Stephen King - Zalės Valda

Ir vis dėlto kunigas jautė, kad intuicija jo neapgauna, ir pacientui tokia „ligonio patalų“ logika paprastai įvarydavo aštrią depresiją. Požymiai: drumzlinos akys, negreiti atsakymai, iš krūtinės gelmių besiveržiantys atodūsiai, o kartais — ašaros, išvydus dvasininką, tą juodvarnį, kurio vaidmuo mąstančiam sutvėrimui, turinčiam omeny mirtingumo faktą, ypač pranašingas.

Metas Berkas visiškai neatrodė prislėgtas. Jis ištiesė ranką, ir ją suspaudęs tėvas Kalahenas pajuto stebėtinai stiprius pirštus.

— Gerai, kad atėjote, tėve Kalahenai.

— Buvo malonu ateiti. Geri mokytojai, kaip ir išmintingos žmonos, panašūs į neįkainojamus deimantus.

— Netgi tokie storžieviai agnostikai kaip jūsų ištikimas tarnas?

— Ypač tokie, — atsakė Kalahenas, su malonumu grąžindamas įgėlimą. — Aš galėjau užtikti jus silpnybės minutėlę. Man sakė, kad agnostikai intensyviojoj terapijoj — retenybė.

— Mane netrukus iš čia išveš.

— Oho, — tarė tėvas Kalahenas. — Bet mes dar išgirsime iš jūsų „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“.

— Tai, — pareiškė Metas, — ne tokios jau tolimos ateities reikalas, kaip jūs manote.

Tėvas Kalahenas atsisėdo ir prisitraukdamas artyn kėdę stuktelėjo koja į šalia lovos stovintį stalelį. Jam ant kelių nuslydo lavina į netvarkingą rietuvę sukrautų knygų. Dėliodamas jas atgalios, kunigas balsu skaitė jų pavadinimus.

— “Drakula“. „Drakulos svečias“. „Beieškant Drakulos“. „Auksinė šaka“. „Tikroji vampyrų istorija“... tikroji? „Vengrų liaudies pasakos“. „Tamsos pabaisa“. „Monstrai realiame pasaulyje“. „Peteris Kiortinas, Diuseldorfo pabaisa“. Ir... — jis nubraukė nuo paskutiniosios knygos viršelio storą dulkių sluoksnį, pastebėdamas vaiduoklišką figūrą, grėsmingai sustingusią virš miegančios damos. — „Vampyras Varni, arba Kraujo puota“. Viešpatie... toks skaitalas reikalingas sveikstantiems širdininkams?

Metas nusišypsojo.

— Vargšas senasis „Varni“. Aš skaičiau jį labai seniai — pranešimui universiteto užsiėmimuose... Romantinė literatūra. Nuostabiai šokiravo profesorių, kurio fantastikos žinojimas prasidėjo „Beovulfu“ ir baigėsi „Pliauškaliaus laiškais“. Už savąjį pranešimą gavau „D“ su pliusu ir raštišką nurodymą plėsti akiratį.

— Bet Peterio Kiortino atvejis pakankamai įdomus, — pastebėjo Kalahenas. — Dėl tam tikro atstumiančio pobūdžio.

Jūs žinote jo istoriją?

— Didesnę jos dalį. Mokydamasis seminarijoje, domėjausi panašiais dalykais. Ir teisinausi gan skeptiškai nusiteikusiai vyresnybei, kad negalima sėkmingai tarnauti Viešpačiui, vien tik pakilus į žmogiškosios prigimties aukštumas ir nepasinėrus į jos gelmes. Tiesą sakant, aš gudravau. Man ne mažiau už kitus patikdavo virpėti iš baimės. Jeigu neklystu, Kiortinas, dar būdamas visiškai jaunas, pasiuntė į aną pasaulį du savo žaidimų draugus — juos paskandino. Jis paprasčiausiai užvaldė nedidelį plaustą, stovėjusį su išmestu inkaru viduryje upės ir stumdė nuo jo vaikus tol, kol šie prarado paskutiniąsias jėgas ir nugrimzdo po vandeniu.

— Taip, — patvirtino Metas. — Dar būdamas paaugliu, jis dusyk mėgino nužudyti tėvus mergaitės, kuri nenorėjo su juo draugauti. Vėliau jis sudegino jų namą. Bet mane domina ne ši dalis jo... ее... karjeros.

— Aš tai supratau pagal jūsų lektūrą, — Kalahenas atlenkė žurnalo viršelį, ant kurio buvo pavaizduota neįtikėtinai dosniai grožiu gamtos apdovanota jaunutė moteris glaudžiai apgulusiu kostiumėliu, kuri gėrė kažkokio jaunuolio kraują. Šio jaunuolio veide atsispindėjo didelio siaubo ir begalinio geismo išraiška. Žurnalas vadinosi (akivaizdu, kad pagal jaunosios moters vardą) „Vampirela“. Suintriguotas kaip niekuomet gyvenime, Kalahenas atidėjo jį į šalį.

