Stephen King - Zalės Valda

— Gerai, — tarė Markas. Jis dėbsojo sau po kojomis, viena kitą suradusios rankos susipynė į beprotiškos kančios figūrą.

— Susiimk, — paprašė Benas.

Markas beviltiškai pažvelgė į jį.

— Aš stengiuosi, — atsakė.

44

Sūnelio „Ekson“ degalinė kitame Džointnerio aveniu gale buvo atidaryta, ir Sūnelis Džeimsas (kuris eksploatavo savo bendrapavardį iš populiarios dainelės, vitrinoje šalia piramidės skardinių nuo benzino patalpinęs didelę spalvotą iškabą) pats asmeniškai išėjo laukti Beno su Marku. Sūnelis buvo žemaūgis, trumpai kirptais plaukais, į nykštuką panašus žmogelis. Pro amžiną ežiuką matėsi rožinė galvos oda.

— A-a, misteris Mirsas, kaip reikalai? Kur jūsų „Sitroenas“?

— Aš jį saugau, Sūneli. Kur Pitas?

Pitas Kukas buvo Sūnelio padėjėjas ir, skirtingai nei šis, gyveno pačiame miestelyje.

— Šiandien taip ir nepasirodė. Bet tiek to. Vis tiek reikalai ne kokie. Miestelis tarytum išmiręs.

Beno viduriuose ėmė suktis niūrokas isteriškas juokas, grasindamas užvirti ir įsiveržti iš burnos galinga, karščio pritvinkusia banga. Jam pavyko ištarti:

— Užpilsite benzino? Norėčiau iš jūsų paskambinti.

— Dėl Dievo. Sveikas, vaikine. Ką, šiandien nėra pamokų?

— Išvažiavau su misteriu Mirsu prasiblaškyti, — atsakė Markas. — Man bėgo kraujas iš nosies.

— Aš taip ir supratau. Mano broliūkščiui panašiai būdavo. Vadinasi, vaikine, turi aukštą kraujo spaudimą. Būk atsargesnis, — jis nužingsniavo prie Džimio automobilio bagažinės ir atsuko kamštį.

Benas užėjo vidun, priėjo prie telefono automato, kabančio prie vitrinos su Naujosios Anglijos kelių žemėlapiais.

— Kamberlendo ligoninė, kokio jums reikia skyriaus?

— Ar galiu kalbėtis su misteriu Berku? Keturi šimtai antroji palata. Prašyčiau.

Įsivyravo neįprasta pauzė, ir Benas jau rengėsi pasiteirauti, ar nepasikeitė palata, bet tasai pats balsas paklausė:

— Atleiskite, kas kalba?

— Bendžaminas Mirsas, — ūmai Beno galvoje ištįso ilgas šešėlis: o jei Metas numirė? Nejaugi? Žinoma, kad ne — tai jau būtų pernelyg. — Jam viskas gerai?

— Jūs giminaitis?

— Ne, artimas bičiulis. Jis ne...

— Misteri Mirsai, šiandien dieną misteris Berkas mirė. Trečią nulis septynios. Jeigu norite, minutėlę palaukit, pažiūrėsiu, ar neatėjo daktaras Kodis. Galbūt jis galėtų...

Balsas dar kažką kalbėjo, tačiau Benas jo nebegirdėjo, nors ragelis kaip ir anksčiau buvo prispaustas prie ausies. Staiga jis suprato, kaip stipriai priklausė nuo Meto, kuris turėjo palydėti juos per likusią šios košmariškos dienos dalį, ir šis suvokimas įsismelkė į jį, įsibrovė visu svoriu, sukeldamas blogumą. Metas numirė. Neatlaikė širdis. Natūralios priežastys. Tarytumei pats Dievas nuo jų nusisuko.

Dabar tik mudu su Marku.

Suzana, Džimis, tėvas Kalahenas, Metas. Nieko nebeliko.

Jis tylomis kovojo su apėmusia panika.

Beviltiškai pakabinęs ant svirtelės ragelį, per vidurį nutraukęs kažkokį klausimą, Benas išėjo lauk. Buvo dešimt minučių po penkių. Vakarų pusėje debesyse atsirado properša.

— Lygiai už tris dolerius, — energingai pareiškė Sūnelis. — Daktaro Kodžio vežėčios, ar ne? Kai ant numerio matau raides M. D., kiekvienąsyk prisimenu vieną filmą apie vagių gaują — jame vienas tipas vis vogdavo vežėčias su M.D. ant numerio, kadangi...

Benas padavė jam tris vieno dolerio banknotus.

— Turiu plautis, Sūneli. Atleisk. Nemalonumai.

Sūnelis susiraukė.

— Gaila, misteri Mirsai. Blogos naujienos iš leidėjo?

— Tikriausiai galima ir taip pasakyti, — Benas atsisėdo už vairo, užtrenkė dureles ir nuvažiavo, palikdamas geltonu lietpalčiu apsirengusį Sūnelį žiūrėti jiems įkandin.

