— Suprantu.
— Matot, viską apimanti katalikiškoji blogio koncepcija mūsų šimtmetyje pasikeitė iš esmės. Ir žinote, kas šį pasikeitimą nulėmė?
— Mano nuomone, Froidas.
— Labai gerai. Katalikų bažnyčia ėmė taikyti naują koncepciją, kuri pergalingai įžengė į dvidešimtąjį amžių: su blogiu, kuris pradedamas rašyti mažąja „b“. Su velniu, kuris pasirodė esąs ne raguota baidyklė su šerpetota uodega ir ne po sodą šliaužiojantis žaltys — nors tai yra puikus psichologinis įvaizdis. Velnias pagal Froido Evangeliją yra milžiniškas sudėtingas „id“ — mūsų bendra pasąmonė.
— Suprantama, ši koncepcija sukrečia daug stipriau už raudonuodegius baubus arba velnius su tokiomis jautriomis nosimis, kad užtenka vidurių užkietėjimo kamuojamam bažnyčios tarnui kaip reikiant pirstelėti — ir jų kaip nebūta.
— Be abejoji sukrečia daug stipriau. Bet tokia koncepcija yra beasmenė. Negailestinga. Jos negalima paliesti. Išvaryti froidiškąjį velnią, lygiai taip pat neįmanoma, kaip derėtis su Šeiloku — neįmanoma išplėšti iš kūno gabalo mėsos, nepastebėjus nė lašelio kraujo. Katalikų bažnyčią privertė visiškai naujai nustatyti jos santykį su blogiu kai kurie šio amžiaus reiškiniai: bombonešiai virš Kambodžos, karas Airijoje ir Artimuosiuose Rytuose, policininkų žudynės ir riaušės getuose, milijardai smulkesnių blogybių, kasdien paleidžiamų laisvėn į pasaulį tarytum galybė moskitų. Dabar ji meta seną odą — gydytojo išvaizdą — idant vėl taptų socialiai aktyviu konglomeratu, turinčiu socialinę sąmonę. Į miesto diskoteką einama kur kas aktyviau negu išpažinties. Komunija groja antruoju smuiku, gi pirmuoju — judėjimas už žmogaus teises ir miestų atnaujinimą. Dar visai neseniai bažnyčia mokėsi tvirtai stovėti ant kojų šiuolaikiniame pasaulyje.
— Kuriame nėra nei raganų, nei inkubų, nei vampyrų, — įsiterpė Metas, — tik vaikų mušimas, kraujomaiša ir gamtos niokojimas.
— Taip.
Ne be slaptos minties Metas tarė:
— Ir jūs šito neapkenčiate, ar ne?
— Taip, — ramiai atsiliepė Kalahenas. — Man bjauru. Katalikų bažnyčia tokiu būdu ima skelbti, kad Viešpats nemirė, tik šiek tiek išsikraustė iš proto. Tikriausiai tai ir yra mano atsakymas? Ką reikia padaryti?
Metas paaiškino.
Kalahenas pagalvojo ir pasakė:
— Ar suprantate, kad tai prieštarauja viskam, ką neseniai išdėsčiau?
— Atvirkščiai, man regis, tai galimybė bažnyčią — jūsų bažnyčią — išbandyti.
Kalahenas giliai atsiduso.
— Gerai, aš sutinku. Su viena sąlyga.
— Kokia?
— Visi, kurie susirengę į šią nedidelę ekspediciją, pirmiausiai nueis parduotuvėn, kuriai vadovauja Streikeris. Mūsų atstovas misteris Mirsas su juo atvirai apie visa tai pakalbės. Kad mes visi galėtume stebėti Streikerio reakciją. Ir kad galų gale tasai galėtų nusijuokti mums į akis.
Metas susiraukė.
— Tuomet jis pasidarys budresnis.
Kalahenas pakratė galvą.
— Tikiuosi, jeigu mes trise — misteris Mirsas, daktaras Kodis ir aš — neišduosime savo pasiryžimo, kad ir kas atsitiktų, joks budrumas nepagelbės.
— Gerai, — tarė Metas. — Jeigu Benas ir Džimis Kodis nesipriešins, aš sutinku.
— Puiku, — Kalahenas atsiduso. — Ar užsigausite, jeigu prisipažinsiu: tikiuosi, kad visa tai — tik jūsų vaizduotės vaisius? Ir tasai Streikeris iš tiesų nusikvatos mums į akis, kadangi turės svarias priežastis taip padaryti.
— Nė kiek.
— Tikiuosi, kad taip. Jūs nevisiškai suprantate, kam aš ryžausi. Mane tai baugina.
— Aš irgi bijau, — tyliai pasakė Metas.
