Stephen King - Zalės Valda

— Nesijaudinkite, — atsiliepė Džimis. — Dar niekas neįrodyta.

— Įrodymai pūpso ištisomis kalvomis, — paprieštaravo Benas. — Jeigu mes veiktume įprasta duomenų perdavimo instancijos tvarka, — pavyzdžiui, gresiant šiltinės arba A-2 gripo protrūkiui, — visame mieste dabar jau būti) paskelbtas karantinas.

— Abejoju. Nepamirškite, kad tik vienas žmogus tikrai kažką matė.

— Bet juk tai ne miestelio girtuoklėlis.

— Jeigu panaši istorija iškiltų į dienos šviesą, jį nukryžiuotų, — tarė Džimis.

— Kas? Tik ne Paulina Dikens — tai jau tikrai. Ji pasiruošus prikalinėti prie durų amuletus nuo blogos akies.

— Votergeito ir kuro krizės epochoje ji — išimtis, — pastebėjo Kodis.

Likusį kelią jie važiavo tylėdami. Grino laidotuvių biuras buvo šiaurinėje Kamberlendo dalyje. Už jo, tarp užpakalinio įėjimo ir aukštos lentinės užtvaros, stovėjo du katafalkai. Džimis išjungė variklį ir pažvelgė į Beną.

— Pasiruošę.

— Taip, lyg ir.

Jie išlipo iš automobilio.

8

Visą dieną augęs Suzanos nepasitenkinimas apie antrą valandą sutraukė savo pančius. Jie ėmėsi reikalo kvailai, apsuko didžiausią ratą, kad įrodytų tai, kas vis tiek (atleiskite, misteri Berkai) pasirodys šnipštas. Suzana nusprendė nedelsiant, tuoj pat vykti į Marsteno namą.

Ji nusileido žemyn ir paėmė knygą. Motina kepė sausainius, o tėvas sėdėjo svetainėje, stebėdamas rungtynes tarp „Packers“ ir „Patriots“.

— Kur tu? — paklausė misis Norton.

— Pasivažinėti.

— Vakarieniausime šeštą valandą. Pasistenk grįžti laiku.

— Ne vėliau kaip penktą.

Suzana išėjo iš namų ir sėdo į savo mašiną — jos pasididžiavimo objektą, bet ne todėl, kad tai buvo pirmasis automobilis, kuriuo ji naudojosi su niekuo nesidalydama, o todėl, kad atsiskaitė už jį („beveik atsiskaitė, — pataisė save Suzana, — liko dar šeši mokėjimai“) savo darbo, savo talento vaisiais. Suzanos „Vegai“ greitai turėjo sueiti dveji metai. Mergina atsargiai atbuline eiga išvarė mašiną iš garažo ir pamojo ranka motinai, kuri stebėjo ją pro virtuvės langą. Nebylus jų priešiškumas nemažėjo. Kiti kivirčai — nesvarbu, kokio masto — visuomet anksčiau ar vėliau baigdavosi, gyvenimas tekėjo savo vaga, slėpdamas skaudančias vietas po dienų tvarsčiais ir netrikdydamas iki kito konflikto, kai visos senos pretenzijos ir nuoskaudos vėl būdavo ištraukiamos į dienos šviesą ir skaičiuojamos, nelyginant akys po suloštos ilgos kortų partijos. Bet dabartinis priešiškumas atrodė nesutaikomas, tai buvo totalinis karas. Žaizda atrodė negyjanti. Beliko tik amputavimas. Suzana jau beveik baigė pakuotis daiktus ir jautė, kad elgiasi teisingai. Tai reikėjo padaryti gerokai anksčiau.

Ji nuvažiavo Broko gatve, palikdama už savęs namus, bet jausdama pasitenkinimą ir ryžtą, kurie vis stiprėjo, Suzanai tolstant nuo savo gimtojo lizdo. Širdies gilumoje mergina suvokė visą padėties absurdiškumą, bet negali pasakyti, kad tai buvo nemalonu. Suzana ketino imtis ryžtingų veiksmų, ir ši mintis ją stiprino. Ji buvo gan tiesmukiška mergina, savaitgalio įvykiai ja trikdė ir mušė iš pusiausvyros. Dabar ji parodys jiems, kur pipirai auga!

Suzana sustabdė automobilį už miestelio ribos ant pakelės žvyro ir patraukė pėsčiomis per vakarines Karlo Smito ganyklas ten link, kur laukdamas žiemos pūpsojo raudonai nudažytas rulonas plėvelės sniegui sulaikyti. Padėties absurdiškumo pojūtis sustiprėjo, ir judindama iš vietos vieną kuoliukų, kad nutrūktų tvirta viela, prilaikanti jį vienoje eilėje su kitais, Suzana nepajėgė sulaikyti šypsenos. Kuolelis buvo tikras trijų pėdų ilgio baslys užaštrintu galu. Sugrįžo juo nešina prie mašinos ir paguldė ant užpakalinės sėdynės, protu suvokdama, kam šis kuolelis yra skirtas (kino teatruose po atviru dangumi sudvejintuose seansuose ji prisižiūrėjo pakankamai Hamerio filmų, kad žinotų: vampyrui reikia įbesti į širdį kuolą), bet nė sekundei nesusimąstė, ar sugebėtų jį sugrūsti vyro krūtinėn, jeigu šitai vis dėlto tektų atlikti.

Suzana nuvažiavo toliau, už miestelio ribos, į Kamberlendą. Kairėje stovėjo ir sekmadieniais dirbanti maža kaimo krautuvėlė — joje Suzanos tėvas pirkdavo sekmadieninį „Times“ laikraštį. Ji prisiminė mažytę prekystalio vitriną su bižuterija.

