Stephen King - Zalės Valda

34

Artėjant prie Valdos, Džimio „Biuike“ susitvenkė beveik apčiuopiamas baimės debesis, ir pokalbis užgeso. Kai prie didelio, žalio, reflektoriais apšviesto ženklo „12-as KELIAS, JERUZALĖS VALDA, KAMBERLENDAS, KAMBERLENDO APYGARDA“ Džimis pasuko į plentą, Benas pamanė, kad kaip tik šiuo keliu jiedu su Suzana grįžo namo iš savo pirmojo pasimatymo — ji tuomet užsimanė pasižiūrėti ką nors su automobilių gaudynėmis.

— Blogi reikalai, — prabilo Džimis. Berniokiškas jo veidas buvo išbalęs, išsigandęs ir piktas. — Viešpatie, užtenka nosimi patraukti!

„Taip, tikrai“, — pamanė Benas, nors kvapas egzistavo greičiau sąmonėje, o ne iš tikrųjų: savotiškas psichologinis rūsio alsavimas.

12-asis kelias buvo beveik tuščias. Pakeliui į miestą jie aplenkė šalikelėje paliktą Vino Perintono pieno furgoną. Variklis dirbo tuščia eiga; dirstelėjęs į kėbulą ir išjungęs variklį, Benas grįžo į „Biuiką“. Džimis pažvelgė į jį klausiančiu žvilgsniu. Benas pakratė galvą:

— Jo ten nėra. Degimas buvo įjungtas, o benzinas beveik pasibaigęs. Variklis tuščiai dirbo jau ne vieną valandą.

Džimis trinktelėjo kumščiu sau per kelį.

Bet kai įvažiavo į miestelį, jis su paiku palengvėjimu tarė:

— Žiūrėk. Pas Kroseną atidaryta.

Iš tiesų, prie įėjimo ant laikraščių stendo Miltas tvirtino gabalą atplyšusios skaidrios plėvelės, o šalia jo stovėjo Lesteris Silvijus su geltonu lietpalčiu.

— Kažkodėl nesimato likusios kompanijos, — pastebėjo Benas.

Miltas juos pamatė ir pamojo ranka. Benui pasirodė, jog dviejų vyrų veiduose įsirėžusios įtampos raukšlės. Ant Formeno laidotuvių biuro durų kaip ir anksčiau iš vidaus kabojo lentelė „Uždaryta“. Uždaryta buvo ir geležies parduotuvė, neapšviesta Spenserio vaistinė. Valgykla veikė. Kai ją pravažiavo, Džimis privairavo „Biuiką“ prie šaligatvio priešais naująją parduotuvę. Virš vitrinos neįmantriomis auksinėmis raidėmis buvo užrašyta „Barlou ir Streikeris. Puikūs baldai“. Prie durų, kaip sakė Kalahenas, lipnia juostele buvo pritvirtintas skelbimas, parašytas ranka gražia rašysena, kurią visi jie pažino pagal išvakarėse matytą laišką: „Uždaryta iki atskiro pranešimo“.

— Kodėl sustojome? — paklausė Markas.

— Yra mažytė galimybė, kad Barlou galbūt įsirengė sau landą parduotuvėje, — paaiškino Džimis. — Galgi netikėtai, pagal jo prielaidas, mes pražiūrėsime tokį akivaizdų dalyką? Be to, jeigu ko nors nepainioju, muitininkai kartais ant patikrinto bagažo rašo savo išvadas. Ir rašo kreida.

Jie apėjo parduotuvę iš kitos pusės, ir kol Benas su Marku stovėjo susigūžę nuo lietaus, Džimis, kuris buvo apsivilkęs striukę, dunksėjo delnu į užpakalinių durų stiklą. Galų gale visi įsigavo vidun, į nesveikai pridvisusią patalpą — atrodė, jog ji turėjo būti uždaryta ne keletą dienų, o kelis šimtmečius. Benas kyštelėjo nosį į prekybos salę, bet ten nebuvo kur slėptis: vienas kitas baldas ir jokių požymių, kad Streikeris būtų papildęs savo atsargas.

— Ateik čia, — kimiai pašaukė Džimis, ir Benui nusmelkė širdį.

Džimis su Marku stovėjo prie ilgos dėžės, kurią Džimis spėjo praplėšti plokščiąja plaktuko dalimi. Pažvelgę vidun, jie pamatė blyškų rankos riešą ir tamsią rankovę. Benas, ilgai negalvodamas, ėmė plėšti dėžę. Džimis darbavosi plaktuku kitame jos gale.

— Benai, — tarė, — susipjaustysi rankas. Tu...

Tasai neišgirdo. Jis su traškesiu plėšė rankas, nekreipdamas dėmesio į vinis ir kniedes. Vis dėlto jie prisikasė iki Barlou. Slidus naktinis padaras jų rankose, ir jis suvarys jam į širdį mietą, kaip tai padarė Suzanai, jis... Pasigirdo pokštelėjimas, Benas atlupo dar vieną lentjuostę ir pažvelgė į miruoliškai baltą nelyginant mėnulis Maiko Rajersono veidą. Akimirkai įsivyravo absoliuti tyla, paskui visi garsiai atsikvėpė ir kambaryje tarsi dvelktelėjo vėjelis.

