Stephen King - Zalės Valda

Barlou ištiesė tamsoje rankas ir ištraukė iš kunigo rankų kryžių. Kalahenas išleido sielvartingą, drebantį sieloje (gerklėje — niekuomet) klyksmą buvusio vaiko, kurį kasnakt palikdavo vieną su misteriu Flipu, o tasai stebėjo jį iš spintos pro miego langines. Paskui pasigirdo garsas, kuris persekios jį iki gyvenimo pabaigos: du sausi trakštelėjimai (Barlou nulaužė skersinį) ir gūdus beprasmiškas bilstelėjimas (jis švystelėjo kryžių ant grindų).

— Būk prakeiktas! — išrėkė Kalahenas.

— Pernelyg vėlu tokioms melodramoms, — iš tamsos atsiliepė Barlou. Tonas buvo beveik užjaučiantis. — Kam gi jos? Juk tu užmiršai savosios bažnyčios doktriną, argi ne tiesa? Kryžius, duona ir vynas, išpažintis — tik simboliai. Be tikėjimo kryžius — paprastas medis, duona — kepti kviečiai, vynas — perrūgusios vynuogės. Numetęs šalin kryžių, kitąsyk galbūt mane įveiktum. Tikėjausi, kad reikalai gali taip ir pakrypti. Aš taip seniai nesutikau bent kiek manęs verto priešininko. Berniukas vertas dešimties tokių kaip tu, kunige apsimetėli.

Ir netikėtai į Kalaheno pečius įsikibo reto stiprumo rankos.

— Manau, dabar tu sveikini mano mirties amžinybę. Nelabieji neturi atminties — tik alkį ir poreikį tarnauti Šeimininkui. Tu gali man būti naudingas. Galėčiau pasiųsti pas tavuosius draugužius. Bet ar reikia? Praradę vedlį — tave — jie, man regis, mažai ką reiškia. Ir berniūkštis jiems viską papasakos. Šią minutę su jais jau susidorojama. O tau, kunige apsimetėli, yra geriau tinkanti bausmė.

Kalahenas prisiminė Meto žodžius:

„Yra dalykų, blogesnių už mirtį“.

Jis vėl pamėgino ištrūkti, bet rankos laikė kaip pančiai. Paskui viena ranka atsileido. Pasigirdo audinio šlamėjimas į nuogą kūną, paskui — drėskimas.

Delnai palietė Kalaheno kaklą.

— Na, kunige veidmaini, pasimokyk tikros religijos. Priimk mano komuniją.

Kalahenas staiga suprato, ir jį užplūdo baimė ir pasišlykštėjimas.

— Ne! Nereikia... nereikia...

Bet rankos buvo nepermaldaujamos. Kunigo galvą traukė artyn, artyn... artyn...

— Na, kunige, — sušnabždėjo Barlou.

Ir Kalaheno veidas prigludo prie šaltos, dvokiančios vampyro gerklės, kur pulsavo prarėžta vena. Kunigas liovėsi kvėpuoti (atrodė, kad visai amžinybei), pašėlusiai sukinėdamas galvą, išsikruvindamas kaktą, skruostus, smakrą.

Ir galų gale gurktelėjo.

21

Ana Norton išlipo iš mašinos ir nė nepasiėmusi raktelių pasuko per ligoninės autoaikštelę ryškiai apšviesto vestibiulio link. Virš galvos žvaigždės pasislėpė už debesų — tvenkėsi lietus. Ana nė nežvilgtelėjo į debesis. Ji žingsniavo abejingai dėbsodama prieš save.

Savo išore Ana smarkiai skyrėsi nuo damos, su kuria Benas Mirsas susipažino tą vakarą, kai Suzana pirmą kartą pasikvietė jį pavakarieniauti su savo artimaisiais. Anąsyk Beną pristatė vidutinio ūgio damai, kurios žalia vilnonė suknelė nors ir nebylojo apie didelį turtą, vis dėlto liudijo materialinę gerovę. Į aną damą buvo malonu žiūrėti — ne gražuolė, bet išpuoselėta, su šviežia žilstančių plaukų šukuosena.

Ši moteris avėjo tik kambarinėmis šlepetėmis. Be maskuojančių elastinių kojinių ant nuogų kojų iššoko ligotos venos — tiesa, ne taip aiškiai kaip anksčiau, nes spaudimas šiek tiek nukrito. Geltonas apiplyšęs chalatas dengė savo apatinuką. Pakilęs vėjas taršė suveltų plaukų kuokštus. Veidas buvo mirtinai išblyškęs, o po akimis išryškėjo sunkūs rudi ratilai.

Juk ji tvirtino Suzanai: saugokis šito Mirso ir jo draugužių! Juk ji įspėjo dukterį dėl žmogaus, kuris ją pražudė! O tam jį paskatino Metas Berkas. Jie susimokė. Taip, taip. Ana žinojo — jis viską jai papasakojo.

