Stephen King - Zalės Valda

Ir vis dėlto jis atsistojo ir išjungė televizorių, nutraukdamas miškinės anties kreksėjimą.

Kambaryje nusileido tylos skraistė. Jiedu sėdėjo Grino darbo kambaryje, o ant stalo iš nerūdijančio plieno, su įtaisytais vamzdeliais ir pedalais pakėlimui ir nuleidimui, gulėjo Mardžerės Glik kūnas. Tai Benui priminė ligoninės gimdymo skyriaus stalus.

Kai tik jie atėjo, Džimis atidengė lavoną dengiančią paklodę ir paskubom apžiūrėjo kūną. Misis Glik buvo apsirengusi vyno spalvos susagstomu chalatu, pintomis basutėmis, ant kairiosios blauzdos — gabalėlis pleistro, ko gero, dengiantis skutimosi įrėžimą. Benas stengėsi nežiūrėti, bet kūnas vėl ir vėl traukė jo žvilgsnį.

— Ką galvoji? — paklausė Benas.

— Nesirengiu nė už nieką laiduoti, kadangi priešaky dar trys valandos, kurios viską nusvers į vieną arba kitą pusę. Bet jos būsena įstabiai panaši į Maiko Rajersono būseną — jokių lavono dėmių, jokių sustingimo arba jo pradžios pėdsakų, — Džimis užtraukė paklodę atgalios ir daugiau nieko nepasakė.

Buvo 19:02.

Staiga Džimis tarė:

— Kur tavo kryžius?

Benas sudrebėjo.

— Kryžius? Viešpatie, aš jo neturiu!

— Tu niekuomet nebuvai skautu, — atsiduso Džimis ir pradarė lagaminėlį. — O aš visada esu apsiginklavęs.

Jis išsitraukė dvi menteles, nulupo apsauginį celofaną ir pasinaudodamas pleistru sutvirtino jas stačiu kampu.

— Palaimink jį, — paliepė Benui.

— Ką? Aš negaliu... nežinau kaip.

— Tuomet sugalvok, — paliepė Džimis, ir malonus jo veidas netikėtai įsitempė. — Juk esi rašytojas, tau derėtų būti metafiziku. Dėl Dievo, paskubėk. Manau, kad netrukus kažkas įvyks. Argi tu nejauti?

Ir Benas pajuto. Lėtose šviesiai violetinėse ūkanose tarytum kaupėsi kažin koks nematomas elektrizuojantis sunkumas. Jam perdžiūvo burna, ir prieš prabylant teko apsilaižyti lūpas.

— Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, — pagalvojęs Benas pridūrė: — Ir vardan Nekaltosios Mergelės Marijos taip pat. Laiminu šį kryžių ir... ir...

Žodžiai kilo prie lūpų kartu su netikėtu paslaptingu įsitikinimu.

— Viešpatie — Ganytojau mano, — kalbėjo Benas, ir žodžiai krito į šešėlių kupiną kambarį, kaip kristų akmenys į gilų ežerą. — Ne aš įsigeidžiau. Jis globoja mane žaliose ganyklose. Jis vedžioja mane prie tyliųjų vandenų. Jis prikelia mano sielą.

Džimio balsas pasigavo progiesmiu:

— Jis siunčia mane į tiesos kelią vardu Savo. Net eidamas mirties šešėlių dykuma, nepabijosiu jokio blogio...

Pasidarė neįmanoma laisvai alsuoti. Benas pajuto, kaip pašiurpo visas kūnas, o trumpi plaukeliai ant sprando atsistojo piestu nelyginant besipešančio gaidžio.

— Tavo skeptras ir Tavo kelionės lazda — jie ramina mane. Tu paruošei man pietus mano priešų akivaizdoj, patepei mano galvą, mano taurė perpildyta. Taip, gailestis ir malonė...

Mardžerės Glik kūną dengianti paklodė suvirpėjo. Iš po jos išniro ranka. Vartaliodamiesi, raitydamiesi pirštai ėmė grabalioti orą.

— Dieve mano, nejaugi aš tai matau? — sušnabždėjo Džimis. Jis taip išblyško, kad strazdanos išryškėjo tarytumei purslai ant lango stiklo.

— ...telydi kiekvieną mano gyvenimo dieną, — užbaigė Benas. — Džimi, tik pažvelk į kryžių.

Kryžius švietė, švytėjimas vaiduoklišku srovenimu liejosi per ranką.

Prislopintas, grikšintis kaip sudaužyto molinio puodelio šukės balsas lėtai pratarė: „Deni?“

Benas pajuto, kaip prie gomurio prilipo liežuvis. Siluetas po paklode atsisėdo. Kambarys skendėjo sutemose, jame judėjo ir šliaužiojo šešėliai.

— Deni, balandėli, kurgi tu?

Nuo mirusiosios veido nukritusi paklodė susiglamžė prie kelių.

