Stephen King - Zalės Valda

— Visų mes niekaip nerasime, — suabejojo Benas. — Net jeigu pradėtume auštant ir dirbtume iki sutemos.

— Reikia pasistengti, Benai. Gali taip būti, kad miestelėnai jumis patikės. Jeigu įrodysite savo žodžių tikrumą, atsiras padėjėjų. O kai vėl sutems, jo darbas pasirodys iš esmės sunaikintas, — Metas atsiduso. — Derėtų pripažinti, kad tėvą Kalaheną būsime praradę. Liūdna. Tačiau nieko nepaisydami, jūs privalote eiti pirmyn. Jums — visiems! — teks laikytis atsargumo. Būkite pasirengę meluoti — jeigu jus pasodins už grotų, tai puikiai pasitarnaus jo tikslui. Ir pagalvokite štai apie ką: šansai, jog kas nors iš mūsų (gal ir visi) išliks ir laimės tik tam, kad patektų į teismą už žmogžudystę, labai dideli. Ar apie tai nepagalvojote? — jis pažvelgė kiekvienam į veidą. Tai, ką pamatė, regis, Metą patenkino, kadangi jis vėl sutelkė dėmesį į Marką.

— Tu žinai, kas už viską svarbiau, tiesa?

— Taip, — atsakė Markas. — Reikia nudobti Barlou.

Metas blankokai nusišypsojo.

— Bijau, kad tu kinkai arklį paskui vežimą. Pirmiausiai jį reikia rasti, — mokytojas įdėmiai pasižiūrėjo į Marką. — Ar šį vakarą matei, girdėjai, jautei, lietei ką nors, kas galėtų padėti mums jį surasti? Neskubėk atsakyti, gerokai pagalvok! Tu žinai geriau už visus, kaip tai svarbu.

Markas pamąstė. Benas pirmąsyk matė, kad žmogus taip klusniai vykdytų nurodymus. Berniukas nuleido smakrą ant delnų, tvirtai užmerkė akis — atrodė, jis tyčia perleidžia per galvą visus naktinio susidūrimo niuansus.

Pagaliau atsimerkė, paskubom peržvelgė bičiulius ir pakratė galvą:

— Nieko.

Meto veidas ištįso, bet jis nepasidavė.

— Galbūt prie švarko prilipęs medžio lapelis? Kokia nors žolelė už kelnių klešnės atvarto? Purvas ant batų? Koks nors siūlelis, kurį Barlou patingėjo nutraukti? — mokytojas bejėgiškai trinktelėjo per lovą. — Dieve Visagali, Jėzau Kristau! Juk jis nepadarytas iš vientiso gabalo kaip kiaušinis?

Staiga Marko akys praplatėjo.

— Kas? — sugriebdamas berniuką už alkūnės, paklausė Metas. — Kas tokio? Apie ką tu pamanei?

— Mėlyna kreida, — atsakė Metas. — Jis apkabino ranka mano kaklą, štai taip, ir aš pamačiau jo pirštus — ilgus, baltus, ant dviejų — mėlyna kreida. Tokios mažytės dėmelės.

— Mėlyna kreida, — susimąstęs pakartojo Metas.

— Mokykla, — pasakė Benas. — Kas gi dar.

— Bet ne vidurinė, — tarė mokytojas. — Visas savo atsargas mes gauname iš Portlendo „Denisono ir kompanijos“. Jie pristato tik baltą ir geltoną kreidą, kuri jau daugelį metų neišnyksta iš po mano nagų ir nuo švarkų.

— O piešimo pamokos? — paklausė Benas.

— Ne, vidurinėje mokykloje tik braižyba. Ten naudojasi ne kreida, o tušu. Markai, tu įsitikinęs, kad tai buvo...

— Kreida, — linkčiodamas tarė berniukas.

— Man regis, kažkuris iš gamtininkų naudojasi spalvota kreida, bet kur vidurinėje mokykloje pasislėpsi? Jūs ją matėte — viskas pirmajame aukšte, ištisai stiklas. O į spintas su mokymo priemonėmis landžioja visą dieną. Tą patį galima pasakyti ir apie katilinę.

— O už kulisų?

Markas gūžtelėjo pečiais.

— Ten pakankamai tamsu. Bet jeigu vietoj manęs spektaklį imsis statyti misis Rodin (beje, po to keisto japoniško mokslinės fantastikos filmo mokiniai ją praminė Rodan), šią zoną išnaudos ganėtinai aktyviai. Barlou baisiai rizikuotų.

— O kaip dėl pradinės mokyklos? — paklausė Džimis. — Žemesnėse klasėse turėtų būti piešimo pamokos. Statau šimtą dolerių, kad tarp pirmos būtinybės priemonių yra ir spalvota kreida.

Metas paaiškino.

