Stephen King - Zalės Valda

— Pypt, pypt, pyyyyyp...

— Ach, kalės vaikai, — sušnabždėjo Čarlis, išlindo iš lovos ir nedegdamas šviesos užsitempė kelnes — šviesa pabaidytų mažuosius niekšelius, o Čarlis šito nenorėjo.

Kitąsyk kažkas padėjo ant vairuotojo sėdynės karvės blyną — būkit ramūs, Čarlis puikiai žinojo, kieno tai rankų darbas. Iš jų akių jis skaitė kaip iš knygos — toks nuolatinis budrumas Čarliui buvo pažįstamas dar nuo karo, nuo rezervo persiuntimo punkto. Už karvės blyną Čarlis atkeršijo savaip. Tris dienas iš eilės išmesdavo šunsnukį iš autobuso už keturių mylių nuo namų. Galų gale vaikiščias bliaudamas atėjo pas jį.

„Aš nieko nepadariau, misteri Roudsai. Kodėl mane vaikote?“ „Sakai, padėti man ant sėdynės karvės blyną — tai „nieko“?“ „Tai padariau ne aš, garbės žodis, ne aš!“

Taip, jų garbei galima pasakyti — sugeba atvirais, besišypsančiais snukučiais kabinti makaronus ant ausų savo paties motušei (turbūt taip ir yra). Čarlis išsodindavo vaikėzą dar pora vakarų, o paskui tasai prisipažino kaip per išpažintį. Čarlis išmetė jį iš autobuso dar sykį — taip sakant, atsisveikinimui. Po to Deivas Felsenas iš autoparko patarė laikinai atvėsti.

— “Pyyyyyyyyyyp!

Čarlis pasičiupo marškinius, paskui pasigriebė kertėje stovinčią seną teniso raketę. Nubausk jį, Dieve, jei šiąnakt jis neiškarš kieno nors subinės! Išslinkęs pro užpakalinį išėjimą, apsuko namą ir valdomas tvirto, šalto tikėjimo savo teisumu pasuko ten, kur palikdavo stovėti didelį geltoną autobusą. Jis sėlino į priešo užnugarį lygiai kaip kare. Sustojęs už oleandro krūmo, Čarlis pasižiūrėjo į autobusą. Taip, jis išvydo visus, visą gaują — siluetus, kurie buvo dar tamsesni už nakties migla užtamsintus langus. Iš įsisenėjusio pašėlusio įtūžio, kaip ledas slegiančios neapykantos Čarlis taip suspaudė teniso raketę, kad toji galų gale kamertonu suvirpėjo rankoje. Jie išmušė... šešis, septynis, aštuonis... aštuonis jo autobuso langus.

Nusėlinęs prie automobilio, Čarlis ant pirštų galų nutipeno išilgai geltono šono prie suveriamų durų keleiviams. Jos pasirodė atidaros. Jis įsitempė ir žaibiškai pakilo laipteliais aukštyn.

— Tvarkelė! Stovėt, kur stovite! Ei, vaikėze, palik ramybėje prakeiktą signalą, o jei ne, aš...

Berniūkštis, kuris sėdėjo vairuotojo vietoje abi rankas įrėmęs į klaksoną, atsigręžė išsišiepęs kaip idiotas. Čarlio viduriai skausmingai ūžtelėjo žemyn. Pasirodė, jog tai Ričis Bodinas, baltas — baltas kaip paklodė! — tik akių vietoje juodavo angliukai ir kaip rubinai raudonavo lūpos...

O dantys...

Čarlis Roudsas peržvelgė praėjimą.

Kas tai, Maikas Filbrukas? Odis Džeimsas? Dieve Visagali, ten, ant galinės sėdynės sėdėjo Grifeno berniukai Helas ir Džekas šieno prisivėlusiais plaukais! Betgi jie nevažinėja mano autobusu! Merė Keitė Grigson šalia Brentono Tenio: ji — naktiniais marškinėliais, jis — su džinsais ir flaneliniais marškiniais, apsivilkęs juos nugara į priekį ir dar išvirkščius, tarytum vaikinukas būtų pamiršęs, kaip reikia rengtis.

Ir Denis Glikas . Bet... o Viešpatie... juk jis mirė, jau daug savaičių, kaip mirė!

— Jūs, — sušnabždėjo Čarlis aptirpusiomis lūpomis, — jūs, vaikučiai...

Teniso raketė išslydo iš jo rankos. Pasigirdo šnypštimas, paskui duslus spragtelėjimas: tai Ričis Bodinas, šiurpiai tebesišypsodamas, truktelėjo chromuotą svertą, uždarantį suveriamas duris. Visi jie ėmė kilti iš savo vietų — visi iki vieno.

— Ne, — tarė Čarlis, mėgindamas šypsotis. — Jūs, šita, vaikučiai... nesupratote... Juk tai aš, Čarlis Roudsas... Jūs... jūs... — jis beprasmiškai išsiviepė, pakratė galvą, ištiesė rankas, parodydamas: tai tik niekuo neprasikaltusio senojo Čarlio Roudso rankos, ir traukėsi, traukėsi, kol nugara įsirėmė į platų tamsų priekinį automobilio stiklą.

