Stephen King - Zalės Valda

— Tuoj imsiu vemti.

— Nieko baisaus.

Benas nusverdėjo už savo „Sitroeno“ ir persilenkė perpus, laikydamasis už durelių rankenos. Jis prisimerkė, jausdamas, kaip užplūsta tamsos banga. Tamsoje šmėstelėjo Suzanos veidas, besišypsantis Benui, nuostabios gilios akys... Jis vėl pakėlė vokus. Jam šovė į galvą, kad vaikinukas galbūt meluoja arba ką nors supainiojo, arba visai kuoktelėjo. Ir vis dėlto ši mintis Benui vilties nesuteikė. Berniukas tokio įspūdžio nekėlė. Benas grįžtelėjo ir pažvelgė vaikinukui į veidą, bet jame perskaitė vien nerimą — nieko daugiau.

— Lipk, — paragino Benas.

Berniukas įsėdo mašinon, ir jiedu išvažiavo iš aikštelės. Eva Miler, suraukusi kaktą, pro virtuvės langą stebėjo, kaip jie pajuda iš vietos. Vyko kažkas bjauraus. Sis pojūtis ją pripildė panašiai, kaip vyro mirties dieną buvo pripildžiusi miglota nerami baimė. Pakilo ir surinko Loretos Starčer numerį. Telefonas skambėjo, skambėjo, bet niekas nepriėjo, ir Eva padėjo ragelį. Kur galėjo būti Loreta? Tikrai ne bibliotekoje. Pirmadieniais biblioteka uždaryta.

Eva sėdėjo, mąsliai ir liūdnai stebeilydama į telefoną, ir negalėjo atsikratyti pojūčio, kad netrukus atsitiks kažkas siaubinga — gali būti, jog toks pat košmaras, kaip penkiasdešimt pirmųjų metų gaisras.

Pagaliau ji vėl pakėlė ragelį ir paskambino Meiblei Verts, kuri plyšte plyšo nuo paskutiniųjų miestelio apkalbų ir visuomet buvo pasirengusi išgirsti dar ką nors. Tokio savaitgalio miestelis neregėjo jau daugelį metų.

4

Benas važiavo, kur akys mato, o Markas tuo metu dėstė savąją istoriją. Pasakojo jis gerai, pradėdamas ana naktimi, kai už jo lango pasirodė Denis Glikas, ir baigdamas šiandien ryte apsireiškusią vizituotoja.

— Tu įsitikinęs, kad tai buvo Suzana? — paklausė Benas.

Markas Pitris linktelėjo.

Benas „išėmė“ staigų U raidės pavidalo posūkį ir padidinęs greitį nulėkė Džointnerio aveniu atgal.

— Kur mes važiuojame? Į...

— Ne. Kol kas ne.

5

— Palauk. Sustokim.

Benas pristabdė, ir jiedu išlipo iš mašinos. Ką tik jiedu lėtai važiavo į centrą išilgai Marstenhilo papėdės Brukso keliu — tuo pačiu keliu, kuriame Makaslinas pastebėjo Suzanos „Vegą“. Ir abu pastebėjo saulėje blykstelėjus į metalą. Tylėdami patraukė apleistu keliūkščiu. Tarp gilių dulkinų vėžių, kuliuos paliko ratai, augo aukšta žolė. Kažkur čirškė paukštis.

Netrukus užtiko mašiną.

Benas sulėtino žingsnį, paskui sustojo. Jį vėl ėmė pykinti. Rankos pasruvo šaltu prakaitu.

— Eik, pažiūrėk, — tarė jis.

Markas prisiartino prie automobilio ir pasilenkė prie langelio iš vairuotojo pusės.

— Rakteliai čia, — šūktelėjo.

Benas nužingsniavo mašinos link. Beeinant už kažko užkliuvo koja. Jis dirstelėjo po kojomis ir pamatė dulkėse gulintį 38 kalibro pistoletą, pakėlė jį ir pavartė rankose. Šis labai priminė policininkų ginklą.

— Kieno pistoletas? — paklausė Markas, kuris artėjo prie jo, laikydamas rankoje Suzanos mašinos raktelius.

— Nežinau, — Benas dėl viso pikto patikrino saugiklį, paskui įsikišo ginklą kišenėn.

Markas ištiesė raktelius, Benas juos paėmė ir nuėjo prie „Vegos“, jausdamasis taip, tarytum viskas būtų vykę sapne. Rankos virpėjo, įkišti reikiamą raktelį į bagažinės spynelę pasisekė tik iš antrojo karto. Pasukęs ir prisivertęs apie nieką negalvoti, pakėlė dangtį.

Abu drauge žvilgtelėjo vidun. Atsarginis ratas, domkratas — ir viskas. Benas triukšmingai iškvėpė.

— Dabar? — paklausė Markas.

Benas atsakė ne išsyk. Tik pajutęs, kad sugebės valdyti balsą, tarė:

— Dabar važiuosime pas vieną mano draugą, vardu Metas Berkas. Jis ligoninėje. Užsiima vampyrų tyrinėjimais.

Atkaklumas iš berniuko akių nesitraukė.

— Jūs manimi tikite?

