Stephen King - Zalės Valda

Benas pakėlė akis ir išvydo Marsteno namą. Langinės kaip ir anksčiau buvo uždarytos. Namas dėbsojo žemyn į miestelį netvirtai grasindamas. Dabar jis pavojaus nekėlė, tačiau po saulėlydžio?..

Lietūs turėjo nuplauti tą gabalėlį šventosios ostijos, kuriuo Kalahenas užantspaudavo duris. Nelabieji užsimanytų, ir namas — jų šventovė, tamsos švyturys, iškilęs virš pragaištingo miestelio, kurio visi šalinasi — vėl galėtų jiems priklausyti. „Įdomu, ar jie tikrai ten susirenka? — pamanė Benas. — Klajoja mirtinai išblyškę tamsiais koridoriais ir kelia savąsias puotas, iškrypėliškas pamaldas savo Kūrėjo Kūrėjui?“

Šiurptelėjęs, nukreipė žvilgsnį į šalį.

Markas apžiūrinėjo namus. Užuolaidos mažne visur buvo užtrauktos, kai kurie neuždengti langai spoksojo į tuščius kambarius. Jau geriau sąžiningai uždangstyti, pamanė Benas. O šie, atrodė, vėpso į nekviestus svečius tuščiu, nejudriu, protiškai nepilnaverčių žvilgsniu.

— Jie ten, namuose, — sunkiai prakalbo Markas. — Štai šią minutę jie ten, kiekviename name. Už užuolaidų. Lovose, spintose, rūsiuose. Po grindimis. Slapstosi.

— Nesikrimsk taip smarkiai, — nuramino Benas.

Miestelis už nugaros liko šlaito apačioje. Benas pasuko į Brukso kelią, ir jie pravažiavo pro Marsteno namą — langinės kaip ir anksčiau buvo suklypusios, vietoj vejos — raganžolių ir rykštenių sulig keliais raizgalynė.

Omai Markas į kažkur dūrė pirštu. Benas dirstelėjo ten link: žolėje buvo ištryptas takas, ištryptas iki baltumo. Jis kirto sąžalyną nuo kelio iki priebučio. Paskui jie aplenkė Marsteno namą, ir Benui liovėsi diegti po krūtine. Jiedu nepabūgo sutikti patį blogiausią, ir tai liko už jų nugarų.

Benas sustabdė automobilį tolimajame Bernso kelio gale, netoli Harmonihilo kapinių. Jie išlipo ir patraukė gilyn į mišką. Po kojomis garsiai, sausai traškėjo pomiškis. Kadagių uogos prisotino orą aštriu džino kvapu, svirpė vėlyvosios cikados. Benas su Marku užlipo ant nedidelės į skardį panašios žemės atbrailos, kuri žvelgė žemyn, į miško proskyną — ten vėjuotoj dienos vėsumoj žibėjo elektros linija. Kur ne kur medžiai jau pradėjo keisti spalvą.

— Seniai pasakoja, kad gaisras prasidėjo šičia, — tarė Benas. — Anuomet, penkiasdešimt pirmaisiais. Pūtė vakarų vėjas. Manoma, kad kažkas turbūt neapdairiai pasielgė su cigarete. Viena cigaretė! Liepsna persikėlė per Pelkes, ir niekas nevaliojo jos sulaikyti!

Jis išsitraukė iš kišenės pakelį „Pall Mall“, mąsliai pažvelgė į emblemą — „in hoc signo vinces “ — nuplėšė celofanuotą paviršių, užsirūkė ir užgesino degtuką. Cigaretė pasirodė nuostabiai skani, nors Benas neberūkė jau daugelį mėnesių.

— Namus tai jie turi, — kalbėjo toliau, — bet gali juos prarasti. Daugelis žus... arba, tiksliau, bus sunaikinti. Bet ne visi. Supranti?

— Taip, — atsiliepė Markas.

