Stephen King - Zalės Valda

Stephen King. Rinktiniai raštai, 2 tomas

Stephen KIng

ZalėS VALDA

Skiriu Naomei Reičelei King, —

„... pažadus reikia tesėti“.

ISBN 9986-36-011-0

Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas“, 1996

Iš anglų kalbos vertė JONAS BULOVAS

Anotacija:

„Zalės Valda“ — antrasis Stephen'o King'o Rinktinių raštų tomas. „Eridano“ leidykla įsigijo visų geriausių Stephen'o King'o romanų išimtines leidybines teises. Netrukus lietuviškai galėsime perskaityti ir kitus šio bene žymiausio XXa. rašytojo daugiamilijoninius bestselerius: „Kristina“, „Tamsioji pusė“, „Mizerė“, „Vilkolakio ratas“, „Uždegančioji žvilgsniu“, „Drakono akys“, „Talismanas“ ir daugelį kitų.

Viso planuojama išleisti per 20 tomų.

Autoriaus žodis

Niekas nerašo ilgų romanų vienas, todėl norėčiau minutėlei atitraukti jūsų dėmesį ir padėkoti tiems žmonėms, kurie padėjo man šią knygą sukurti: Dž. Everetui Makatčenui iš Hempdeno akademijos — už paramą ir dalykiškus pasiūlymus; daktarui Džonui Pirsonui iš Oldtauno, Meino valstijos, Penobskoto apskrities medicinos ekspertui, turinčiam puikų stažą ir pačią nuostabiausią gydytojo terapeuto specialybę; tėvui Renoldui Holiui iš Meino valstijos Bangoro Švento Jono bažnyčios. Ir, žinoma, savo žmonai, kurios pastabos buvo tokios pat rūsčios ir tiesios kaip visuomet.

Nors Zalės Valdą supantys miesteliai visiškai realūs, Zalės Valda egzistuoja vien tik autoriaus vaizduotėje, todėl bet kokie jos gyventojų ir realaus pasaulio žmonių panašumai yra atsitiktiniai bei iš anksto nenumatyti.

S. K

Prologas

Ko, senas drauge, ieškai tu?

Grįžai namo po daugel metų

Su vaizdiniais, kuriuos regėjai

Po svetimu dangum,

Toli nuo savo gimto krašto.

Georgas Seferis

1

Beveik visi manė, kad vyras su berniuku — tėvas ir sūnus.

Jie pervažiavo šalį su senu „Sitroenu“ sedanu, keliaudami be tikslaus maršruto į pietvakarius, daugiausia laikydamiesi aplinkinių kelių ir judėdami su pertrūkiais. Kol pasiekė savo kelionės tikslą, jie buvo tris sykius apsistoję: iš pradžių Rod Ailende, kur aukštas juodaplaukis vyriškis įsidarbino tekstilės fabrike darbininku; paskui — Ohajuje, Jangstaune, ten jis tris mėnesius plušo prie konvejerio, surinkinėdamas traktorius; ir pagaliau mažame Kalifornijos miestelyje prie Meksikos sienos — čia vyras triūsė degalinėj ir taip sėkmingai remontuodavo nedidukus užsieninius automobilius, kad patsai stebėjosi ir džiūgavo.

Kur tik keliauninkai sustodavo, jis pirkdavo Meino valstijoje leidžiamą Portlendo laikraštį „Press-Herald“ ir peržiūrėdavo jį, ieškodamas žinučių, kuriose būtų paminėtas nedidelis miestelis Zalės Valda, išsidėstęs pietinėje Meino dalyje ir jos apylinkėse. Retsykiais tokių žinučių pasitaikydavo.