— Taip, — atsakė Benas. Balsu ištartas žodis tarytum įgavo svorį ir patvirtinimą. Susigrąžinti jį atgalios tapo neįmanoma.

— Misteris Berkas iš vidurinės mokyklos, taip? O jis žino?

— Taip. Ir jo gydytojas — taip pat.

— Daktaras Kodis?

— Taip.

Šnekėdami nenuleido akių nuo mašinos, tarsi ši būtų kokios prarastos tamsios rasės relikvija, kurią jiedu surado šiame saulėtame miške į vakarus nuo miesto. Bagažinė žiojėjo kaip nasrai, ir kai Benas ją triukšmingai užtrenkė, lygus duslus spynelės čekštelėjimas aidu atsiliepė jaunojo vyriškio sieloje.

— Pasikalbėję su jais, — toliau šnekėjo Benas, — nuvyksime į Marsteno namą ir išsiaiškinsime su tuo kalės vaiku, kuris tai padarė.

Markas nejudėdamas žvelgė į jį.

— Tai gali pasirodyti daug sunkiau, negu jūs manote. Ji irgi ten bus. Dabar jinai jo.

— Jis pasigailės, kad apskritai atsibeldė į Zalės Valdą, — tyliai pratarė Benas. — Eime.

6

Į ligoninę atvažiavo pusę dešimtos. Palatoje pas Metą rado Džimį Kodį. Jis be šypsenos dėbtelėjo į Beną, paskui įsmeigė smalsumo kupiną žvilgsnį į Marką Pitrį.

— Benai, turiu tau ne kokią žinią. Pradingo Suzana Norton.

— Ji pavirto vampyru, — neišraiškingai pareiškė Benas, ir lovoje gulintis Metas sudejavo.

— Tu įsitikinęs? — staigiai paklausė Džimis.

Dūręs pirštu Marko Pitrio pusėn, Benas pristatė berniuką.

— Šeštadieno vakarą pas Marką trumpam apsilankė Denis Glikas. Markas gali papasakoti ir visa kita.

Markas papasakojo — nuo pradžios iki galo, lygiai tą patį, ką anksčiau buvo išdėstęs Benui. Kai berniukas užbaigė, pirmasis prabilo Metas.

— Benai, trūksta žodžių pasakyti, kaip aš apgailestauju.

— Jeigu reikia, galiu šio to duoti, — tarė Džimis.

— Džimi, aš žinau, kokių vaistų man reikia. Noriu susitikti šitą Barlou. Šiandien. Tuojau pat. Kol nesutemo.

— Gerai, — atsakė Džimis. — Aš jau atšaukiau visus savo iškvietimus. Ir dar paskambinau apskrities šerifui. Makaslinas taip pat pradingo.

— Štai, matyt, koks reikalas, — atsiduso Benas, išsitraukė iš kišenės pistoletą ir numetė ant stalelio prie Meto lovos. Pistoletas ligoninės palatoje atrodė keistai ir neįprastai.

— Kur jį gavote? — paimdamas į rankas, susidomėjo Džimis.

— Ant kelio, netoliese Suzanos automobilio.

— Tuomet galima numanyti. Palikęs mus, Makaslinas po kurio laiko nuvažiavo į Nortonų namus. Gavęs duomenų apie Suzaną, įskaitant automobilio numerį, išvažiavo apžiūrėti kai kuriuos atokesnius keliūkščius — tiesiog dėl viso pikto. Ir...

Palatoje įsiviešpatavo nejauki tyla. Niekas neturėjo noro ją užpildyti.

— Pas Formeną vis dar uždaryta, — pagaliau prabilo Džimis. — O tie seniai, kurie trainiojasi pas Kroseną, vienu balsu skundėsi dėl sąvartyno. Jau savaitę niekas nematė Dado Rodžerso.

Jie niūriai susižvalgė.

— Vakar vakare kalbėjausi su tėvu Kalahenu, — pasakė Metas. — Jis sutiko bendradarbiauti su sąlyga, kad jūs abudu — dabar, suprantama, dar ir Markas, — pradžioje užeitumėte į naująją parduotuvę ir pasiaiškintumėte su Streikeriu.

— Nemanau, kad šiandien jis su kuo nors imtų šnekučiuotis, — ramiai pastebėjo Markas.

— Ką radote apie juos? — Džimis paklausė Metą. — Gal ką nors naudinga?

— Na, kai kuriuos gabalėlius, regis, sudėjau į visumą. Streikeris greičiausiai yra žmogus, tarnaujantis tam bjaurybei kaip sarginis šuo ir asmens sargybinis. Kažin kas panašaus į mirtingą bičiulį. Jis turėjo pasirodyti mieste dar gerokai prieš Barlou. Reikėjo atlikti kai kurias apeigas ir įsiteikti Tamsos Tėvui. Matot, net Barlou turi savo Šeimininką, — Metas niūriai dėbtelėjo į juos. — Aš linkęs manyti, kad niekas niekuomet nesuras Ralfo Gliko pėdsakų. Greičiausiai jis ir tapo Barlou leidimu. Streikeris pačiupo Ralfą ir paaukojo.