Stephen King - Zalės Valda

Markas paėmė ampules ir suspaudė kumštyje prie krūtinės.

— Mamyte, — sušnabždėjo jis. — Oi, mamyte, — jis pažvelgė į Beną ir linktelėjo. Judesys buvo dirglus ir iškankintas. — Gerai.

— Kur plaktukas? — paklausė Benas, kai jie išlipo iš mašinos.

— Buvo pas Džimį.

— Gerai.

Jiedu užlipo ant prieangio. Vėjas stiprėjo, saulė akinančiai spinduliavo pro debesis, viską nudažydama raudona spalva. Virtuvėje kaip granito plokštė juos užgriuvo drėgnas, čiuopte apčiuopiamas mirties dvokas. Durys į rūsį buvo atidaros.

— Man taip baisu... — suvirpėjęs tarė Markas.

— Tai tik į gerą. Kur prožektorius?

— Rūsyje. Aš jį pamečiau, kai...

— Tiek to, — jie stovėjo prie rūsio nasrų. Kaip Markas perspėjo, laiptai saulėlydžio blausoje atrodė sveiki. — Eik paskui mane, — paliepė Benas.

48

Benas gan lengvai pamanė: „Einu mirti“.

Mintis toptelėjo natūraliai, joje nebuvo nei baimės, nei apgailestavimo. Sieloje kunkuliuojančius jausmus sugėrė namuose tvyranti blogio atmosfera. Slysdamas žemyn lenta, kurią pastatė Markas, kai ropštėsi iš rūsio, susibraižydamas rankas, Benas pajuto antgamtišką ledinę ramybę. Pamatė, kad pirštai švyti, tarytum apmauti vaiduokliškomis pirštinėmis. Tai jo nenustebino.

„Tepasirodys tariamoji pabaisa. Plombyro imperatorius — vienintelis valdovas“. Kas taip pasakė? Metas? Metas numirė. Ir Suzana numirė. Ir Miranda. Volesas Stivensas irgi numirė. „ Tavimi dėtas, aš ten nežiūrėčiau Tačiau Benas pasižiūrėjo. Tad štai kaip atrodai, kai viskas praeity. Tarytum būtum suknežintas, sulaužytas, nors kažkada buvai pripildytas įvairiaspalvių skysčių... Ne taip jau blogai. Jis numirs baisiau. Džimis turėjo Makaslino pistoletą — tikriausiai iki šiol guli jo kišenėje. Benas jį paims, ir jeigu iki saulėlydžio jie nepasieks Barlou... pirmiau berniuką, paskui save. Bjauru, bet jis numirs baisiau. Benas nušoko į rūsį ir padėjo nusileisti Markui.

Berniuko žvilgsnis nuslydo į tamsą, į ant grindų susirangiusį siluetą, ir šoktelėjo šalin.

— Negaliu į visa tai žiūrėti, — kimiai tarė jis.

— Na ir gerai.

Markas nusisuko, o Benas atsiklaupė ir nubloškė šalin mirtinus fanerinius kvadratėlius, iš kurių kyšojo blizgantys drakoniški įjuos įkaltų peilių dantys. Paskui atsargiai pervertė Džimį.

Tavimi dėtas, aš nežiūrėčiau.

— Džimi, Džimi, — pamėgino sakyti, bet žodžiai užlūžo gerklėje. Benas kaire ranka apkabino Džimį ir kilstelėjo, o dešine ištraukė iš draugo kūno Barlou peilius. Jų buvo šeši. Džimis prarado labai daug kraujo. Kampe buvo sukrauta tvarkingai sulankstytų svetainės užuolaidų rietuvė. Paėmęs ginklą, prožektorių ir plaktuką, Benas viena jų uždengė Džimio kūną. Paskui atsitiesė ir patikrino prožektorių. Lemputę dengianti plastikinė linzė buvo įskilusi, bet šviestuvas degė. Jis greitai pašvietė į šalis. Nieko. Pašvietė po biliardo stalu. Tuščia. Už krosnies — taip pat. Lentynos su namų gamybos konservais, lenta, prikabinėta instrumentų, ir kaip ešafotas, vedantis niekur, nupjauti laiptai, kuriuos pastūmėjo į tolimąjį kampą, kad nesimatytų iš virtuvės.

— Kur gi jis? — sumurmėjo Benas. Dirstelėjo į laikrodį. Rodyklės rodė dvidešimt tris minutes po šešių. Kada nusileis saulė? Nepavyko prisiminti. Suprantama, ne vėliau kaip be penkių minučių septintą. Geriausiu atveju jiems liko pusvalandis.

— Na, kur gi jis? — sušuko Benas. — Jaučiu , kad čia, tiktai kur?

— Štai! — riktelėjo Markas, durdamas pirštu. — Kas tai?

Benas apšvietė — velsietiška indauja.

— Per mažas, — tarė Markui. — Be to, pristumta prie sienos.

— Pažiūrėkim už jos.

Benas gūžtelėjo pečiais. Jie perėjo rūsį, prisiartino prie spintelės ir suėmė ją iš dviejų pusių. Benas pajuto augantį susijaudinimą. Žinoma, argi kvapas (ar aura, ar atmosfera, vadinkite kaip norit) čia nebuvo tirštesnis, atgrasesnis? Jis dirstelėjo aukštyn, į praviras virtuvės duris. Šviesa priblėso, jos auksas tirpo.