— Pradinę mokyklą Stenlio gatvėje statė pagal tą patį projektą kaip ir vidurinę. Ji tokia pat šiuolaikinė, vienaaukštė ir visiškai užpildyta. Daug saulės šviesą praleidžiančių langų. Visai ne tas pastatas, kur noriai įsikurtų mūsų taikinys. Jiems patinka seni pastatai, apgaubti legendų, tamsūs ir niūrūs kaip...

— Kaip mokykla Broko gatvėje, — tarė Markas.

— Taip, — Metas dirstelėjo į Beną. — Mokykla Broko gatvėje — triaukštis medinis statinys su rūsiu, pastatyta maždaug vienu metu su Marsteno namu. Kai reikėjo balsuoti už naujosios mokyklos projektą, daugelis miestelyje kalbėjo, jog senoji — nesaugi priešgaisriniu požiūriu. Dėl šios priežasties mūsų mokyklos projektas buvo patvirtintas. Prieš dvejus ar trejus metus vienoje Niū Hempšyro mokykloje užsiplieskė gaisras...

— Aš suprantu, — sumurmėjo Džimis. — Kobs Feryje, ar ne?

— Taip. Sudegė trys vaikai.

O mokykla Broko gatvėje veikia iki šiol?

— Tik pirmasis aukštas. Nuo pirmos iki ketvirtos klasės. Per dvejus metus ją turi palengva ištuštinti, o mokyklą Stenlio gatvėje praplėsti.

— Barlou ten rastų, kur pasislėpti?

— Manau, rastų, — nenoriai atsakė Metas. — Antrame ir trečiame aukštuose daug tuščių klasių. O langai užkalti, kadangi vaikai be paliovos svaido įjuos akmenis.

— Tuomet jis ten, — tarė Benas. — Ne kitaip.

— Skamba neblogai, — pripažino Metas. Štai dabar jo išvaizda iš tiesų buvo kaip išvargusio žmogaus. — Bet labai jau paprasta. Pernelyg akivaizdu.

Pradaręs savo juodąjį lagaminėlį, Džimis ištraukė buteliuką su tabletėmis.

— Dvi, ir užgerti vandeniu, — paliepė jis. — Iškart dabar.

— Ne. Pernelyg daug ką liko peržvelgti. Pernelyg daug...

— Pernelyg didelė rizika jus prarasti, — ryžtingai pertraukė Benas. — Jeigu tėvas Kalahenas iš tiesų atkrito, dabar jūs pats vyriausias. Klausykite Džimio.

Markas atnešė iš vonios stiklą vandens, ir Metas gan negrabiai pasidavė.

Penkiolika minučių po dešimtos.

Palata nugrimzdo į tylą. Benas pamanė, kad Metas atrodo bauginančiai senas ir išsekęs. Žili plaukai tarsi praretėjo, nudžiūvo, ant veido praėjusios dienos rasi paliko nerimo žymę — ar neatėjo jam skirto gyvenimo pabaiga? Benas mąstė: tam tikru požiūriu visiškai natūralu, kad nelaimė — didelė nelaimė — jį užgriuvo štai taip nerealiai, niūriai, fantastiškai. Visas gyvenimas ruošė jį tam, kad priprastų prie simbolinės bjaurasties, kuri išlenda pasaulin prie stalinės lempos ir išnyksta su aušra.

— Jis mane neramina, — tyliai pratarė Džimis.

— O aš maniau, kad priepuolis buvo nestiprus, — atsiliepė Benas. — Su tikru infarktu dabar šalia mūsų negulėtų.

— Šįsyk viskas baigėsi nedideliu kraujagyslių užakimu, bet kitas priepuolis bus smarkesnis. Jeigu visa ši makalynė greitai nepasibaigs, tuomet jį nustekens galutinai, — Džimis paėmė Metą už rankos ir atsargiai, švelniai apčiuopė pulsą. — O tai, — pridūrė jis, — būtų tragiška.

Jie įsitaisė aplink Meto lovą laukti ir iš eilės budėti. Metas išmiegojo iki ryto, bet Barlou neapsireiškė: jis turėjo reikalų kažkur kitur.

26

Mis Kugen „Neišgalvotose išpažintyse“ skaitė apsakymą, pavadintą „Aš mėginau pasmaugti mūsų kūdikį“, ir ūmai prasivėrė durys, įleisdamos vidun pirmą klientą per visą vakarą.

Kiek mis Kugen prisiminė, dar niekuomet prekyba nebuvo tokia vangi. Neužėjo net Ruta Kroket su kompanija išgerti sodos vandens (ne todėl, kad mis Kugen nuobodžiautų be šitos gaujos), o Loreta Starčer neužbėgo nusipirkti „The New York Times“. Tvarkingai sulankstytas laikraštis taip ir gulėjo po prekystaliu. Loreta vienintelė visoje Jeruzalės Valdoje reguliariai pirko „Times“ (pavadinimą ji tardavo taip, kad girdėjosi kursyvas), o kitą dieną nunešdavo laikraštį į skaityklą.