Stephen King - Zalės Valda

— Viską, ką žinome, jums papasakojome, — ramiai ir tvirtai išpoškino Džimis. Jis žiūrėjo tiesiai į Makasliną. — Jeigu žinotume daugiau, daugiau ir papasakotume.

Makaslinas pasiuntė jam ne mažiau aštrų žvilgsnį.

— Tu pergąsdintas iki apsišikimo, — pastebėjo jis. — Ir šis rašytojas taip pat. Abu. Taip Korėjoje atrodė vaikinai, kuriuos atveždavo iš priešakinių linijų.

Policininkai spoksojo įjuos. Benas su Džimiu nutylėjo.

Makaslinas vėl atsiduso.

— Eikim iš čia. Norėčiau, kad rytoj dešimtą abu atvyktumėt pas mane į kontorą duoti parodymų. Jeigu dešimtą jūsų nebus, išsiųsiu patrulinę mašiną.

— Jums neteks to daryti, — pažadėjo Benas.

Makaslinas užjaučiamai dėbtelėjo į jį ir pakratė galvą.

— Jums reiktų rašyti knygas, kuriose būtų daugiau prasmės. Kaip tam vaikinui, kuriančiam istorijas apie Trevisą Makdžį. Kad būtų į ką suleisti dantis.

13

Benas pakilo iš už stalo ir kriauklėje pateliuškavo puodelį. Kiek padelsė, norėdamas pasižiūrėti pro langą į nakties tamsą. Kas šiandien po ją klajoja? Mardžerė Glik, pagaliau susijungusi su sūnumi? Maikas Rajersonas? Floidas Tibitsas? Karlas Formenas?

Jis apsisuko ir nuėjo viršun.

Likusią nakties dalį pramiegojo prie įjungtos stalo lempos, o iš mentelių sukonstruotą kryžių, privertusį bėgti misis Glik, paliko ant staliuko po dešiniąja ranka. Paskutinis dalykas, apie kurį pamanė Benas prieš užmigdamas, buvo: ar saugi Suzana, ar jai viskas gerai?

Dvyliktas skyrius

MARKAS

1

Išgirdęs tolimą sausų žagarų traškėjimą pirmą kartą, Markas užlindo už didelės eglės kamieno ir ten sustojo, laukdamas, kas gi pasirodys. Jie dieną išeiti negalėjo, bet tai nereiškė, kad jie negali rasti žmonių, kuriems dienos šviesa nė motais — pavyzdžiui, už pinigus. Be to, buvo ir kitų būdų. Markas mieste matė tą atklydėlį Streikerį — akys kaip saulėje ant akmens besišildančios varlės, o išvaizda tokia, tarsi jis galėtų šypsodamasis laužti ranką mažamečiui.

Markas pačiupinėjo giliai į švarko kišenę įpuolusį sunkų tėvo raketinį pistoletą. Kulkos jiems netiko (išskyrus galbūt sidabrines), bet šūvis į Streikerio tarpuakį išmokys tą vyrą padorumo, — galite būti ramūs.

Berniuko žvilgsnis sekundei slystelėjo grubios cilindro formos daiktu, kuris, susuktas į seno rankšluosčio gabalą, stovėjo atremtas į medį. Už Marko namo riogsojo malkų rietuvė — rusvų uosinių pliauskų, kurių juodu su tėvu pripjovė liepos ir rugpjūčio mėnesiais Makaloho grandininiu pjūklu. Markas žinojo: tėvas — pedantas, todėl kiekvienos pliauskos ilgis — trys pėdos su galima trijų colių paklaida. Kokio ilgio reikia, tėvas žinojo taip pat gerai, kaip ir tai, jog po rudens ateis žiema, ir sausas uosis degs židinyje ilgai ir ryškiai.

Henrio Pitrio sūnus nutuokė ir kitką. Jis žinojo, kad uosio mediena — kaip tik skirta tokiems žmonėms... padarams... kaip jis. Šiandien ryte, kol tėvas su motina buvo išėję pasivaikščioti, berniukas paėmė pliauską ir aptašė skautišku kirvuku, vieną jos galą paversdamas grubiu smaigu. Nors ir negrabus, jis turėjo atlikti savo paskirtį.

Pastebėjęs šmėstelėjusią spalvotą dėmę, Markas užsiglaudė už medžio, viena akele dirsčiodamas iš už šerpetotos šakos. Beveik tuo pat metu jis akimirksnį, bet pakankamai aiškiai pamatė, kas kopia į kalvą. Tai buvo mergina. Markas pajuto palengvėjimą, sumišusį su nusivylimu: jokių velnio pagalbininkų, paprasčiausiai misis Norton dukra.

Jis vėl įtempė akis. Ji irgi nešėsi mietą! Mergina priartėjo, ir Markas patyrė neįveikiamą troškimą pašaipiai nusikvatoti: ji tempė priešsnieginio aptvaro kuolelį, šit kaip! Pora mostelėjimų įprastu plaktuku — ir jis perluš perpus.