— Metas mirė, taip? — paklausė Markas, stebeilydamas į jį.

— Taip. Širdies priepuolis. Iš kur tu žinai?

— Jūsų veidas. Pamačiau jūsų veidą. Buvo 17:15.

45

Parkinsas Džilespis, dūmydamas cigaretę, stovėjo po stogeliu ant municipaliteto pastato priebutėlio, tyrinėjo dangų vakarų pusėje ir dėmesį į Beną su Marku atkreipė nenoriai. Konsteblio veidas atrodė susenęs ir liūdnas kaip stiklinė su vandeniu pigioje užkandinėje.

— Kaip reikalai, konstebli? — paklausė Benas.

— Pakenčiamai, — teikėsi atsakyti Parkinsas. Jis apžiūrinėjo šerpetą prie didžiojo piršto nago. — Mačiau, kaip jūs važinėjotės pirmyn atgal. Regis, paskutiniuoju reisu nuo Reilroudo gatvės vaikiščias važiavo vienas. Taip?

— Taip, — prisipažino Markas.

— Vos nepasibučiavo su vyriškiu, važiavusiu priešais. Prasilenkė per plauką.

— Konstebli, — kreipėsi Benas, — mes norime jums papasakoti, kas čia dedasi.

Parkinsas Džilespis, nenukeldamas rankos nuo priebutėlio turėklo, išspjovė nuorūką. Nė nežiūrėdamas įjuos, ramiai pareiškė:

— Nenoriu nė girdėti.

Jiedu abstulbinti sužiuro į jį.

— Nolis šiandien nepasirodė, — tarė Parkinsas, ankstesniu ramiu tonu. — Kažkodėl man atrodo, kad jau ir nepasirodys. Vakar vėlai vakare jis užbėgo čia pasakyti, kad Dyp Kat kelyje matė Homero Makaslino automobilį... man regis, jis pasakė Dyp Kat. Bet taip ir nesugrįžo, — lėtai, liūdnai, kaip po vandeniu esantis žmogus, Parkinsas įkišo ranką į marškinių kišenę ir išsitraukė eilinę cigaretę, kurią automatiškai pamaigė tarp nykščio ir smiliaus.

— Nuvarys mane į kapą šita bjaurastis, tegu ją skradžiai.

Benas dar sykį pamėgino.

— Žmogus, kuriam atiteko Marsteno namas, Džilespi. Jį vadina Barlou. Dabar jis yra Evos Miler pansiono rūsyje.

— Šit kaip? — be ypatingesnio nustebimo atsiliepė Parkinsas. — Vampyras, ar ką? Žiūrėk tu man, tiesiog kaip komiksuose prieš dvidešimt metų!

Benas nutylėjo. Jis jautėsi vis labiau ir labiau vienišesnis dideliame krebždančiame košmare, kur pačiame įvykių paviršiuje be paliovos sukasi nematoma prisukama spyruoklė.

— Aš išvažiuoju iš miesto, — pasakė Parkinsas. — Visą šlamštą susirankiojau — ana, guli bagažinėje. Vamzdį, raciją ir ženkliuką palikau ant lentynėlės. Pakaks tarnystės įstatymui. Sotus iki kaklo. Lėksiu pasimatyti su seserimi Kiteryje, šit kaip. Regis, Kiteris pakankamai toli, kad nereikėtų bijoti.

Benas išgirdo nutolusį savo balsą:

— Bailus šūdo gabale. Ką, kinkos virpa, skystablauzdi? Miestelis dar gyvas, o tu muiliniesi?

— Nei tas jūsų miestelis gyvas, nei ką, — tarė Parkinsas, degtuku prisidegdamas cigaretę. — Todėl jis čia ir apsireiškė. Valda jau dvidešimtį metų, o gal ir daugiau, tokia pat negyva kaip jis pats. Visa šalis ten pat ritasi. Prieš pora savaičių mudu su Noliu buvome Folmute — kaip tik prieš uždarant kiną iki kito sezono. Pirmajame jų vesterne prisižiūrėjau kraujo ir žudymo daugiau, negu per abejus metus Korėjoje. O vaikėzai traškino kukurūzus ir šaukė: „gerai, gerai!“ — jis neapibrėžtai mostelėjo į miestelį, nenatūraliai paauksintą užlūžusiais artėjančio saulėlydžio spinduliais — tikrą svajonių gyvenvietę. — Gal jiems patiktų būti vampyrais. Man tai ne. Naktį manęs buvo atėjęs Nolis. Aš išvažiuoju.

Benas bejėgiškai žvelgė į jį.

— Geriau sėskit, vaikinai, į mašiną ir dinkit iš čia, — patarė Parkinsas. — Šis miestas apsieis be jūsų... kurį laiką. O paskui bus tas pat.

„— Taip, — pamanė Benas. — Kodėl mes neišvažiuojam?“

Priežastį už abu išsakė Markas.