Stephen King - Zalės Valda

— Anaiptol, man atrodo, kad jūs protaujate itin aiškiai, — tarė jis.

Metas atsiduso.

— Minties aiškumas nenulemia sveikos nuovokos... Šitai jūs puikiai žinote, — mokytojas pasislinko ant lovos, perskirdamas ant jos gulinčias knygas. — Jeigu egzistuoja Dievas, Jis greičiausiai baudžia mane už pilną atsargaus akademizmo gyvenimą — už atsisakymą intelektualiai domėtis bet kokia sritimi, neparemta komentarais trimis egzemplioriais. Dabar, antrąsyk per vieną dieną, esu priverstas kalbėti klaikiausius dalykus, kurių nėra kuo paremti — nė menkiausiu įrodymu. Viskas, ką galiu pasakyti gindamas savo sveiką nuovoką, yra tai, jog mano pareiškimus ne itin sunku įrodyti arba paneigti ir kad jūs, tikiuosi, laikysite juos pakankamai rimtais bei vertais patikrinimo, kol dar ne per vėlu, — Metas nusijuokė. — Kol dar ne per vėlu. Kaip skamba, a? Lygiai taip ketvirtajame dešimtmetyje mėgdavo rašyti pigūs žurnaliūkščiai, tiesa?

— Gyvenime melodramų — nors samčiu kabink, — pastebėjo Kalahenas, pamanęs, kad jeigu iš tiesų taip yra, paskutiniuoju laiku jo daliai teko labai daug.

— Leiskite pakartoti klausimą: ar per praėjusį savaitgalį nepastebėjote nieko — nieko — keisto arba neįprasto?

— Ką nors susijusio su vampyrais, ar...

— Apskritai.

Kalahenas susimąstė.

— Uždarytas sąvartynas, — pagaliau tarė jis. — Tiesa, vartai išlaužti, taigi vis tiek į jį įvažiavau, — jis nusišypsojo. — Apskritai man patinka pačiam išsivežti šiukšles į sąvartyną. Tai taip praktiška ir kuklu, kad galima visiškai atsiduoti pačioms arogantiškiausioms fantazijoms apie varganą, bet laimingą proletariatą. Ir Dado Rodžerso ten nebebuvo.

— Ką dar?

— Na... šiandien rytą į mišias neatėjo Kroketai, o misis Kroket, kiek man žinoma, mišių nė karto nepraleido.

— Dar?

— Suprantama, vargšelė misis Glik...

Metas pakilo, pasiremdamas alkūne.

— Misis Glik? Kas jai atsitiko?

— Numirė.

— Nuo ko?

— Paulinai Dikens, regis, atrodo, kad nuo širdies smūgio, — šiek tiek abejodamas atsakė Kalahenas.

— Ar šiandien Valdoje dar kas nors numirė? — įprastomis aplinkybėmis klausimas būtų skambėjęs kvailai. Nors tokiuose mažuose miesteliuose kaip Zalės Valda, dauguma gyventojų yra pagyvenę žmonės, mirtys paprastai neseka viena paskui kitą.

— Ne, — lėtai pratarė Kalahenas. — Bet mirtingumas pastaruoju laiku padidėjo, tiesa? Maikas Rajersonas... Floidas Tibitsas... Makdugalų mažylis...

Metas pavargęs linktelėjo.

— Keistos mirtys, — pastebėjo jis. — Taip. Bet dar truputį — ir šie nutikimai gali pasitarnauti vienas kitam kaip priedanga. Dar kelios naktys, ir bijau... bijau...

— Gal liaukimės kalbėti užuolankomis, — pasiūlė Kalahenas.

— Gerai. Ar jums neatrodo, kad mirusiųjų jau pernelyg daug?

Jis ėmė nuo pradžios iki pabaigos, nieko neslėpdamas, pasakoti savo istoriją, įpindamas į ją Beno, Suzanos ir Džimio papildymus. Tuo metu, kai Metas nutilo, Beno ir Džimio nakties košmaras pasibaigė. O Suzanos Norton dar tik prasidėjo.