Visą dieną misis Norton nesveikavo — spaudė miegas ir tiesiog nebuvo jėgų išlipti iš lovos. O kai po pietų vyras išvažiavo rašyti kvailo pareiškimo apie dukters dingimą ir Ana nugrimzdo į sunkų snūdą, sapne apsireiškė jis. Gražus, valdingas, veržlus, dėmesį prikaustantis veidas. Ereliška nosis, atmesti nuo kaktos plaukai, o stambi viliojanti burna slėpė keistai jaudinančius baltus dantis, kurie pasirodydavo, kai jis šypsodavosi. Gi akys... tos raudonos akys kerėjo. Kai jis į jus žvelgė, buvo neįmanoma nusukti žvilgsnio... o ir nesinorėjo.

Jis jai viską paaiškino: ir ką reikia padaryti, ir kad paskiau Anai atsiras galimybė prisijungti prie dukters ir prie daugybės kitų... ir prie jo taip pat. Ką ten Suzana — tai jam Ana norėjo įtikti, idant mainais gautų tai, ko taip keistai norėjo, ko taip troško: prisilietimo, įsiskverbimo.

Anos kišenėje gulėjo vyro trisdešimt aštunto kalibro pistoletas.

Ji įėjo vestibiuliu ir pažvelgė registratūros pusėn. Jei kas nors pamėgintų stabdyti, su tuo ji susidorotų. Ne, Ana nešautų — kol nepateko į Berko palatą, jokio šaudymo. Taip įsakė jis . Jeigu Aną sučiups ir sulaikys, iki bus atliktas reikalas, jis neateis ir neapdovanos jos naktį karštais bučiniais.

Už pertvaros sėdėjo jaunutė mergina baltu chalatu ir cilindro formos kepuraite. Švelnioje lempelės šviesoje, kuri buvo pritvirtinta prie pagrindinės konsolės, ji sprendė kryžiažodį. Sanitaras kaip tik tolo koridoriumi. Ji regėjo jo nugarą.

Išgirdusi žingsnius, budinti sesuo su išmokta šypsenėle pakėlė akis, bet kai pamatė artėjančią chalatu vilkinčią moterį įkritusiomis akimis, šypsena ištirpo. Tuščios Anos akys keistai žėrėjo, tarytum ji būtų kažkieno paleistas prisukamas žaisliukas. Galbūt paklydusi pacientė?

— Madam, jeigu jūs...

Ana Norton išsitraukė iš savo chalato kišenės ginklą — tikra kuoktelėjusi teroriste, — įrėmė vamzdį į budinčios sesers galvą ir pasakė:

— Nusisuk.

Sesutė be garso pakrutino lūpas, konvulsiškai įtraukė oro...

— Nerėk, nes nudėsiu.

Oras su švilpesiu išsiveržė lauk. Sesutė stipriai išbalo.

— O dabar nusisuk.

Sesuo ėmė lėtai suktis. Ana paėmė pistoletą už vamzdžio ir pasiruošė iš visų jėgų smogti rankena budinčiajai per galvą.

Ir staiga ją partrenkė ant žemės.

22

Pistoletas išlėkė iš rankų.

Moteris suplėšytu geltonu chalatu nesušuko, tik tėvai suinkštė, ėmė raudoti ir kaip milžiniškas krabas puolė prie ginklo, bet abstulbintas ir persigandęs vyriškis, kuris atsirado už jos nugaros, irgi kaip strėlė šoko ten link. Suvokęs, kad ji pirmoji pasieks pistoletą, jis spyriu nubloškė ginklą į kitą vestibiulį dengiančio kilimo pusę.

— Ei! — suvapėjo jis. — Ei, į pagalbą!

Grįžtelėjusi pro petį, Ana Norton sušnypštė. Veidas įgavo apgautos neapykantos grimasą. Paskui ji vėl ėmė siekti pistoleto. Bėgte sugrįžo sanitaras. Akimirką jis su buka nuostaba stebeilijo į tai, kas vyksta, paskui pakėlė beveik prie pat jo kojų gulėjusį ginklą.

— O Viešpatie, — tarė, — bjaurybė užtaisyta...

Ana puolė, sulenktais pirštais brūkštelėjo jam per veidą, ir kaktą bei dešinį skruostą išvagojo raudoni rėžiai. Priblokštas sanitaras laikė pistoletą taip, kad ji negalėtų pasiekti. Nesiliaudama rypuoti, moteris siekė jį į nagus panašiais pirštais. Jai už nugaros atsidūręs abstulbintasis vyras sugriebė Aną. Vėliau jis pasakos, jog atrodė, tarytum būtų apglėbęs gyvačių pripildytą maišą — kūnas po chalatu pasirodė karštas, atstumiantis, kiekvienas raumuo šokčiojo ir rangėsi.

Ana mėgino ištrūkti. Sanitaras mostelėjo jai per žandikaulį, moteris išsprogino akis ir nugriuvo.