Stephen King - Zalės Valda

LIAUKIS!

Nuvijusi šias mintis, Suzana pajuto, kad ją išpylė prakaitas. Ir visa tai — dėl įprasto namo uždarytomis langinėmis. „Užteks kvailai kankintis, — tarė pati sau. — Užlipi į kalvą ir atlieki name žvalgybą. Tad kas gi, dėl Dievo meilės, gali tau atsitikti netoli gimtųjų namų?“

Bet vis dėlto Suzana prisigūžė ir stipriau sugniaužė mietą, o kai namą supantys medžiai taip praretėjo, kad nebeliko geros priedangos, ji nusileido keturpėsčia ir ėmė šliaužti. Po trijų ar keturių minučių šliaužti nepastebimai pasidarė nebeįmanoma. Ji atsidūrė už paskutinės pušų eilės ir padrikai išsibarsčiusių kadagio krūmų, iš kur matėsi vakarinė namo siena, pridengta pinkliu rudens išsekinto šeivamedžio kilimu. Per vasarą užaugusi žolė pagelto, bet kaip ir anksčiau siekė kelius — niekas nesirengė jos pjauti.

Tyloje netikėtai suriaumojo motoras. Suzanos širdis nusileido į padus. Mergina susitvardė, pirštais įsikibdama į žemę ir tvirtai prikąsdama apatinę lūpą. Po sekundės ji pamatė atbulomis išvažiuojantį seną juodą automobilį. Mašina stabtelėjo įvažiuojamojo keliuko gale, išsuko į kelią ir nurūko miesto link. Prieš jai išnykstant iš akiračio, Suzana aiškiai įžiūrėjo vairuotoją: didelė plika galva, gilios akys, kad buvo matomos tik akiduobės, tamsaus kostiumo apykaklė ir atvartai. Streikeris. Galbūt nuvažiavo pas Kroseną.

Suzana pamatė, kad beveik visų langinių lentos įlūžusios. Na, tuomet gerai. Ji prišliauš, pažvelgs pro plyšį ir pamatys — ką galėtų ten pamatyti? Tikriausiai nieko, nebent pirmą ilgo namo atnaujinimo proceso stadiją: pradėtą baltinimą, naujus apmušalus, instrumentus, kopėčias ir kibirus. Taip pat antgamtiška ir romantiška kaip futbolo rungtynės per televizorių.

Ir vis dėlto: baimė.

Sis loginių apskaičiavimų proveržis ir nuostabiausios prielaidos Suzanai atėjo į galvą netikėtai, pripildydamos burną varinio prieskonio.

Ir kad už nugaros kažin kas stovi, ji suprato dar prieš nusileidžiant ant peties nežinomai rankai.

9

Beveik sutemo.

Benas pakilo nuo sulankstomo medinio krėslo, prisiartino prie lango, pro kurį galėjai matyti vidinį laidojimo biuro kiemą, ir nieko ypatingo nepastebėjo. Buvo be penkiolikos minučių septynios. Vakaro šešėliai smarkiai ištįso. Nepaisant vėlyvo rudens, kiemo žolė dar nenugelto, ir Benas pamanė, kad rūpestingas graborius pasistengs išsaugoti ją tokią iki pat sniego. Gyvybės simbolis, besitęsiantis metams merdint. Pamanė, kad ši mintis yra pernelyg slegianti, ir nusisuko nuo lango.

— Gaila, nėra cigarečių, — tarė.

— Cigaretės žudo, — neatsisukdamas pamokančiai pareiškė Džimis. Per nediduką Morio Grino „Sony“ jis žiūrėjo sekmadieninę vakaro programą apie laukinę gamtą. — Tiesą sakant, man irgi gaila. Aš mečiau prieš dešimtį metų, kai Vyriausiasis chirurgas ant cigarečių suraitė savo parašą. Jeigu nebūčiau metęs, turėčiau ne kokią reputaciją. Bet prabudęs naktinio budėjimo metu visuomet grabinėjuosi pakelio.

— Juk sakėt, kad metėt.

— Aš laikau cigaretes dėl tos pačios priežasties, kaip alkoholikas laiko ant virtuvinės lentynėlės butelį škotiško viskio. Valios jėga, sūneli.

Benas pažvelgė į laikrodį: 18:47. Sekmadieniniame Morio Grino laikraštyje buvo parašyta, kad oficialiai saulė baigia savo kelią 19:02.

Džimis perteikė reikalą gana atsargiai. Moris Grinas pasirodė esąs neaukštas žmogelis, kuris atėjo atidaryti duris baltais marškiniais su prasagstyta apykakle ir atlapota juoda liemene. Klausiamąją veido išraišką pakeitė plati pasveikinimo šypsena.

— Šalom , Džimi! — sušuko jis. — Kaip džiugu tave matyti! Kur slapsteisi?