— Protu jie neblizga. Praradę savo slėptuves išsislapstys nevykusiai. Tuomet užteks, jei du žmonės apieškos pačias akivaizdžiausias landas. Galbūt su pirmuoju sniegu ateis ir jiems galas. O gal pabaigos niekuomet nebus. Nei vieno, nei antro garantuoti neįmanoma. Bet jeigu ne... neišrūkysi jų, nepabaidysi — nebelieka jokių šansų.

— Taip.

— Tai bus nemalonu ir pavojinga.

— Aš žinau.

— Bet ugnis, sako, apšvarina, — mąsliai pasakė Benas. — Apsišvarinimas — svarbus dalykas, kaip tu manai?

— Taip, — pakartojo Markas.

Benas pakilo.

— Reikia grįžti.

Jis numetė rusenančią cigaretę į sausų šakelių ir alksnių lapų krūvelę. Žaliame kadagių fone per dvi ar tris pėdas pakilo siaura balta dūmų juostelė, ir vėjas sudraskė ją į skiauteles. Už dvidešimties pėdų nuo jų, pavėjui, riogsojo didelė krūva vėjo prilaužytų šakų.

Nesijudindami iš vietos, jie kaip užkerėti spitrijo į dūmus. Šie sutirštėjo. Pasirodė liepsnos liežuvėlis. Ugnis apėmė žagarus, ir iš sausų šakelių krūsnies pasigirdo negarsus traškėjimas.

— Šiandien vakare jiems neteks vaikyti avių ir bastytis po fermas, — tyliai tarė Benas. — Šiandien jie taps bėgliais. O rytoj...

— Mudu abu, — pasakė Markas, sugniauždamas kumštį. Išblyškimas pranyko, užleisdamas vietą ryškiam rausvumui. Akys liepsnojo.

Jie grįžo į kelią ir nuvažiavo.

Aikštelėje, siekiančioje elektros liniją, žagarų krūvoje vis smarkiau įsikūrė ugnis, genama rudeniško vakarų vėjo.

1972 spalis — 1975 birželis

Romanas

Redaktorius G.Aleksonis

Dailininkas A. Šimakauskas

Formatas 84x108 1/32. Popierius ofsetinis. Garnitūra 10 p.

SL Nr. 2021. Ofsetinė spauda 11,5 sąl.sp.l.

Užsakymo Nr. 640 Kaina sutartinė.

Išleido „Mažasis Eridanas“, 3009 Kaunas, Partizanų 4.

Tel. 79-78-37, 73-39-67.

Rinko ir maketavo UAB „Litera“, Laisvės al. 86.

Spausdino Adomo Jakšto spaustuvė,

Girelės 22, 4320, Kaišiadorys.

Table of Contents

Anotacija:

Prologas

1

2

3

4

5

6

7

Pirma dalisMARSTENO NAMAS

Pirmas skyriusBENAS (I)

1

2

Antras skyriusSUZANA (I)

1

2

3

4

5

6

7

8

Trečias skyriusVALDA (I)

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

Ketvirtas skyriusDENIS GLIKAS IR KITI

1

2

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

Penktas skyriusBENAS (II)

1

2

3

4

5

6

7

Šeštas skyriusVALDA (II)

1

2

3

4

5

6

7

8

9

Septintas skyriusMETAS

1

2

3

4

5

Antra dalisPLOMBYRO IMPERATORIUS

Aštuntas skyriusBENAS (III)

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Devintas skyriusSUZANA (II)

1

2

3

4

5

6

7

8

Dešimtas skyriusVALDA (III)

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

Vienuoliktas skyriusBENAS (IV)

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

Dvyliktas skyriusMARKAS

1

2

3

4

5

Tryliktas skyriusTĖVAS KALAHENAS

1

2

3

Trečia dalisAPLEISTA GYVENVIETĖ

Keturioliktas skyriusVALDA (IV)

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

Penkioliktas skyriusBENAS IR MARKAS

1

2

3

4

5

6

Epilogas

1

2

3