— Nereikia, — sušnabždėjo jis.

Besišypsantys vaikai nesustojo.

— Prašau jūsų, nereikia.

Ir jie puolė Čarlį.

28

Ana Norton numirė lifte, trumpo pervežimo iš pirmojo ligoninės aukšto į antrąjį, metu. Ji sudrebėjo, ir pro burnos kamputį ištekėjo siaura srovelė kraujo.

— Viskas, — tarė vienas iš sanitarų. — Dabar gali išjungti sireną.

29

Eva Miler sapnavo sapną.

Keistą sapną, bet košmaru jo nepavadinsi. Po blyškiai žydru negailestingu dangumi, kuris tiesiai virš galvos bluko iki karšto baltumo, siautėjo 1951-ųjų metų gaisras. Šios apverstos lėkštės centre žėrėjo nublizginto vario spalvos saulė. Aplinkui tvyrojo aitrus dūmų kvapas. Visas dalykinis gyvenimas apmirė, žmonės pasipildavo į gatves ir žvelgė Pelkių pusėn, į šiaurės vakarus, miško link. Dūmai kybojo ore visą rytą, o dabar, pirmą valandą dienos, už Grifeno ganyklos matėsi žalumoje šokčiojantys ryškūs ugnies liežuvėliai. Nerimstantis vėjas, kuris jau padėjo liepsnai peršokti vieną barikadą, dabar atnešė į miestą baltus pelenus, krintančius ir krintančius iš dangaus kaip vasaros sniegas.

Ralfas dar buvo gyvas, jis išėjo pamėginti išgelbėti lentpjūvę. Tačiau viskas susipainiojo: su Eva buvo Edas Kreigas, o juk jinai jį sutiko tik penkiasdešimt ketvirtųjų rudenį.

Eva stebeilijo į gaisrą pro miegamojo langą viršuje, stovėdama kaip motina pagimdė. Iš už nugaros ją palietė rankos, šerpetotos, įrudusios rankos ant glotnių baltų klubų, ir ji suprato, kad tai Edas, nors stikle nesimatė jokio atspindžio.

„Edai, — pabandė sakyti Eva. — Ne dabar. Pernelyg anksti. Nepaisant beveik devynerių metų — ne“.

Bet rankos buvo atkaklios. Jos perbėgo Evos pilvu, vienas pirštas pažaidė su bambos duburėliu, paskui abu delnai slystelėjo aukščiau, kad begėdišku išmanymu pagautų krūtis.

Eva pamėgino jam įteigti, kad jiedu stovi lange, ir bet kuris gatvės žioplys atsigręžęs gali juos pamatyti, bet žodžiai neslydo nuo liežuvio, o paskui Edo lūpos prisilietė jos rankos, peties ir su ryžtingu gosliu atkaklumu — kaklo. Eva pajuto dantis, Edas ją kandžiojo, iščiulpdamas kraują, ir Eva vėl pamėgino pasipriešinti: „Nedaryk man nieko, Ralfas pamatys...“

Bet protestuoti buvo neįmanoma, ji jau nenorėjo protestuoti. Jai buvo nusispjaut, kad kas nors atsisuks ir pamatys juos — nuogus ir begėdiškus. Kol Edo dantys ir lūpos mėgavosi Evos kaklu, jos žvilgsnis mieguistai nusklendė ugnies link. Juodi juodi, juodi kaip nakties tamsa dūmai užklojo įkaitintą dangaus metalą, paversdami dieną naktimi, bet šiose ūkanose liepsna tebejudėjo, pulsuodama raudonomis gijomis ir žiedais... Vešlus žydėjimas pusiaunakčio džiunglėse.

O vėliau iš tiesų atslinko naktis, miestas pranyko, bet ugnies siautėjimas nesiliovė. Tamsoje liepsna įgaudavo keisčiausius pavidalus kaip kaleidoskope, kol pradėjo rodytis, jog jinai krauju piešia veidą — su vanagiška nosimi, giliai susmigusiomis slegiančiomis akimis, kupinomis jausmingumo lūpomis, kurios slėpėsi tankiuose ūsuose ir gauruose, sukeltuose atgal nuo kaktos kaip muzikanto.

— Velsietiška indų spintelė, — iš tolumos atsklido kažkieno balsas, ir Eva suprato, tai jo balsas. — Toji, ant aukšto... Aš manau, tiks puikiai. O vėliau susidorosime su laiptais... Protingiau būtų pasiruošti...

Balsas ištirpo. Ištirpo ir liepsna.

Liko vien tamsa, o joje — Eva, kuri lyg sapnavo, lyg pradėjo matyti. Ji miglotai pamanė, kad sapnas bus ilgas ir malonus, bet gilumoje — gailus ir tamsus kaip Letos vandenys.