2

Užbaigęs pasakojimą Metas minutėlę patylėjo, paskui tarė:

— Štai taip. Ar aš beprotis?

— Jūs iš anksto nusprendėte, kad bet kuriuo atveju jus palaikys tokiu, — atsiliepė Kalahenas, — nors misterį Mirsą ir savo gydytoją, regis, įtikinote. Ne, aš nemanau, kad jūs beprotis. Galų gale, kam daugiau, jeigu ne man, užsiimti antgamtiniais reikalais? Jums leidus, pavartosiu kalambūrą: jie — mano kasdieninė duona.

— Bet...

— Geriau jums papasakosiu vieną istoriją. Negarantuoju jos tikrumo, bet asmeniškai esu įsitikinęs, jog tai tiesa. Kalbėsiu apie savo gerą bičiulį Reimoną Bisonė, kuris štai jau keletą metų tarnauja vienoje iš Komvolo parapijų, vadinamajame Tinkouste. Girdėjote apie tokį?

— Taip, girdėjau.

— Prieš penkerius metus jis man parašė, kad jį pakvietė į nuošalų parapijos kampelį giedoti prie merginos, kuri tiesiog „užgeso“. Rėjų bematant nustebino viena keistenybė: merginos karstas buvo pripildytas laukinių rožių. Dar absurdiškiau atrodė praverta ir pagaliuku paremta velionės burna, kuri vėliau buvo prigrūsta česnakų ir laukinių kmynų.

— Bet juk tai...

— Tradicinės priemonės, neleidžiančios prisikelti iš numirusių. Taip. Liaudies priemonės. Į Rėjaus klausimą merginos tėvas labai atsainiai atsakė, kad dukrą nužudė inkubas. Ar žinote, kas tai yra?

— Seksualinis vampyras.

— Prieš kurį laiką mergina buvo susižadėjusi su jaunuoliu, pavarde Benokas, kuris ant kaklo iš šono turėjo didelį raudoną apgamą. Prieš dvi savaites iki vestuvių jis, grįždamas iš darbo į namus, pateko po mašina ir žuvo. Po dvejų metų mergina susižiedavo su kitu. Likus savaitei iki antrųjų užsakų paskelbimo, ji gan netikėtai šias sužadėtuves nutraukė. Tėvams ir bičiuliams mergina paaiškino, kad naktį pas ją apsilankė Džonas Benokas, su kuriuo ji pasielgė nederamai. Rėjaus žodžiais, naująjį jos išrinktąjį labiau nuliūdino tai, kad nuotaka gali netekti dvasinės pusiausvyros, negu galimi demono vizitai. Kad ir kaip ten būtų, mergina ėmė nykti, pasimirė ir buvo palaidota su visomis senomis bažnytinėmis apeigomis.

Tačiau parašyti laišką Rėjų privertė kitkas. Pagrindinė priežastis — du mėnesiai po laidotuvių įvykęs nutikimas. Vaikštinėdamas ankstų rytą, prie tos merginos kapo Rėjus paslapčia pastebėjo jaunuolį — vaikiną su raudonu apgamu ant kaklo. Bet ir tuo istorija nesibaigia. Kalėdoms mano draugas buvo gavęs iš tėvų „Polaroidą“ ir mėgavosi fotografuodamas Kornvolo kaimo vaizdus. Vieną kitą turiu savo namuose — jie ganėtinai neblogi. Tarytą aparatas kabojo ant Rėjaus kaklo, taigi jis kelis sykius tą vaikiną nufotografavo. Kai mano draugas parodė tas nuotraukas kaime, reakcija buvo pritrenkianti. Viena moteris nualpo, o merginos motina puolė melstis tiesiog gatvėje. Bet kai kitą rytą Rėjus atsikėlė, jaunuolio figūros nuotraukoje nebebuvo — teliko keli vietinių kapinių vaizdai.

