Stephen King - Zalės Valda

Herbertas-Heroldas mandagiai dirstelėjo į fotografiją. Miestelis kaip miestelis: kelios krautuvėlės ir keli namai. Kai kurie grasė sugriūti — ko gero, nuo žiemos sniego svorio. Šalies gilumoje tokių gyvenviečių — kiek nori. Visose (su retomis išimtimis) vietiniai gyventojai išsislapsto po namus aštuntą valandą vakaro, ir pravažiuodamas tokią gyvenvietę nesuprasi, ar ten yra kas gyvas, ar ne. Be abejonės, senis kuoktelėjo — nenuostabu tokiame amžiuje! Herbertas-Heroldas pagalvojo apie savo senąją tetulę — toji per paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus priėjo išvados, neva dukra nudobė jos numylėtinę ilgauodegę papūgą, ir maitina ją iš tos vargšelės pagamintais kotletais. Seniams gimsta keistų idėjų...

— Labai įdomu, — tarė jis, pakeldamas akis. — Bet nemanau... misteri Berkai? Misteri Berkai, ar jums negera? Jūs... Sesute! Sesute!

Meto akys pastėro. Viena ranka jis įsikibo į paklodę, antrąją prispaudė prie krūtinės. Veidas išbalo, ant kaktos tvinkčiojo gysla.

„Pernelyg greitai, — pamanė jis. — Ne, pernelyg greitai...“

Bangomis užplūstantis, tamson gramzdinantis skausmas. Jis neaiškiai pamanė: „ Atsargiau, šis paskutinis žingsnis pribaigia“.

Paskui kritimas.

Herbertas-Heroldas, parvertęs kėdę ir nugriovęs rietuvę knygų, išlėkė iš palatos. Sesutė jau buvo netoli, ji irgi beveik bėgo.

— Misteris Berkas, — paaiškino Herbertas-Heroldas, taip ir neišleidęs iš rankų knygos, kurioje ties Momsono Vermonte nuotrauka buvo užkišęs smilių. Meto galva pusiau nusviro nuo lovos, akys buvo užmerktos.

— Jis?.. — vangiai paklausė Herbertas-Heroldas. Tai buvo baigiamasis klausimas.

— Man regis, kad taip, — atsakė sesutė, paspausdama reanimacinės brigados iškvietimo mygtuką. — O dabar jums teks išeiti.

Kai viskas paaiškėjo, ji vėl atgavo šaltakraujiškumą ir galėjo pasigailėti paliktų priešpiečių, kuriuos tik įpusėjo.

40

— Tačiau Valdoje nėra biliardinės, — tarė Markas. — Artimiausia — Geits Folse. Argi jis ten eitų?

— Ne, — sutiko Džimis. — Esu įsitikinęs, kad ne. Bet kartais biliardo stalus stato namuose.

— Taip, aš žinau.

— Ir štai dar kas, — pridūrė Džimis. — Dar truputėlį, ir aš tai perprasiu.

Jis atsilošė, prisimerkė ir užsidengė akis delnu. Dar kažin kas jam asocijavosi su plastiku. Kodėl su plastiku? Esama plastikinių žaislų, plastikinių stalo įrankių piknikams, plastikiniai, žiemai skirti įdėklai valtims...

Ir nelauktai netikėtai Džimio galvoje susiformavo vaizdelis — stambia plastiko plokšte nuo dulkių pridengtas biliardo stalas ir balsas: „ Garbės žodis, reikia jį parduoti, kol gelumbė nesuplėko... Edas Kreigas sako, gali suplėkti... bet tai buvo Ralfo stalas...“

Džimis atsimerkė.

— Žinau, kur jis. Žinau, kur Barlou. Jis Evos Miler pansiono rūsyje.

Gydytojas buvo įsitikinęs, jog tai tiesa: apie tai galvodamas, jautė nenuginčijamą teisumą.

Markas pasuko akis.

— Eime.

— Palauk.

Džimis priėjo prie telefono, susirado žinyne Evos numerį ir greitai susuko. Į kviečiančius signalus niekas neatsakė. Dešimt, vienuolika, dvylika pyptelėjimų. Jis išsigandęs nuleido ragelį ant svirtelės. Pas Evą kambarius nuomojo mažiausiai dešimt žmonių, beveik visi — seni pensininkai. Namuose visuomet kas nors buvo. Visuomet — iki šios dienos.

Džimis dirstelėjo į laikrodį. Penkiolika minučių ketvirtos, laikas bėgo taip greitai...

— Eime, — tarė jis.

— O kaipgi Benas?

Džimis niūriai atsakė:

— Paskambinti mes negalime — tavo namuose neveikia telefonas, geriau važiuokime tiesiai pas Evą. Jeigu mes apsirikome, iki tamsos dar liks galybė laiko. Jeigu ne, grįšime, pasiimsime Beną ir sustabdysim Barlou varikliuką, velniai jį rautų.

