Stephen King - Zalės Valda

— Tuomet šliaužte, — nepermaldaujamai paliepė Streikeris. Antrasis spyris pataikė į didįjį šlaunies raumenį. Labai skaudėjo, bet Markas sukando dantis ir pakilo ant kelių, paskui — ant kojų.

Jie nuėjo koridoriumi prie durų tolimajame jo gale. Aštrus skausmas kepenyse atslūgo iki lygaus, maudžiančio.

— Ką ketinate padaryti?

— Suvystyti kaip kalakutą pavasarį, jaunuoli. Vėliau, kai mano šeimininkas su tavimi pabendraus, atgausi laisvę.

— Kaip ir likusieji?

Streikeris nusišypsojo.

Markas stumtelėjo duris, įžengė į kambarį, kuriame nusižudė Hubertas Marstenas, ir ūmai jo sąmonei atsitiko kažkas keista. Baimė neišnyko, bet tarytum liovėsi veikti Marko mintis kaip stabdys, užkertantis visus palankius signalus, tačiau vietoje žodžių galvoje pritrenkiančiai greitai sumirgėjo simboliai, primenantys stenografinį raštą. Berniukas pasijuto nelyginant lempelė, ūmai gavusi energijos iš nežinomo šaltinio.

Patsai kambarys pasirodė visiškai proziškas. Po nukarusiais apmušalų skivytais matėsi baltas tinkas ir skydinė plokštė. Storą dulkių sluoksnį ant grindų (kurį paliko laikas ir atsilupę dažai) kirto tik vienas pėdsakų takelis, leidžiantis manyti, kad kažkada kažkas čia buvo užėjęs, apsižvalgė ir vėl išėjo. Apstatymą sudarė dvi šūsnys žurnalų, geležinė lova be čiužinio bei spyruoklių ir maža skardinė plokštelė su nusitrynusiu užrašu „Currier and Ives“, kažkada tarnavusios krosnies sklende. Langą užstojo langinės, bet dulkinos šviesos, kuri sunkėsi pro aplūžusias lentas, pakako, kad Markas galėtų pamanyti: tikriausiai dar valandą bus šviesu. Kambarį gaubė įsisenėjusio piktavališkumo aura.

Atidaryti durims, visa tai pamatyti ir nueiti iki kambario vidurio, kur Streikeris liepė Markui pasilikti, ko gero, prireikė penkių sekundžių. Per šį trumpą laiką berniuko mintys, pašėlusiai lėkdamos trimis kryptimis, rado tris įmanomus būdus, kaip išsisukti iš susidariusios padėties.

Viename variante Markas, kaip kino vesterno herojus, netikėtai skuodė per kambarį prie langinėmis uždaryto lango, mėgino prasilaužti kiaurai stiklą ir langines, vienu ypu ir skatinamas aklos vilties šoko žemyn į susitikimą su nežinomybe. Viena akimi berniukas mintyse regėjo, kaip su trenksmu išvirsta laukan vien tam, kad nudribtų ant suverstų į krūvą pasenusių ir surūdijusių žemės ūkio padargų ir paskutiniąsias gyvenimo sekundes praleistų tampomas konvulsijų, pasismeigęs ant įkypai užaštrintų akėčių virbų kaip vabalas ant smeigtuko. Antrąja — kaip su žvangesiu pramuša stiklą ir atsitrenkia į langinę, kuri sudreba, tačiau nelūžta. Drabužiai plyšta, smarkiai supjaustytas kūnas kraujuoja, o Streikeris velka jį nuo lango.

Antrasis variantas: Streikeris jį suriša ir pasišalina. Prieš Marko akis iškilo vaizdas: jis guli surištas ant grindų, gęsta dienos gaisai, jis vis karštligiškiau (bet visiškai bergždžiai) stengiasi išsilaisvinti ir pagaliau ant laiptų girdi tolygius žingsnius to, kuris milijoną kartų blogesnis už Streikerį.

Trečiajame variante Markas įsivaizdavo, kad imasi triuko, apie kurį praėjusią vasarą skaitė knygoje apie Hudinį. Žinomas iliuzionistas Hudinis pabėgdavo iš kalėjimo kamerų, grandinėmis apipintų dėžių, bankų seifų, garlaivių triumų ir išsinerdavo iš antrankių. Knygoje buvo kalbama, kad Hudinis išdarinėjo štai dar ką: kol savanoris iš publikos jį rišdavo, jis sulaikydavo kvėpavimą ir sugniaužęs kumščius įtempdavo rankas. Įtempkite šlaunų, dilbio ir kaklo raumenis — jeigu jie nemaži, atpalaiduojant susidarys nedidelis tarpelis. Taigi, viso triuko paslaptis — visiškai atsipalaiduoti ir laukti lėto, bet užtikrinto išsilaisvinimo, nepasiduodant panikai. Pamažu jūsų kūnas apsipils prakaitu, kuris atstos tepalą ir taip pat pagelbės. Jeigu tikėtum knygoje skaitytu aprašymu, tai nesunku padaryti.

— Pasisuk, — įsakė Streikeris. — Tuojau tave surišiu. Kol risiu, nejudėk. Sujudėsi — išdursiu tau dešiniąją akį štai šituo, — jis kyštelėjo Markui panosėn didįjį pirštą, tarytum „balsuodamas“ ant plento. — Aišku?

