Stephen King - Zalės Valda

Eva sugrįžo prie virtuvėn vedančių laiptų ir įdėmiai apsižvalgė — rankos įremtos į šonus, kakta suraukta. Nuo to laiko, kai prieš dvejus metus ji per Larį Kroketą pasamdė du darbininkus sandėliui už namo pastatyti, didysis rūsys pasidarė kur kas tvarkingesnis. Čia liko krosnis su į visas puses styrančiais išlankstytais vamzdžiais, panaši į impresionisto sukurtą nimfos Kalipsės skulptūrą, maži apvalūs langeliai — juos netrukus teks uždaryti, kadangi atėjo spalis ir šiluma pavirto į brangenybę, bei brezentu uždengtas biliardo stalas, kadaise priklausęs Ralfui. Nors nuo to laiko, kai 1959-aisiais žuvo Ralfas, niekas ant jo nežaidė, Eva kiekvieną gegužį kruopščiai valydavo gelumbę. Daugiau čia, apačioje, nieko ypatingesnio nebuvo — dėžė su knygelėmis minkštais viršeliais, kurias Eva rinko Kamberlendo ligoninei, grandiklis nulaužtu kotu, lenta su įkaltais jon kuoleliais, kur kybojo kažkoks senas Ralfo instrumentas, skrynia, kurioje gulėjo užuolaidos — dabar tikriausiai visai sudūlėjusios...

Ir vis dėlto čia dvokė.

Evos žvilgsnis sustojo ties mažomis durelėmis, kurios vedė dar žemiau, į pogrindį, bet ten ji šiandien leistis nesirengė. Be to, pogrindžio sienos buvo tvirtai išbetonuotos. Nepanašu, kad ten sugebėtų prasmukti koks nors gyvūnas. Ir vis dėlto...

— Edai? — ūmai be jokios priežasties tyliai pašaukė ji. Lygus savo pačios balsas Evą išgąsdino.

Žodis užgeso blankiai apšviestame rūsyje. Na ir kodėl ji tai ištarė? Ką, būkit malonūs pasakyti, čia veikti Edui Kreigui, net jeigu čia yra , kur pasislėpti? Gerti? Išsyk Eva negalėjo sugalvoti, kokia vieta mieste varytų geriančiam didesnį nuobodulį nei jos rūsys. Jau greičiau Edas nuėjo į mišką su savo niekam tikusiu draugužiu Virdžu Ratbanu pragerti kieno nors pinigėlių.

Vis dėlto Eva užtruko dar minutėlę, žvilgsniu naršydama rūsį. Siaubingai dvokė dvėseliena — tiesiog gąsdinančiai. Ji neprarado vilties, kad galbūt nereikės daryti fumigacijos. Metusi paskutinį žvilgsnį į pogrindžio dureles, ji patraukė atgal į viršų.

8

Tėvas Kalahenas išklausė juos (visus tris), ir tuo metu, kai dvasininkas visiškai įsitraukė į reikalą, buvo kiek daugiau nei pusė dvyliktos. Jie sėdėjo vėsioje ir erdvioje Kalaheno svetainėje, o saulė veržėsi pro plačius fasado langus tokiais storais pluoštais, kad nors pjaustyk. Stebėdamas mieguistą dulkelių šokį saulėtuose tuneliuose, Kalahenas prisiminė kažkur matytą seną animacinį filmą: valytoja su šepečiu sutrikusi įrėmė žvilgsnį į grindis — ji iššlavė iš kambario gabalėlį savo šešėlio. Dabar jis iš dalies ir pats išgyveno panašius jausmus. Antrą kartą per dvidešimt keturias valandas Kalahenas susidūrė su absoliučiai neįmanomu dalyku. Tik dabar šį neįmanomą dalyką patvirtino rašytojas, tarsi visai nekvailas berniukas ir daktaras, kurį miestelyje visi gerbė. Ir vis tiek neįmanoma yra neįmanoma. Negalima iššluoti lauk savo paties šešėlį. Tik šit, regis, kaip tik tai ir įvyko.

— Patikėti jūsų žodžiais būtų kur kas lengviau, jeigu sugebėtumėt valdyti audrą ir elektros srovę per atstumą.

— Visa tai — tikra tiesa, — atsakė Džimis. — Prisiekiu.

Tėvas Kalahenas pakilo ir kažką išėmė iš Džimio juodo lagaminėlio — dvi nupjautas beisbolo lazdas užaštrintais galais. Pavartęs vieną rankoje, jis tarė:

— Tik minutėlę, misis Smit. Visiškai neskaudės.

Niekas nesijuokė.

Kalahenas grąžino kuolelius atgalios, priėjo prie lango ir pažvelgė į Džointnerio aveniu.

— Visi jūs kalbate labai įtikinamai, — pratarė jis. — Ir, manau, man derėtų pridurti smulkią detalę, kurios jūs nežinote.

Dvasininkas vėl pasisuko į juos.

— Barlou ir Streikerio baldų parduotuvės vitrinoje kabo skelbimas. Jame rašoma: „Uždaryta iki atskiro pranešimo“. Šiandien rytą, lygiai devintą valandą, aš pats buvau ten nuėjęs su jūsų paslaptinguoju misteriu Streikeriu aptarti nepamatuotus misterio Berko tvirtinimus. Parduotuvė uždaryta — ir iš paradinės, ir iš kiemo pusės.