Mergina turėjo praeiti pro jo medį iš dešinės. Atstumas tarp jų vis mažėjo, ir Markas pasislinko už kamieno kairėn, stengdamasis neužminti sausų šakelių, kurios traškėdamos jį išduotų. Pagaliau sinchroniškas judėjimas pasibaigė. Pasisukusi į Marką nugara, mergina kopė toliau šlaitu aukštyn, į miško progumą. Markas su pritarimu atkreipė dėmesį, kad ji sėlina labai atsargiai. Geras ženklas — nepaisant kvailo kuolelio iš tvoros, ji aiškiai suprato, kur lenda. Ir vis dėlto, jeigu mergina dabar nesustos, tai nelaimės neišvengs. Streikeris namie. Markas tūnojo čia nuo pusės pirmos ir matė, kaip Streikeris išėjo ant įvažiuojamojo keliuko, apžvelgė gyvenvietę ir sugrįžo į namą. Markas stengėsi sugalvoti, ką gi jam daryti toliau, bet staiga įsipainiojo ši mergina ir išmušė jį iš vėžių.

Galbūt jai viskas baigsis gerai. Mergina sustojo už krūmų priedangos ir pasilenkė — žiūrėjo vien į namą. Markas susimąstė. Mis Norton aiškiai viską žinojo. Iš kur — neturėjo reikšmės. Derėjo prieiti ir įspėti, kad Streikeris vis dar kažkur netoli ir yra pasiruošęs. Patrankos tikriausiai ji neturi — netgi tokios mažytės, kokią turi jis.

Markas mąstė, kaip jai pranešti apie save, kad mergina neimtų klykti, ir ūmai suriaumojo Streikerio mašinos variklis. Norton šastelėjo, ir Markas išsigando, kad ji neištvers ir puls bėgti, su traškesiu braudamasi per mišką bei paskelbdama apie savo buvimą per šimtą mylių. Bet ji, vėl laikydamasi žemės, pritūpė — tarsi bijojo, kad toji gali išslysti iš po jos kojų. „Net jeigu ji kvailė, baile jos nepavadinsi“, — pritardamas pamanė Markas.

Streikeris atbuline pavara išvairavo mašiną iš įvažiuojamojo keliuko (iš merginos vietos tikriausiai buvo matyti kur kas geriau, patsai Markas įžiūrėjo tik juodą „Pakardo“ stogą), sekundei stabtelėjo ir nuvažiavo miestelio link.

Berniukas nusprendė, kad su mis Norton reikėtų sudaryti vieną komandą. Vis geriau, negu eiti į šį namą vienam. Jis jau uoste užuodė namą gaubiančią žudymo atmosferą. Tai jis pajuto už pusmylės, ir kuo labiau artėjo, tuo ji darėsi tirštesnė.

Jis užbėgo šlaitu, kojomis lengvai liesdamas spyglių kilimą, ir uždėjo ranką merginai ant peties. Šios kūnas virptelėjo ir įsitempė. Markas suprato, kad ji tuoj pradės klykti, ir tarė:

— Nerėk. Viskas gerai. Tai aš.

Ji nesuklykė. Išsiveržė tik siaubo kupinas atodūsis. Į jį grįžtelėjo išblyškęs veidas.

— K-kas „aš“?

Jis prisėdo šalia.

— Mane vadina Marku Pitriu. Ir tave pažįstu — tu Suzė Norton. Mano tėvas pažįstamas su taviškiu.

— Pitriu?.. Henriu Pitriu?

— Taip, aš jo sūnus.

— Ką tu čia darai? — be perstojo naršė Marką žvilgsniu, tarytum iki šiol nesuvokdama, kad jis tikrai čia.

— Tą patį, ką ir tu. Tik šis kuolelis netinka. Jis per daug... — Markas nusprendė pasinaudoti išmoktu, tačiau jo nevartojamu žodžiu, — ...netvirtas.

Suzana nuleido žvilgsnį į savąjį aptvaro kuolelį ir nuraudo.

— A, šitas... Na, aš radau jį miške ir... pamaniau, kad kas nors gali už jo užkliūti ir pargriūti, todėl paprasčiausiai...

Jis nekantriai nutraukė jos bereikalingą išsisukinėjimą:

— Tu atėjai užmušti vampyrą, ar ne?

— Iš kur ištraukei? Kodėl tau į galvą lenda vampyrai ir panašūs dalykai?

Markas rimtai atsakė:

— Praėjusią naktį vampyras mėgino pasiekti mane. Ir, beje, vos nepasiekė.

— Nesąmonės. Toks didelis berniukas, o išsigalvoji...

— Tai buvo Denis Glikas.

Primerkusi akis, Suzana žingtelėjo atatupsta, tarytum vietoj atsakymo gavusi pasityčiojantį niuksą. Siektelėjusi susirado Marko ranką ir ją suspaudė. Jų žvilgsniai susitiko.