— Gelbėjau pasaulį nuo įprasto persišaldymo, — su šypsenėle atsakė Džimis, kol Moris kratė jo ranką. — Noriu supažindinti tave su labai geru savo draugu. Moris Grinas — Benas Mirsas.

Beno delnas paskendo abiejose Morio Grino rankose. Už akinių juodais rėmeliais sublizgo akys.

— Šalom ir jums taip pat. Visi Džimio draugai... na, ir taip toliau. Užeikit abu. Galiu nedelsiant paskambinti Reičel...

— Prašau, nereikia, — tarė Džimis. — Mudu atėjome paprašyti vienos malonės. Gana didelės.

Grinas pažvelgė į Džimio veidą kiek įdėmiau.

— Gana didelės malonės, — tyliai ir dygiai pratarė jis. — Kodėl tu taip? Ką tu padarei dėl manęs, kad mano sūnus dabar baigia Šiaurės vakarų universitetą trečiu studentu savo grupėje? Viską, ko tik nori, Džimi.

Džimis raustelėjo.

— Bet kuris kitas būtų padaręs tą patį, Mori.

— Ginčytis su tavimi aš nesirengiu, — pasakė Grinas. — Prašyk. Kas gi judu su misteriu Mirsu taip neramina. Patekote į avariją?

— Ne, nieko panašaus.

Moris nusivedė juos į mažą virtuvėlę už koplyčios ir, kol jie kalbėjosi, išvirė kavos praradusiame išvaizdą sename virdulyje, kuris stovėjo ant krosnelės.

— Norbertas dar nebuvo atvažiavęs misis Glik? — paklausė Džimis.

— Ne, ir neparodė jokių gyvybės ženklų, — atsakė Moris, ant stalo statydamas cukrų ir grietinėlę. — Šis tipas apsireikš čia vienuoliktą nakties ir stebėsis, kodėl aš jo neįsileidžiu, — jis atsiduso. — Vargšelė. Tokia tragedija vienoje šeimoje. Ir tokios malonios išvaizdos, Džimi. Ją atvežė senas mulkis Rirdonas. Ji buvo tavo pacientė?

— Ne, — atsakė Džimis. — Bet mudu su Benu... mums norėtųsi šį vakarą su ja pasėdėti, Mori. Tiesiog ten, apačioje.

Grinas apmirė nepasiekęs kavinuko.

— Su ja pasėdėti? Norėjai pasakyti, ją apžiūrėti?

— Ne, — tvirtai tarė Džimis. — Paprasčiausiai su ja pasėdėti.

— Tu juokauji? — Grinas įdėmiai į jį įsispitrijo. — Ne. Matau, kad ne. Kam tau šitai?

— Negaliu papasakoti, Mori.

— O, — jis išpilstė kavą, prisėdo šalia jų už stalo ir siurbtelėjo. — Nelabai stipri. Puiku. Ar ji ką nors susigriebė? Ką nors užkrečiama?

Džimis ir Benas susižvalgė.

— Šiek tiek kitokia prasme nei įprasta, — pagaliau tarė Džimis.

— Norėtum, kad aš tylėčiau?

— Taip.

— O jei atvyks Norbertas?

— Su Norbertu aš susitarsiu, — atsakė Džimis. — Pasakysiu jam, kad Rirdonas prašė patikrinti, ar ji neužsikrėtusį infekciniu encefalitu. Jis pats į tai nesigilins.

Grinas linktelėjo.

— Jeigu Norberto nepaklaustum, kelinta valanda, jis nė nežinotų, kad reikia pasižiūrėti į laikrodį.

— Sutarėme, Mori?

— Žinoma, žinoma. Man atrodė, kad tu pasakei — didelę malonę.

— Galbūt ji didesnė, negu tu manai.

— Tuoj baigsiu gerti kavą, nueisiu į namus ir pasižiūrėsiu, kokį košmarą pagamino man Reičel sekmadienio vakarienei. Štai raktas. Jei norėsi išeiti, Džimi, užrakink.

Džimis įsikišo raktą kišenėn.

— Užrakinsiu. Dar kartą ačiū, Mori.

— Galiu padaryti viską, ko tik paprašysi, tik tu irgi padaryk man vieną paslaugą.

— Suprantama. Kokią?

— Jeigu ji ką nors pasakys, užrašyk tai būsimoms kartoms, — jis nusijuokė, pastebėjo akmenines išraiškas jaunų vyrukų veiduose ir nutilo.

10

Buvo be penkių minučių septynios. Benas pajuto, kaip į kūną ėmė sunktis įtampa.

— Liaukis akimis ryti laikrodį, — tarė Džimis. — Nuo to jis nepradės eiti greičiau.

Benas kaltai virptelėjo.

— Labai abejoju, kad vampyrai — jeigu jie apskritai egzistuoja — pakyla pagal kalendorinę saulės laidą, — pridūrė Džimis. — Tuomet dar nebūna visiškai sutemę.