Stephen King - Zalės Valda

Palieku Jums nedidelį savo dėkingumo ženklą: ten, kur stūmiau dienas, kol nusprendžiau, kad man labiau tiktų kitas butas, yra gana artima ir brangi vienam iš Jūsų mergina. Ji labai miela, misteri Mirsai — labai malonaus skonio, jeigu man bus leistas nedidelis sąmojis. Man ji daugiau nebereikalinga, todėl palieku Jums — kaip ten pas Jus sakoma? — apšilimui prieš svarbiausius įvykius. Jeigu norėsite susižadinti apetitą. Pažiūrėsim, kaip Jums patiks aštri užkandėlė prieš tą svarbiausią patiekalą, kurio Jūs tikitės.

Meistre Pitri, Jūs mane apiplėšėte: atėmėte patį ištikimiausią ir išradingiausią tarną, kokį kada nors esu turėjęs. Netiesioginiu būdu Jūs tapote priežastis, dėl kurios turėjau į į pribaigti, priežastis, dėl kurios man sugadinote apetitą. Nėra abejonės, Jūs įsmukote čia už jo nugaros. Aš suteiksiu malonumą užsiimti Jumis asmeniškai. Bet, manau, pirmiausiai — Jūsų tėvais. Šiandien... arba rytoj... arba poryt naktį. Paskui — Jūsų eilė. Tačiau Jūs įeisite į mano šventovę, kaip berniukas-giesmininkas, kastratas.

O, tėvas Kalahenas... Ką gi, jie įkalbėjo Jus ateiti? Taip ir maniau. Atvykęs į Jeruzalės Valdą, aš stebėjau Jus iš tam tikro nuotolio — taip geras šachmatininkas studijuoja priešininko žaidimą. Nors katalikų bažnyčia — ne pats seniausias mano priešininkas. Jos pasirodymo aušroje (kai jūsų tikėjimo pasekėjai slapstėsi Romos katakombose ir piešė ant krūtinės žuvis, kad atskirtų vieną nuo kito) aš jau buvau nebejaunas. Mažas būrelis pamaiviškai besišypsančių duonėdžių, garbinančių avių gelbėtojus... O aš jau buvau stiprus! Jūsų bažnyčios apeigos dar nė nebuvo prasidėjusios, o maniškės jau buvo senovinės. Ir vis dėlto aš Jus deramai vertinu. Gėryje gaudausi ne prasčiau nei blogyje. Aš nepersisotinau.

Ir bus mano viršus. „Kaip? — paklausite Jūs. — Argi Kalahenas nėra Tyrumo simbolis? Argi Kalahenas nevaikšto dieną taip pat, kaip ir naktį? Argi neegzistuoja keistų žolelių antpilų ir kitokių gydomųjų medžiagų, — tiek pagoniškų, tiek krikščioniškų, — apie kurias man ir mano žemiečiams papasakojo mūsų geras bičiulis Metju Berkas?“ Taip, taip ir dar kartą taip. Bet aš gyvenu pasaulyje ilgiau už Jus. Aš ne biblinis žaltys, aš jo tėvas.

Ir vis dėlto, pasakysite Jūs, šito per maža. Taip, iš tiesų. Galų gale, „tėve“ Kalahenai, Jūs pats save pražudysite. Kas Jūsų tikėjimas? Silpnas ir trapus. Kas Jūsų pamokslai apie meilę? Prielaidos. Tik apie buteliuką Jūs šnekate išmanydamas reikalą.

Mieli mano draugai — misteri Mirsai, misteri Kodi, meisteri Pitri, tėve Kalahenai! Mėgaukitės savo buvimu šičia. „Midutis“ nuostabus — jį specialiai man pristatė paskutinis šio namo šeimininkas, kurio draugija niekuomet neteko mėgautis. Jeigu pabaigę Jūsų laukiantį darbą neprarasite noro išgerti vyno, prašau būti mano svečiais. Mes dar pasimatysime asmeniškai, ir tuomet aš kiekvieną pasveikinsiu labiau jam tinkama forma.

O kol kas — sudie.

BARLOU

Benas virpėdamas numetė laišką ant stalo. Jis peržvelgė žygio draugus. Markas stovėjo sugniaužęs kumščius, burna sustingo tokia grimasa, tarsi berniukas būtų atsikandęs sugedusio maisto. Keistai vaikiškas Džimio veidas buvo išsekęs ir blyškus. Tėvo Donaldo Kalaheno akys degė, o lūpos išsilenkė žemyn virpančiu lanku.

Tada vienas paskui kitą jie pakėlė akis į Beną.

— Eime, — pakvietė jis.

Ir visas ketvertas pasuko už kampo.

14

Parkinsas Džilespis stovėjo ant mūrinio municipaliteto pastato priebučio, prie akių priglaudęs galingus žiūronus, kai ūmai tarnybine mašina privažiavo Nolis Gardneris. Nolis ėmė lipti, vienu metu kabindamas diržą į vietą ir kildamas nuo sėdynės.

— Kas atsitiko, Parkai? — paklausė kopdamas laiptais.