— Ir jūs tuo tikite?

— O taip. Įtariu, kad nedaugelis tuo nepatikėtų. Eilinis žmogus nė perpus taip netrokšta antgamtiškų apsireiškimų, kaip mėgsta vaizduoti rašytojai fantastai. Beveik visi panašiomis temomis besidomintys rašytojai kur kas blaiviau žiūri į dvasias, demonus ir pabaisas negu paprastas žmogus iš gatvės. Laverkraftas buvo ateistas, Edgaras Alenas Po — tarytum ir neišmanėlis transcendentalistas. O Hotornas pasirodė tik įprastai religingas.

— Jūs stebėtinai gerai išmanote dalyką, — tarė Metas.

Šventikas gūžtelėjo pečiais.

— Kaip ir visi berniukai domėjausi okultizmu ir ekscentriškais atvejais, — atsakė jis, — o kai suaugau, potraukis tarnauti Dievui šio susidomėjimo nenuslopino, tik dar labiau jį pagilino, — jis garsiai atsiduso. — Bet pastaruoju metu ėmiau domėtis gana sunkiais visuotinio blogio prigimties klausimais, — ir su kreiva šypsena Kalahenas pridūrė: — Kiek jis atneša žalos!

— Tuomet... gal šį tą man išaiškintumėt? Ir neprieštarautumėt, jei paprašyčiau su savimi paimti švęsto vandens bei gabalėlį ostijos?

— Dabar jūs žengiate į nelengvą teologinę sritį, — labai rimtai įspėjo Kalahenas.

— Kodėl?

— Aš nesirengiu atsisakyti — bent jau dabar, — tarė Kalahenas. — Ir turėčiau pastebėti, kad jeigu jums pasitaikytų jaunesnis dvasininkas, jis, ko gero, sutiktų beveik išsyk, pernelyg neabejodamas, — jis kandžiai nusišypsojo. — Į išorinius bažnyčios atributus jie žiūri greičiau kaip į simbolinius, neturinčius praktinės reikšmės, kaip į kažką giminingą kaukei ar gydomajai šamano lazdai. Toks jaunas dvasininkas galėtų palaikyti jus bepročiu, bet jeigu jūsų liguistai nuovokai pasidarys lengviau nuo aplinkui šlakstomo švęsto vandens — ką gi, puiku, nuostabu. Aš taip negaliu. Jeigu imčiausi šio tyrimo apsirengęs tvarkingu tvido kostiumu, po pažastimi pasikišęs vien Sibilės Lik „Jausmingojo egzorcisto“ egzempliorių — viskas liktų tik tarp mūsų. Bet jeigu eisiu su Kristaus kūnu... tuomet būsiu Šventosios Katalikų Bažnyčios atstovas, pasirengęs atlikti pačius, mano akimis žiūrint, dvasingiausius savosios žinybos ritualus. Tokiu atveju eičiau kaip Dievo pasiuntinys žemėje, — dabar Kalahenas žvelgė į Metą rimtai ir griežtai. — Galbūt esu blogas dvasininkas... tokia mintis retsykiais ateina man į galvą... šiek tiek persisotinęs, šiek tiek ciniškas, o pastaruoju laiku ėmęs išgyventi kankinančią krizę — ko? tikėjimo? asmenybės? — bet aš vis dar pakankamai tikiu už mano nugaros stovinčios bažnyčios siaubą keliančiomis, mistinėmis jėgomis ir negaliu taip lengvai priimti jūsų prašymo. Bažnyčia — ne paprasta idealų krūvelė, kaip, regis, yra įsitikinę tie jauni vaikinai. Tai daugiau nei dvasinės skautų apeigos. Bažnyčia — Jėga... o Jėgą išstumti ne taip paprasta, — žiūrėdamas į Metą, jis rūsčiai susiraukė. — Jūs suprantate? Ypatingai svarbu, kad jūs tai suprastumėt.