— Ką darysime toliau? — paklausė Džimis.

— Geriau iš pradžių važiuokime į Marko namus, — nusivylęs blausiu balsu pasiūlė Benas. — Nors mes jį radome, kol kas net kuolelio neturime pasiruošę.

Jie šiaip taip sudėjo išlaužytas lentas į ankstesnę vietą.

— Leisk apžiūrėti rankas, — tarė Džimis. — Kraujuoja.

— Vėliau, — burbtelėjo Benas. — Eime.

Jie dar sykį apėjo pastatą, tylomis džiaugdamiesi, kad grįžo po atviru dangum, ir Džimis nuvairavo „Biuiką“ Džointnerio aveniu į nedidelės komercinės miestelio dalies kaimynystėje išsidėsčiusį gyvenamąjį rajoną. Ant Pitrių namų įvažiuojamojo keliuko, už nediduko Henrio automobilio, bylojančio apie šeimininko galvotumą, stovėjo senas tėvo Kalaheno sedanas. Vos jį pastebėjęs, Markas triukšmingai atsikvėpė ir nusuko akis į šalį. Veide, regis, neliko nė lašelio kraujo.

— Negaliu eiti vidun, — sumurmėjo berniukas. — Atleiskite. Aš palauksiu mašinoje.

— Nėra dėl ko atsiprašinėti, — tarė Džimis.

Jis sustabdė automobilį, išjungė variklį ir išlipo. Benas sekundę luktelėjo, paskui uždėjo ranką Markui ant peties:

— Tu gerai jautiesi?

— Žinoma, — bet berniukas atrodė prastai. Virpantis smakras, tuščios akys. Staiga jis pasisuko į Beną, tuštuma iš akių pranyko, liko tik ašarose plūduriuojantis skausmas. — Pridenkite juos, gerai? Jei jie negyvi, pridenkite.

— Suprantama, žinoma, — atsakė Benas.

— Taip dar geriau, — toliau kalbėjo Markas. — Tėtis... iš jo būtų išėjęs geras vampyras. Po kurio laiko galbūt ne blogesnis už Barlou. Jis... jam sekėsi viskas, ko tik imdavosi. Gal pernelyg sekėsi.

— Pasistenk tiek daug negalvoti, — pasakė Benas, tuoj pat imdamas neapkęsti savojo patarimo už neįtikinančiai nuskambėjusius žodžius. Markas pažvelgė į jį ir blankiai nusišypsojo.

— Malkų rietuvė už namo. Rūsyje — tėčio tekinimo staklės... su jomis bus greičiau.

— Gerai, — tarė Benas. — Nesijaudink. Jeigu gali, nesisielok.

Bet berniukas jau nusigręžė, rankove trindamas akis. Benas su Džimiu pakilo užpakalinio priebučio laipteliais ir įėjo į namus.

35

— Kalaheno čia nėra, — kategoriškai pareiškė Džimis. Jis jau spėjo iššniukštinėti visą namą.

Benas prisivertė atsakyti:

— Vadinasi, Barlou jį pasiekė.

Jis dirstelėjo į kryžiaus nuolaužas, kurias laikė rankoje. Vakar šis kryžius kabojo ant Kalaheno kaklo. Vienintelis jų surastas kunigo pėdsakas. Kryžius gulėjo prie Pitrių poros kūnų — jie iš tikrųjų buvo negyvesni už mirusius. Jų galvos viena į kitą buvo sudaužytos tokia jėga, kurios užtektų suknežinti žmogaus kaukolę į šipulius. Benas prisiminė, kokią nenatūraliai didelę jėgą buvo įgavusi misis Glik, ir jam pasidarė negera.

— Eime, — pakvietė Džimis. — Juos reikia pridengti. Aš pažadėjau.

36

Jie pridengė kūnus užtiesalu, kurį nuėmė nuo kušetės svetainėje. Benas stengėsi nežiūrėti ir negalvoti, ką darąs, bet buvo neįmanoma. Kai kūnus paslėpė po ryškiai ornamentuotu užtiesalu, iš po jo išniro ranka (iš prižiūrėtų dažytų nagų buvo nesunku nustatyti, jog ji priklauso Džunei Pitri), ir Benas, tramdydamas kylantį pykinimą, bato smaigaliu stumtelėjo ją atgal. Po užtiesalu tysančių kūnų kontūrai (jų neįmanoma buvo palaikyti kuo nors kitu ar neigti jų buvimą apskritai) privertė Beną prisiminti fotoreportažus iš Vietnamo: išmirusius karo laukus ir kareivius su baisiais nešuliais juoduose guminiuose maišuose, šiurpiai panašiuose į golfo krepšius.