Nusipirko „Times“, paskui įsigijo mažytį auksinį kryželį. Jos išlaidos siekė keturiasdešimt penkis dolerius. Sumą kasos aparate išskimbčiojo apkūnus pardavėjas, tik sekundei atsitraukęs nuo televizoriaus, kuris rodė suglumusį Džimą Planketą.

Suzana pasuko šiaurėn, į Kaunti kelią — tiesų dviejų juostų plentą, neseniai padengtą asfaltu. Tokią saulėtą dieną viskas atrodė šviežia, gaivu ir jauku, o gyvenimas — toks mielas! Suzanos mintys peršoko prie Beno. Šuolis buvo trumpas ir staigus.

Iš už nedidelio, lėtai dangumi plaukiančio kamuolinio debesiūkščio išniro saulė ir prasiveržusi pro pakibusią virš plento medžių lapiją išmargino kelią šviesos ir šešėlių ornamentais. „Tokią dieną kaip šiandien, — pamanė Suzana, — galima patikėti, kad viskas pasaulyje pasibaigia laimingai“.

Nuvažiavusi Kaunti keliu dar penkias mylias, ji pasuko į Brukso kelią, kuris už Zalės Valdos buvo negrįstas. Į šiaurės vakarus nuo gyvenvietės kelias tai kilo aukštyn, tai leidosi žemyn per smarkiai mišku apaugusią vietovę, ir Suzanos beveik nepasiekdavo ryški popiečio saulė. Čia nebuvo nei namų, nei vagonėlių, o didesnė čionykštės žemės dalis priklausė popieriaus kompanijai, labiausiai žinomai savo prašymais neapkrauti mokesčiais jų tualetinio popieriaus. Pakelėse kas šimtą pėdų kartojosi ženklai: „Medžioti draudžiama“ ir „Pašaliniams įeiti draudžiama“. Suzana pravažiavo posūkį į sąvartyną, ir ją apėmė lengvas nerimas. Šioje nykioje kelio atkarpoje miglota galimybė atrodė daug realesnė. Ji susigriebė, kad jau ne pirmą kartą spėlioja, kam gi normaliam žmogui pirkti savižudžio griuveną ir dar uždarinėti langus nuo saulės šviesos langinėmis.

Kelias staigiai nėrė žemyn, paskui stačiai ėmė kilti vakariniu Marstenhilo šlaitu į viršų. Pro medžius Suzana pamatė Marsteno namo stogo žirgelį.

Ji sustabdė mašiną šlaito papėdėje, gale apleisto miško keliūkščio ir išlipo. Kiek paabejojusi, Suzana paėmė kuolelį, o ant kaklo pasikabino kryželį. Kaip ir anksčiau jautėsi kvailai, bet jeigu pro šalį atsitiktinai pravažiuotų kas nors iš pažįstamų ir pamatytų, kaip ji žingsniuoja keliu su priešsnieginio aptvaro mietu rankoje, būtų dar blogiau.

„Sveika, Suzana, kur išsiruošei?

„Et, į senąjį Marsteno namą nudobti vampyrą. Bet turiu skubėti, nes šeštą — vakarienė“.

Suzana nusprendė sutrumpinti kelią ir toliau keliauti mišku.

Atsargiai peržengė betoninio aptvaro nuolaužas griovyje ir pasidžiaugė, kad apsimovė ilgomis laisvomis kelnėmis. Labai gera mada bebaimiams vampyrų naikintojams. Kol nusigavo iki tikro miško Jai teko prasibrauti pro bjaurius gervuogių sąžalynus ir parvirtusius kamienus.

Sunkiai kopė aukštyn nesustodama, statydama kojas kaip tik įstengė tyliau. Kuo labiau Suzana artėjo prie kalvos viršūnės, tuo labiau retėjo šakų priedanga, ir tai šen, tai ten akimirksniu šmėstelėdavo Marsteno namas — į gyvenvietę nukreipta akloji jo pusė. Ir Suzanai pasidarė baisu. Nurodyti tikslią savo išgąsčio priežastį ji nebūtų sugebėjusi — tokią pat baimę be priežasties (bet jau mažne pamirštą) ji išgyveno Meto Berko namuose. Mergina nė kiek neabejojo, kad jos niekas neišgirs, be to, buvo šviesi diena. Ir vis dėlto pečius slėgė nemažėjančios baimės našta. Atrodė, ji pučiasi Suzanos sąmonėje ta smegenų dalimi, kuri paprastai esti rami, o dabar, matyt, pritvinko — taip, kaip apendiksas. Šiandieninės dienos džiaugsmas dingo. Pajuto, kad galvon lenda tos pačios siaubo kino epopėjos, kur herojė lipa siauromis kopėtėlėmis ant aukšto — pasižiūrėti, kas gi išgąsdino vargšę senutę misis Kobem, arba leidžiasi į kokį nors tamsų rūsį, kur pilna voratinklių, o sienos — negludintų, drėgnų akmenų (simbolinės įsčios). O ji pati, jaukiai apsvaigusi po kavalieriaus ranka, paprastai galvodavo: „Na ir idiote... jos vietoje niekuomet ten nelįsčiau!“ Ir štai prašom: lenda. Ūmai Suzana pradėjo suprasti, kaip smarkiai skiriasi žmogaus galvos ir stuburo smegenys, kaip galvos smegenys gali ginti tave vis toliau ir toliau, nepaisydamos įspėjimų, kuriuos perduoda instinktus reguliuojanti nervų sistemos dalis, tokia panaši į krokodilo smegenis. Protas geba stumti žmogų pirmyn, kol palėpės durys atsilapos į kokios nors išsiviepusios pabaisos fizionomiją, arba kol jis pažvelgs į kokią nors pusiau plytomis apkrautą nišą rūsyje ir pamatys...