3
Bet žingsniuodamas atgal į savo Šventojo Andriejaus bažnyčią, Kalahenas nejautė jokios baimės. Jis buvo pakilios nuotaikos ir jautėsi kaip naujai atgimęs. Pirmąsyk po daugelio metų Kalahenas buvo blaivus ir netroško pasigerti. Vos grįžęs, pakėlė telefono ragelį ir surinko Evos Miler pansiono numerį.
— Alio? Misis Miler? Gal pakviestumėt misterį Mirsą?.. Nėra. Taip, suprantu... Ne, perduoti nieko nereikia. Paskambinsiu rytoj. Taip taip, sudie.
Kalahenas padėjo ragelį ir prisiartino prie lango.
Ką, Mirsas geria alų prie kokio nors šunkelio, o galgi viskas, ką papasakojo senukas mokytojas, — tiesa?
Jeigu taip... jeigu taip...
Pasilikti tarp keturių sienų buvo neįmanoma. Kalahenas išėjo į prieangį, įkvėpė šviežio drėgno spalio oro ir įsižiūrėjo į šešėliuojančią tamsą. Galbūt esmė slypi ne vien Froide. Galbūt daugelio dalykų priežastis — elektros energijos atradimas, kuri žudo šešėlius žmogaus sąmonėje daug sėkmingiau negu vampyro širdį pradūręs baslys... ir tai susiję su kur kas mažesniais nemalonumais.
Blogis nesustojo: ryškioje bedvasėje automobilių stovėjimo aikštelių žibintų, neoninių vamzdelių, šimtavačių lempučių šviesoje jį darė milijardai. Skaidrioje kintančios srovės šviesoje generolai planavo strateginius oro mūšius, ir visa tai prarado kontrolę — taip lekia žemyn nuo kalvos iš muilinės vaiko pagaminta lenktyninė mašinėlė be stabdžių: „Aš vykdžiau man duotą įsakymą Taip, tikra tiesa, tikresnės nebūna. Mes visi — kareiviai, vykdantys savuosius rašytinius įsakymus — štai ir viskas. Bet iš kur galų gale ateina įsakymai? Nuveskite mane pas savo vadovą. Bet kur yra jo kontora? „Aš paprasčiausiai vykdžiau įsakymus. Mane pasirinko.“ Bet kas pasirinko pasirinkėjus?
Virš galvos kažkas supliaukšėjo, ir Kalahenas, pabaidytas iš savo painių apmąstymų, pažvelgė aukštyn. Paukštis? Šikšnosparnis? Jau nuskrido. Nesvarbu.
Jis įsiklausė į miestelio tylą ir išgirdo tik aukštą telefono laidų gaudimą.
Naktį, kai į jūsų laukus ateina kudzu, jūs miegate kaip užmušti.
Kas taip parašė? Dikėjus?
Nė garso. Vienintelė šviesa — fluorescencinis žibintas priešais bažnyčią (kur taip ir nesušoko Fredas Asteras) bei silpnas geltono įspėjančio žiburėlio mirksėjimas Broko gatvės ir Džointnerio aveniu sankryžoje. Net vaiko verksmas netrikdė tylos.
Naktį, kai į jūsų laukus ateina kudzu, jūs miegate kaip...
Džiūgavimas — nesveikas išdidumo aidas — pranyko. Į pačią širdį kumščiu smogė siaubas. Kalahenas šiurpo ne dėl gyvenimo, ne dėl garbės, ne dėl to, kad ekonomė gali sužinoti, jog jis girtuokliauja. Toks siaubas nesisapnavo jam net kankinančiomis paauglystės dienomis.
Kalahenas mirtinai persigando dėl savo sielos nemirtingumo.
Trečia dalis
APLEISTA GYVENVIETĖ
Girdėjau balsą: begaliniame sapne
man nuobodu, mažyte, — ateiki pas mane
Senas rokenrolas
Vien kruvinai raudonus langus
Keleivis regi nuo kalvos;
Vaiduokliai, milžinai nerangūs,
Ten švaistos ir be paliovos
Prie durų kiaurymę nejaukią,
Lyg negandų naujų kviesliai.
Be šypsnio niauriai plaukia, plaukia,
Kvatodami dusliai.
Edgaras Alenas Po. „Vaiduoklių pilis“
[* Vertė A. Churginas, 1978]
Sakau jums: dabar visas miestas tuščias.
Bobas Dilanas
Keturioliktas skyrius
VALDA (IV)
1
Iš „Senojo fermerio kalendoriaus“:
Sekmadienis, 1975 m. spalio5 d. Saulė leidžiasi 19:02. Pirmadienį, 1975 m. spalio 6 d. teka 6:49. Šiame Žemės apsisukime, trylika dienų po rudens lygiadienio, tamsus paros metas Jeruzalės Valdoje trunka vienuolika valandų keturiasdešimt septynias minutes. Jaunas mėnulis. Kasdieninis „Senojo fermerio“ eilėraštukas šįsyk skelbė: „Dienelės trumpyn — derlius artyn“.
Читать дальше