— Jūs turite pripažinti — tai sutampa su Marko pasakojimu, — pastebėjo Benas.

— Gali būti. O galbūt tai grynas atsitiktinumas. Leiskite man dar sykį paklausti: jūs įsitikinę, kad be katalikų bažnyčios neišsiversite?

— Taip, — atsakė Benas. — Bet jeigu taip susiklostytų, mes eitume be jūsų. Jeigu atsitiktų ir taip, kad likčiau vienas — eičiau vienas.

— Nėra reikalo, — pakildamas atsiliepė Kalahenas. — Eikite paskui mane bažnyčion, ir aš išklausysiu jūsų išpažintis.

9

Benas negrabiai susmuko ant kelių šalia priplėkusios blandžios klausyklos. Sukosi galva, joje viešpatavo visiška painiava, ir vienas paskui kitą šmėsčiojo siurrealistiniai paveikslai: štai Suzana parke, štai misis Glik traukiasi nuo improvizuoto kryžiaus iš mentelių, ir jos trūkčiojanti burna žiojėja kaip atvira žaizda, štai iš „Sitroeno“ netvirtomis kojomis išsiropščia kaip kaliausė apsirengęs Floidas Tibitsas ir puola jį, štai Markas Pitris pasilenkia prie Suzanos automobilio lango. Benui pirmą ir paskutinį kartą toptelėjo į galvą: ar visa tai ne sapnas? — ir pervargęs jo protas pamėgino įsikibti į tokią galimybę.

Jaunasis vyriškis pastebėjo kažką klausyklos kamputyje, ir jis tą daikčiuką smalsaudamas pakėlė. Pasirodė, jog tai tuščia dėžutė nuo mėtinių ledinukų, ko gero, iškritusi iš mažo berniuko kišenės. Nenuneigiamo realumo potėpis. Kartonas tarp Beno pirštų buvo tikras ir materialus. Košmaras vyko iš tikrųjų.

Atsidarė mažos atstumiamos durelės. Benas pasižiūrėjo į jas, bet nieko nepamatė. Langelyje kabojo sunki užuolaidėlė.

— Ką man daryti? — paklausė jis užuolaidėlės.

— Sakykite: „Atleisk, Viešpatie, nes esu nusidėjęs“.

— Atleisk, Viešpatie, nes esu nusidėjęs, — pakartojo Benas. Uždaroje erdvėje jo balsas nuskambėjo keistai ir sunkiai.

— Dabar pasakokite apie savo nuodėmes.

— Apie visas? — šiurptelėjo Benas.

Benas pradėjo susikaupęs ir stengdamasis viską rūšiuoti pagal Dešimtį įsakymų. Bet nuo to, ką jis pasakojo, lengviau nesidarė. Apsivalymo pojūčio apskritai nebuvo — tik neaiškus sumišimas, lydintis nepažįstamam žmogui Beno atveriamas negeras savo būties paslaptis. Ir vis dėlto jis suprato, kad tokios apeigos pavirsta slegiančiai patraukliu įpročiu, kaip įtrynimas praskiestu spiritu chroniškam alkoholikui arba už atšokusios lentos vonios kambaryje paslėpti nepadorūs paveikslėliai berniukui paaugliui. Išpažintyje buvo kažin kas viduramžiško, atstumiančio, kaip ritualiniame vėmimo akte. Benas patyrė, kad prisimena sceną iš Bergmano „Septintojo antspaudo“: minia apdriskusių atgailaujančių nusidėjėlių eina per juodojo maro pažeistą miestą ir čaižo save beržinėmis rykštėmis. Toks apsinuoginimas žadino Beno neapykantą (bet sumeluoti šis užsispyrėlis nebūtų sau leidęs, nors melas galėjo skambėti visiškai įtikinamai), dėl to šios dienos tikslas darėsi realus, ir Benas tiesiog matyte matė ant juodo savo smegenų ekrano užrašytą žodį „vampyras“ — ne taip, kaip rašo siaubo filmuose, o mažomis tvarkingomis raidelėmis, kokiomis raižo ant medžio arba braižo ritinėlyje. Svetimų apeigų gniaužtuose jaunasis vyriškis jautėsi bejėgis, atplėštas nuo savo epochos — klausykla galėjo būti tiesioginiu kanalu į anuos laikus, kai vilkolakiai, inkubai ir raganos buvo ta išorinės tamsos dalis, su kuria taikstėsi, o bažnyčia — tik šviesos žiburys. Benas pirmąsyk gyvenime pajuto lėtą, besiskverbiantį brinkstančių šimtmečių pulso siaubą. Pirmąsyk jo gyvenimas pasirodė kaip kibirkštėlė, blankiai žybsinti konstrukcijoje, kuri, atidžiai ją apžiūrint, galėjo išvesti iš proto ką tik nori. Metas jiems neminėjo, jog tėvas Kalahenas yra įsitikinęs, neva jo bažnyčia — Jėga, bet dabar Benas galėjo tai ir pats numanyti. Šioje dvokiančioje dėželėje jis jautė Jėgos esatį. Jėga veržėsi į jį, palikdama nuogą ir pažeidžiamą, ir Benas tai jautė geriau už bet kurį kataliką, prie išpažinties pripratusį nuo mažų dienų.