau.

Jis tikrai įspėjo Kalaheną, kai senutė kunigo mašina vežė juos nuo bažnyčios į Pitrio namus.

— Henri, ar tau neatrodo, kad mes...

— Palauk.

Henris tarsi nereikšmingai kilstelėjo ranką, ir Džunė akimirksniu nurimo. Ji atsisėdo, apkabino Marką ir truputį atskyrė jį nuo Kalaheno. Berniukas pakluso.

Henris Pitris mandagiai pažvelgė į kunigą.

— Imkim ir pažiūrėkim, ar nesugebėsim išsiaiškinti šito... suklydimo, ar panašiai... kaip protingi žmonės.

— Tai gali pasirodyti neįmanomu dalyku, — ne mažiau maloniai atsiliepė Kalahenas, — bet mes, suprantama, pamėginsime. Misteri Pitri, mes čia esame kaip tik todėl, kad Barlou grasino jums ir jūsų žmonai.

— Šiandien jūs iš tikrųjų įkalėte kuolelį į tos merginos kūną?

— Ne aš. Misteris Mirsas.

— O lavonas vis dar ten?

— Įmetėme į upę.