Markas linktelėjo. Jis giliai įkvėpė, sulaikė alsavimą ir įtempė raumenis.

Streikeris permetė virvę per siją.

— Gulkis.

Markas atsigulė.

Streikeris stipriai suveržė virve už nugaros sukryžiuotas berniuko rankas. Paskui sulenkė kilpą, užmetė Markui ant kaklo ir surišo slankiojančiu mazgu.

— Tu, jaunuoli, pririštas prie tos pačios sijos, ant kurios šioje šalyje pasikorė mano Šeimininko bičiulis ir sponsorius. Patenkintas?

Markas kažką sumykė, ir Streikeris nusijuokė. Jis perkišo virvę tarp berniuko kojų, žvėrišku truktelėjimu užveržė, ir Markas suvaitojo. Streikeris sukikeno kaip pasitenkinimą jaučiąs monstras.

— Ką, skauda mylimas vieteles? Na, tai neilgam. Tavęs laukia asketo gyvenimas, mano berniuk... Ilgas ilgas gyvenimas.

Jis apsuko virve įtemptas Marko šlaunis, užveržė standžių mazgu, dar sykį apvyniojo kelius, o paskui — kulkšnis. Dabar Markui trūks plyš reikėjo pakvėpuoti, bet jis užsispyrusiai laikėsi savo.

— Drebi, jaunuoli, — pašaipiai tarė Streikeris. — Tu visas pavirtai į ištisus tvirtus mazgelius. Baltas kūnas... Bet jis taps dar baltesnis! Ir vis dėlto neverta taip bijoti. Šeimininkas moka būti geras. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių — jis labai mylimas čia, tavo gimtajame miestelyje. Tik lengvas įdūrimas kaip gydytojo adata — ir pasidarys gera. O vėliau tave išleis, tu nueisi aplankyti mamą su tėčiu, taip? Jie užmigs, ir tu juos aplankysi.

Jis pakilo ir geraširdiškai pažvelgė į Marką.

— O dabar aš neilgam atsisveikinsiu su tavimi, jaunuoli. Tavo žavingą palydovę įkurdins patogiau. Kai mudu vėl pasimatysime, aš tau patiksiu labiau.

Streikeris pasišalino, užtrenkdamas paskui save duris. Spynoje žvangtelėjo raktas. Jo žingsniai nuaidėjo laiptais. Tuomet Markas išleido gilų pratisą atokvėpį ir atpalaidavo raumenis.

Jį veržiančios virvės atsipalaidavo — vos vos.

Markas gulėjo nejudėdamas, mėgindamas susikaupti. Mintys skriejo galvoje ankstesniu nenatūraliu, pašėlusiu greičiu. Iš savo vietos berniukas regėjo geležinį lovos rėmą kitame nelygių, išsigaubusių grindų pakraštyje, o už jo — sieną. Apmušalai šioje jos dalyje atsiklijavo, nuslydo ir gulėjo po lovos nugarėle kaip numesta gyvatės oda. Markas sutelkė žvilgsnį į mažą sienos plotelį ir negalvodamas apie nieką kitą kruopščiai jį ištyrinėjo. Knygoje apie Hudinį buvo sakoma, kad visa esmė slypi susitelkime. Nevalia pasiduoti nei baimei, nei menkiausiai panikai. Kūnas turi būti atpalaiduotas visiškai, o iki tol, kol pajudinsi bent pirštą, reikia išsilaisvinti protu. Kiekvienas konkretus žingsnis turi egzistuoti sąmonėje.

Slinko minutės. Berniukas žiūrėjo į sieną.

Siena buvo balta ir gumbuota kaip senas ekranas kino teatre. Galų gale Marko kūnas atsipalaidavo iki galo, ir jis išvydo joje savo projekciją: mažas berniukas mėlyna sportine bliuzele ir džinsais gulėjo ant šono su užlaužtomis už nugaros rankomis, prispaustais prie juosmens virš užpakalio riešais. Kaklą buvo apsivijusi kaklakilpė — mėginant rimčiau išsilaisvinti, slankiojantis mazgas užsitrauks vis labiau, kol uždusins tiek, kad protas pasiners į tamsą.

Markas spitrijo į sieną.

Figūrėlė, kurią jis ten matė, atsargiai sukrutėjo, nors patsai Markas gulėjo visiškai nejudėdamas. Jis įtemptai sekė savojo antrininko judesius. Berniukas pasiekė tokį koncentracijos lygį, kokio reikia Indijos fakyrams ir jogams, gebantiems ištisomis dienomis stebėti savo kojų pirštus arba nosies galiuką, pasiekė būseną, kokioje kai kurie mediumai, atsijungę nuo aplinkos, perkėlinėja oru stalus arba iš burnos, nosies ir pirštų galiukų išleidžia ilgus teleplazmos ūselius. Markas buvo netoli tokios ribos, kad galėtų išgaruoti. Jis nebegalvojo nei apie Streikerį, nei apie besitraukiančią dienos šviesą, jis daugiau nebematė nei kauburiuotų grindų, nei lovos rėmo, netgi sienos. Prieš akis stovėjo tik idealiai atkurta berniuko figūrėlė, atliekanti vos pastebimą subtiliai valdomų raumenų šokį.