— Aš tik marškinius užsimesiu, — tarė Markas ir nubėgo koridoriumi į vonią.

41

Aikštelėje prie pansiono vis dar tebestovėjo Beno „Sitroenas“, aplipęs šlapiais lapais nuo guobų, supančių žvyru padengtą aikštelę. Pakilo vėjas, užtat baigė lyti. Iškaba „Evos kambariai“ girgždėdama suposi pilkoje dienos šviesoje. Namuose viešpatavo grėsminga tyla: Džimis mintyse palygino, ir jį persmelkė šaltukas: pansionas kaip du vandens lašai priminė Marsteno namą: „Įdomu, — pagalvojo Džimis, — ar čia kas nors yra pakėlęs ranką prieš savo gyvybę?“ Tikriausiai Eva žinojo, bet Džimis nesitikėjo, kad dabar ji bus labai šneki...

— Tai būtų idealu, — tarė jis balsu. — Įsirengti rezidenciją vietiniame pansione, paskui apsigaubti savuoju tvaiku.

— Tikrai nereikia nuvažiuoti Beno?

— Vėliau. Eime.

Jiedu išlipo iš automobilio ir patraukė priebučio link. Vėjas plazdeno drabužius, šiaušė plaukus. Visi šešėliai išbluko, o namas, atrodė, užgulė neprašytus svečius.

— Jauti kvapą?

— Taip. Toks tirštas...

— Tu pasirengęs?

— Taip, — tvirtai atsakė Markas. — O jūs?

— Tikiuosi.

Jie pakilo ant priebučio, ir Džimis truktelėjo duris. Kai tik peržengė nepataisomai švarios didelės Evos Miler virtuvės slenkstį, į nosį trenkė atviros atmatų duobės dvokas, tik kvapas buvo sausas, tarytum pakeistas laiko.

Džimis prisiminė savo pokalbį su Eva — tai buvo prieš ketverius metus, vos jam pradėjus dirbti. Eva atėjo pasitikrinti. Ji daugelį metų buvo Džimio tėvo paciente, ir kai šio vietą užėmė sūnus — nors ir pakeitęs Kamberlendo priimamąjį — jinai nesidrovėdama atėjo pas jį. Abu pasišnekėjo apie Ralfą (tuomet jau buvo praėję dvylika metų, kai jis paliko šią ašarų pakalnę), ir Eva papasakojo Džimiui, kad Ralfo šmėkla iki šiol tebegyvena namuose: retsykiais ji randa ant aukšto arba rašomojo stalo stalčiuose ką nors nauja, laikinai pamiršta. Ir, žinoma, biliardo stalas rūsyje. Eva pasakė: išties reikėtų atsikratyti šiuo stalu — jis tik užima vietą, kuri praverstų kam kitam. Bet jį pirko Ralfas, ir Eva tiesiog negalėjo prisiversti duoti skelbimą į laikraštį arba paskambinti į vietinės radijo stoties programą „Jankis — prekybininkas“.

Jie perėjo virtuvę iki rūsio durų. Džimis jas atidarė. Dvokė tiršta, beveik neįveikiama smarve. Džimis spustelėjo jungiklį, tačiau šviesa neįsižiebė. O kaipgi! Argi Barlou galėjo jo nesulaužyti?

— Apsižvalgyk, — paliepė Džimis Markui. — Pas ją turėtų būti prožektorius... arba žvakių.

Markas ėmė šniukštinėti po virtuvę, traukė stalčius ir žvilgčiojo įjuos. Jis pastebėjo, kad kabykla peiliams virš kriauklės tuščia, bet apie tai nieko nepagalvojo. Berniuko širdis skaudžiai, lėtai bumpsėjo, nelyginant storais skudurais apvyniotas būgnas. Markas suvokė, kad priartėjo prie tolimiausios, atkampiausios savo kantrumo ribos, tvirtumo viršūnės. Jis jau prarado sugebėjimą svarstyti ir tegalėjo reaguoti. Vaikui visąlaik vaidenosi, kad akies krašteliu junta kažkokį judėjimą, ir staigiai atsisukdavo... bet nieko nepamatydavo. Prityręs kareivis būtų atpažinęs simptomus, signalizuojančius apie kovinio pervargimo pradžią.

Markas išėjo į koridorių ir apžiūrėjo ten stovėjusią komodą. Trečiajame stalčiuje rado ilgą prožektorių su keturiomis baterijomis. Juo nešinas, berniukas grįžo virtuvėn.

— Džimi, štai...

Pasigirdo bildesys, paskui — sunkus smūgis.

Rūsio durys buvo atviros.

O iš apačios sklido riksmai.

42

Dar sykį Markas peržengė virtuvės slenkstį be dvidešimties minučių penktą. Drabužiai buvo kruvini, tuščiose akyse — bukas nesupratimas ir sukrėtimas.