— Nepakeliu, per daug sunku, — sudejavo Markas.

— Nusispjaut, — atsakė Benas. — Tuoj mes ją apversime. Laikyk stipriau.

Markas pasilenkė prie spintelės, įremdamas į ją petį. Spinduliuojančiame veide išryškėjo nirtulingos akys.

— Nagi.

Jie draugiškai užgulė spintelę visu savo svoriu, ir toji parvirto taip sutraškėdama, lyg būtų lūžinėję kaulai: jos viduje į šalis išlakstė senas vestuvinis Evos Miler servizas.

— Aš žinojau! — triumfuodamas sušuko Markas.

Indaujos vietoje, krūtinės aukštyje, pasirodė durelės. Naujutėlaitė pakabinama spyna patikimai saugojo skląstį.

Du stiprūs smūgiai plaktuku Beną įtikino, kad spyna taip lengvai pasiduoti neketina. „Jėzau Kristau“, — tyliai sušnabždėjo jis. Į gerklę pakilo skaudus nusivylimas. Patirti pralaimėjimą ties pačia uždanga, ir dėl ko? Dėl spynos, kurios kaina — penki doleriai... Ne. Jei reikės, jis šias lentas pragrauš dantimis. Panaršęs aplinkui šviesos spinduliu, jis atkreipė dėmesį į dešinėje nuo laiptų tvarkingai pakabintą skydą su instrumentais. Du kuoleliai prilaikė kirvuką, kurio ašmenys buvo paslėpti guminėje įmautėje.

Benas prišoko prie skydo, pasičiupo kirvuką, nutraukė įmautę, išsiėmė iš kišenės ampulę, numetė žemėn, ir švęstas vanduo, bematant sušvytėjęs, išsiliejo ant grindų. Jis išsitraukė antrąją, nusuko mažą kamštelį ir palaistė juo kirvį, kuris išsyk sužibo kraupia stebuklinga šviesa. O kai Benas apkabino pirštais medinį kotą, tai pajuto, kaip gerai, neįtikėtinai glotniai jis prigludo prie delno. Energija tarsi virinte privirino Beno pirštus, neleisdama jiems atsigniaužti. Sekundę pastovėjo su kirviu rankoje, stebėdamas spindinčius ašmenis, paskui, masinamas kažkokio smalsumo, priglaudė jį prie savo kaktos. Apėmė nepalaužiamas pasitikėjimas savimi, teisumo, švarumo pojūtis. Pirmą kartą per daugelį savaičių Benas patyrė, kad daugiau neklajoja apgraibomis tikėjimo ir netikėjimo ūkanose, kad mūšis su priešininku, kurio kūnas pernelyg nematerialus smūgiams, baigtas.

Rankos prisipildė gaudžiančios kaip aukšta įtampa jėgos. Ašmenys suspindėjo dar ryškiau.

— Na! — maldaujančiai paprašė Markas. Greičiau! Prašau!

Benas Mirsas praskėtė kojas, užsimojo ir smogė. Kirvis nubrėžė švytintį lanką, kuris paliko prieš akis savo pėdsaką, ašmenys dusliu bilsmu įlindo į medį iki pat koto. Į šalis pasipylė skiedros.

Truktelėjo kirvį į save; medis atidavė plieną klaikiai girgždėdamas. Jis mostelėjo kirviu vėl, dar kartą... dar. Rankų ir nugaros raumenys juntamai, elastingai tįso ir pynėsi, judėdami su tokiu pasitikėjimu ir apgalvotu įkarščiu, kokio iki šiol nebuvo pažinę. Nuo kiekvieno smūgio po rūsį lakstė skiedrų skeveldros. Po penktos atakos kirvis traškėdamas pralindo kiaurai, į tuštumą, ir Benas ėmė didinti skylę mažne su karštligišku miklumu.

Markas nenuleido nuo jo kupinų nuostabos akių. Nuo kirvio koto Beno rankomis slydo šalta mėlyna liepsna, ir štai jau ėmė rodytis, kad vyras darbuojasi ugniniame stulpe: pakreipta į šoną galva, įsitempę kaklo raumenys, viena akis žaižaruoja, antra primerkta. Marškiniai ant nugaros tarp išsišokusių menčių sparnų plyšo, ir po oda ritinėjosi raumenų lynai. Tai buvo apsėstas žmogus, ir Markas, nesuprasdamas arba nenorėdamas suprasti, pamatė, jog šiame apsėdime nieko nėra krikščioniško — jis, panašiai, kaip iš žemės gelmių iškasti neapdoroti geležies rūdos lydiniai, buvo paprastesnis, ne toks švarus. Neapdorotas jis reiškėsi kaip Jėga, Galybė, tai, kas suka svarbiausius visatos ratus. Durys į Evos Miler rūsio pogrindį nepajėgė prieš jį atsilaikyti. Kirvis sužibo taip stipriai, jog akino: pavirto žibėjimu, aura, vaivorykšte, sujungusia Beno petį ir suskaldytą paskutiniųjų durų medieną. Benas kirto paskutinį smūgį, švystelėjo kirvį į šalį ir pakėlė prie akių neįtikėtinu ryškumu spinduliuojančias rankas. Jis ištiesė jas Markui, ir berniukas suvirpėjo.