— Kiortinas užpuldinėdavo moteris, — tarė jis. — Daugiau kaip tuziną nužudė, o dar daugiau sužalojo plaktuku. Jeigu jos sirgdavo mėnesinėmis, Kiortinas gerdavo jų išskyras.

Metas Berkas vėl linktelėjo:

— Dar Kiortinas žalojo gyvūnus, bet šitai ne taip plačiai žinoma, — pridūrė. — Kai jo įkyri idėja pasiekė savo viršūnę, Diuseldorfo parke jis nusuko galvas dviem gulbėm ir gėrė iš jų kaklų trykštantį kraują.

— Ir visa tai susiję su priežastimi, dėl kurios norėjote mane pamatyti? — paklausė Kalahenas. — Misis Korles sakė, kad reikalas svarbus.

— Taip, iš tiesų.

— Tuomet kas tai galėtų būti? Jeigu norėjote mane suintriguoti, tai, be jokios abejonės, savo pasiekėte.

Metas ramiai į jį pasižiūrėjo.

— Geras mano draugas Benas Mirsas šiandien turėjo su jumis susisiekti, bet nesusisiekė, jeigu tikėtume jūsų ekonome.

— Taip, šiandien aš nieko nemačiau nuo antros valandos dienos.

— Aš patsai jam negalėjau prisiskambinti. Jis išėjo iš ligoninės drauge su mano gydytoju Džeimsu Kodžiu — su juo man irgi nepasisekė pasikalbėti. Lygiai taip pat, kaip su Suzana Norton, Beno drauguže. Ji šiandien išėjo iš namų po pietų, pažadėjusi tėvams iki penktos sugrįžti. Jie jaudinasi.

Tai išgirdęs, Kalahenas palinko priekin. Jis šiek tiek pažinojo Bilą Nortoną, kuris sykį buvo atėjęs vienu reikalu, dėl darbininkų katalikų.

— Jūs ką nors įtariate?

— Leiskite užduoti jums vieną klausimą, — tarė Metas. — Priimkite jį labai rimtai ir prieš atsakydamas gerai apgalvokite. Ar paskutiniu metu miestelyje nepastebėjote nieko neįprasto?

Pradžioje Kalahenui pasirodė, kad šis žmogus kalba labai atsargiai, nenorėdamas jo išgąsdinti tuo, ką turįs omenyje. Dabar kunigas buvo beveik įsitikinęs. Išmėtytos kaip pakliuvo knygos žadėjo kažką skandalinga.

— Vampyrai Zalės Valdoje? — paklausė jis.

Kalahenas visuomet manė, kad tie iš sergančiųjų, kurie pakankamai daug atidavė gyvenimui — dailininkai, muzikantai, koks nors dailidė, kurio mintis užvaldęs nebaigtas statyti namas — kai kada gali išvengti gilios depresijos, po rimtos ligos ją pakeičia nepavojinga (arba nelabai) psichozė, atsiradusi, ko gero, dar prieš ligą.

Prieš kurį laiką tėvui Kalahenui teko šnekėtis su pagyvenusiu žmogumi, vardu Horis — jis buvo paguldytas į Meino medicinos centrą su progresuojančiu storosios žarnos vėžiu. Nepaisant skausmo, kuris turėjo kelti nemenkas kančias, Horis su daugybe aiškių smulkmenų pakalbėjo su Kalahenu apie ateivius iš Urano planetos, įsiskverbusius į kiekvieną amerikietiško gyvenimo reiškinį. „Šiandien vaikinas, kuris pila jums į baką benziną pas Sonę Amoko — tiesiog Džo Blou iš Folmuto, — pasakė kunigui šis aiškiaregis kalbantis skeletas. — O rytoj tai uranietis, kuris paprasčiausiai atrodo kaip Džo Blou, suprantat... Kadangi uraniečiai minta alfa bangomis: ham, ham, ham!“ Horio manymu, jo ligos priežastis — ne vėžys, o lazerinis apšvitinimas. Uraniečiai, sunerimę, kad jam žinomos jų machinacijos, nusprendė jį pašalinti. Horis priėmė iššūkį ir pasiryžo žūti kovodamas. Kalahenas nesistengė Horio perkalbėti, palikdamas šį triūsą tinkintiems gero, bet riboto proto giminaičiams. Kalahenas iš asmeninio patyrimo žinojo, kad psichozė, kaip ir geras gurkšnis „Kati Sark“, gali išeiti tik į naudą.

Todėl dabar jis tik sudėjo rankas ir ėmė laukti tęsinio.

Metas tarė:

— Tiesą sakant, tęsti sunku. Bet jeigu manote, kad dėl ligos man išsivystė silpnaprotystė, bus dar sunkiau.

Kalahenas, pritrenktas, kad dar nespėjo iki galo apmąstyti minties, o Metas ją jau išreiškė žodžiais, labai sunkiai išlaikė ramų veidą, nors jeigu pro šį ramumą ir būtų prasiskverbęs koks nors jausmas, tai būtų buvęs ne nerimas, o nuostaba.