Mardžerės Glik veidas prietemoje atrodė miruoliškai išbalęs, apvalus kaip mėnulis, su dviejomis akiduobių dėmėmis. Kai pastebėjo Džimį su Benu, jos lūpos prasivėrė, išleisdamos baisų apgauto sutvėrimo urzgimą. Dantyse blykstelėjo nykstanti praėjusios dienos šviesa.

Ji permetė kojas per lovos kraštą. Viena basutė nukrito ir liko voliotis ant grindų pamiršta.

— Sėdėk, kur sėdi! — įsakė Džimis. — Nemėgink judėti!

Atsakymas buvo urzgimas, labai panašus į šuns — niūrus metalinis garsas. Misis Glik nučiuožė nuo stalo, susverdėjo ir pasuko jų link. Benas susigriebė, kad užsižiūrėjo į šias akis-skyles, ir staigiai atitraukė žvilgsnį. Ten, viduje, matėsi juodai raudonos galaktikos. Galima buvo išvysti save patį, skęstantį ir tuo besimėgaujantį.

— Nežiūrėk jai į veidą, — įspėjo Džimis.

Jiedu nesvarstydami traukėsi nuo Mardžerės, leisdami jai ginti save į siaurą koridoriuką, vedantį laiptų link.

— Kryžius, Benai! Pamėgink!

Benas vos nepamiršo, kad turi kryžių. Dabar jis jį pakėlė, ir tasai tiesiog plykstelėjo spinduliuojančia šviesa. Teko prisimerkti. Misis Glik išsigandusi sušnypštė ir pakėlė rankas, užsidengdama veidą. Mardžerės bruožai tarytum lipo vienas ant kito, jie raitėsi ir sukinėjosi kaip gyvačių kamuolys. Ji žingtelėjo atatupsta.

— Paveikė! — suvapėjo Džimis.

Benas artinosi prie jos ištiesęs prieš save kryžių. Mardžerė susuko vienos rankos pirštus ir mostelėjo. Benas prakišo kryžių po šia ranka ir staigiai puolė. Iš misis Glik gerklės išsiveržė veriantis laliojimas.

Tolesni įvykiai Benui nusidažė miglotais košmaro tonais. Nepaisant besiartinančių dar siaubingesnių minučių, Benui paskui ir dieną, ir naktį vaidenosi į skrodimo stalą nugara pasisukusi misis Glik, pinta basutė, o prie jos — gniutulas numirėlę dengusios paklodės.

Mardžerė nenoriai traukėsi. Žvilgsnis blaškėsi nuo neapkenčiamo kryžiaus prie vietelės ant Beno kaklo, į dešinę nuo smakro. Iš jos veržėsi nežmoniški gomuriniai garsai, bambėjimas ir šnypštimas, o atsitraukime buvo tiek nenoro, kad ji ėmė atrodyti kaip gigantiškas nerangus gyvis. Benas pamanė: „Jei nelaikyčiau prieš save kryžiaus, ji perrėžtų nagais mano kaklą ir imtų ryti iš jungo venos srove trykštelėjusį kraują, tarytumei ką tik ištrūkęs iš dykumos, nuo troškulio mirštantis žmogus. Ji maudytųsi šiame kraujuje“

Atitrūkęs nuo jo Džimis apėjo misis Glik iš kairės. Ji šito nepastebėjo, sutelkusi tamsių, neapykantos ir baimės pripildytų akių žvilgsnį vien tik į Beną.

Džimis apsuko skrodimo stalą, ir kai Mardžerė atatupsta ėmė trauktis, konvulsiškai klykdamas, abiejomis rankomis įsikibo jai į kaklą.

Misis Glik plonai švilpiančiai suspigo ir išsisuko iš gniaužtų. Benas spėjo pastebėti: Džimio nagai išlupo iš jos peties skiautę odos, bet iš žaizdelės niekas neišsiveržė — įrėžis priminė belūpę burną. O paskui atsitiko neįtikėtina: Mardžerė švystelėjo Džimį per kambarį. Parvertęs nuo stovo portatyvinį Morio Grino televizorių, Džimis įsirėžė į kampą.

Susirietusi, rankomis kabindamasi į grindis, ji akimirksniu perskuodė per kambarį ir puolė jį.

Per šešėlių painiavą Benas probėgšmais pamatė, kaip Mardžerė jį užgriuvo, ėmė plėšyti marškinių apykaklę, o paskui — jos išsitempusį kaip plėšraus žvėries profilį. Prasivėrė nasrai, ir ji įsikibo į jauną gydytoją. Džimis Kodis veriančiai suklykė aukštu nevilties kupinu žmogaus riksmu, kuriam nebeliko jokio išsigelbėjimo.

Užkliuvęs koja už sudaužyto televizoriaus ant grindų ir vos neparvirtęs, Benas puolė prie jos. Girdėjo tankų, į šiaudų šnarėjimą panašų alsavimą, o pro jį — šlykštų čepsėjimą ir čiulpsėjimą.