Parkinsas tylomis kyštelėjo jam žiūronus ir dūrė pirštu su nuospaudomis Marsteno namo pusėn. Nolis pasižiūrėjo. Ten pamatė pažįstamą seną „Pakardą“, prieš kurį stovėjo naujas geltonai rusvas „Biuikas“. Registracijos numerio žiūronai nepritraukė, ir Nolis juos nuleido.

— Daktaro Kodžio mašina, ar ne?

— Taip, man regis, ta pati, — Parkinsas įsikišo į burną „Pall Mall“ cigaretę ir čirkštelėjo degtuku per mūro sieną už savo nugaros.

— Pirmą kartą matau ten ne tik „Pakardą“, o dar ir kitą mašiną.

— Taip, iš tikrųjų, — mįslingai nutęsė Parkinsas.

— Manai, reikia nulėkti? — Nolio žodžiuose pastebimai trūko įprasto entuziazmo. Gardneris jau penkerius metus buvo įstatymo saugotoju, bet šis postas jam vis dar neprarado savo žavesio.

— Ne, — atsiliepė Parkinsas, — manau, geriau palikti ją ramybėje. — Jis išsitraukė iš liemenės kišenėlės laikrodį ir spragtelėjo subraižytu sidabriniu dangteliu kaip ekspresą stabdantis konduktorius. Dar tik 3:41. Jis sutikrino laikrodį su miestelio stoties bokšto laikrodžiu ir įsikišo atgal.

— Kaip ten baigėsi su Floidu Tibitsu ir Makdugalų vaiku? — pasiteiravo Nolis.

— Nežinau.

— O, — teištarė aklavietėn patekęs Nolis. Parkinsas visuomet buvo šykštus žodžių, bet dabar pasiekė naujų aukštumų. Jis vėl priglaudė žiūronus prie akių: viskas kaip anksčiau. — Regis, mieste šiandien ramu, — Nolis dar kartą pamėgino užmegzti pokalbį.

— Aha, — atsiliepė Parkinsas, apmesdamas peržydėjusio mėlynumo akių žvilgsniu parką ir Džointnerio aveniu. Ir gatvė, ir parkas buvo ištuštėję. Pastebimai stigo mašinų, slampinėjančių vaikų ir dykinėtojų prie Karinio memorialo.

Išnaudodamas paskutinę galimybę, Nolis užmetė meškerę su tuo masalu, ant kurio Parkinsas neišvengiamai kibo: orą.

— Kažko niaukstosi, — tarė. — Naktį bus lietaus.

Parkinsas ištyrinėjo dangų. Tiesiai virš galvos plaukė balti debesėliai, o pietvakariuose kaupėsi tamsesni debesys.

— Taip, — sutiko jis ir numetė nuorūką.

— Parkai, ar kartais nesusirgai?

Parkinsas Džilespis pagalvojo.

— Ne-a, — tarė.

— Tai koks, velniai griebtų, reikalas?

— Man atrodo, — tarė Džilespis, — kad aš iš baimės baigiu privaryti į kelnes.

— Ką? — Nolis susipainiojo žodžiuose. — Kodėl?

— Nežinau, — atsakė Parkinsas ir paėmė iš jo žiūronus. Jis vėl ėmė apžiūrinėti Marsteno namą, o praradęs žadą Nolis stovėjo šalia.

15

Už stalo, ant kurio gulėjo laiškas, rūsys sukosi kampu, ir jie atsidūrė patalpoje, kuri kitados buvo naudojama kaip vyno saugykla. „Hubertas Marstenas, ko gero, iš tiesų buvo svaigalų kontrabandininkas“, — pamanė Benas. Rūsyje stovėjo dulkėmis ir voratinkliais nuklotos statinaitės — mažos ir vidutinės. Vieną sieną dengė stovas buteliams, ir kur ne kur iš rombo formos lizdų dar kyšojo senoviniai keturių galonų talpos indai. Kai kurie susprogo, ir ten, kur kažkada subtilaus skonio vertintojo lūkuriavo kibirkščiuojantis burgundiškasis, dabar susuko lizdą voras. Kitų boselių turinys, be jokių abejonių, pavirto į actą — aštrus jo kvapas sklandė ore, maišydamasis su lėto irimo kvapu.

— Ne, — ramiai, konstatuodamas faktą, tarė Benas. — Negaliu.

— Jūs privalote, — atsiliepė tėvas Kalahenas. — Aš nesakau, kad tai bus lengva ar malonu. Tik tai, kad jūs privalote.

— Negaliu! — išrėkė Benas, ir šįsyk žodis aidu atšoko nuo rūsio sienų.

Viduryje, ant paaukštinimo, kurį iš tamsos išgriebė Džimio prožektorius, gulėjo sustingusi Suzana. Nuo pečių iki pėdų merginą dengė prasta balta lininė drobulė. Prisiartinę jie prarado žadą. Žodžius prarijo nuostaba. Gyvenime Suzana buvo linksma miela mergina, kažkur pražiopsojusi momentą, kad teptų tikra gražuole (suklydusi viso labo galbūt keliais coliais). Ne tai, kad jos bruožams ko nors trūktų. Ne, greičiau priežastis slypėjo jos lygioje, be sukrėtimų ir ryškesnių nutikimų gyvenimo tėkmėje. Bet dabar Suzana įgavo grožį — rūstų, niūrų grožį.