Prieš tai, iki jie pasiekė Rod Ailendo Centrinius Krioklius, motelio numeryje vyras bendrais bruožais apmetė apysakos rankraštį ir pasiuntė jį savo agentui. Prieš milijoną metų, anais laikais, kai jo gyvenimo dar negaubė tamsa, jis buvo laikomas palyginti neblogu beletristu. Agentas nunešė rankraštį paskutiniajam autoriaus leidėjui. Tasai parodė mandagų susidomėjimą ir visišką nenorą išsiskirti su pinigais avansui. „Už „ačiū“ ir „prašau“, — plėšydamas agento laišką, tarė vyriškis berniukui, — kol kas mokėti nereikia“. Be didelio skausmo pasakęs šiuos žodžius, jis vis dėlto sėdo prie knygos. Berniukas kalbėjo mažai. Jo veidas nuolat slėpė bet kokį jausmą, o akys buvo tamsios ir tarsi visąlaik nukreiptos į kažkokį vidinį horizontą. Valgyklose ir degalinėse, kuriose jie pakeliui sustodavo, berniukas buvo mandagus — tik tiek. Atrodė, jis nenori išleisti iš akių aukšto vyriškio, ir netgi tuomet, kai šis palikdavo savo mažąjį pakeleivį eidamas į tualetą, vaikas imdavo nervintis. Apie Jeruzalės Valdos miestelį jis nekalbėdavo, nors kartkartėmis vyriškis šią temą mėgindavo paliesti. Į Portlendo laikraščius, kartais specialiai paliktus gerai matomoje vietoje, vaikas taip pat nepažvelgdavo.

Kai knyga buvo parašyta, jie gyveno pliažo namelyje toli nuo autostrados ir abu dažnai maudydavosi Ramiajame vandenyne — jis buvo šiltesnis ir draugiškesnis nei Atlantas. Be to, nežadino jokių prisiminimų. Berniukas tamsiai įdegė.

Nors jie gyveno pakankamai gerai, kad tris kartus per dieną normaliai pavalgytų ir virš galvos turėtų tvirtą stogą, vyriškis pajuto, kaip kartais kyla abejonės dėl jų gyvenimo būdo, o drauge su jomis — depresija. Jis berniuką mokė, taigi lavinimosi prasme vaikas, regis, nieko neprarado (berniokas turėjo šviesią galvą ir mėgo skaityti — kaip kadaise aukštasis vyriškis). Bet vyras anaiptol nemanė, kad pašalinus Zalės Valdą iš akiračio, ji išnyks ir iš berniuko širdies — kartais vaikinukas taip šaukdavo per miegus, jog net nuspirdavo žemėn antklodę.

Iš Niujorko atėjo laiškas.

Aukštojo vyro agentas rašė: „Random House“ leidykla pasiūlė 12 tūkstančių dolerių avansą, o knygos pardavimas prenumeratoriams — beveik išspręstas reikalas. Tinka?

Tinka.

Vyriškis paliko degalinę ir drauge su berniuku perkirto sieną.

2

Los Sapatosas, o tai reiškia „batai“ (pavadinimas, kuris vyriškį paslapčia linksmino), — nedidelis kaimelis netoli vandenyno. Visiškai be turistų. Čia nebuvo nei gero kelio, nei vaizdo į vandenyną (dėl to reikėjo nuvažiuoti dar penkias mylias į vakarus), nei kokių nors istorinių įžymybių. Be to, vietinė užkandinė knibždėjo tarakonais, o vienintelė kekšė buvo penkiasdešimties metų bobutė.

Kai Jungtinės Valstijos liko už nugaros, jų gyvenimą apgaubė mažne nežemiška ramybė. Lėktuvai virš galvos praūždavo retai, autostradų nebuvo, ir per šimtą mylių aplink niekas neturėjo elektrinių žoliapjovių (gal paprasčiausiai niekas nė nenorėjo jų turėti). Tranzistorius skleidė vien nesuprantamą triukšmą — visos naujienos buvo perduodamos ispaniškai. Vaikiščias jau išmoko atskirus žodžius, bet vyriškiui ši kalba taip ir liko abrakadabra — visam laikui. Visą muzikinį repertuarą sudarė operų ištraukos. Retkarčiais jie vakarais mėgindavo sugauti Monterėjaus stotį, transliuojančią popmuziką, šėlstančią Vilkžmogio Džeko akcentais, tačiau garsas tai atsirasdavo, tai vėl pradingdavo. Vienintelė mašina, kurios garsai pasiekdavo klausą, buvo senas gremėzdiškas vietiniam fermeriui priklausantis rotorius. Pučiant palankiam vėjui, tarsi nerami dvasia jų ausis pasiekdavo silpnas, neritmingas, kriokčiojantis variklio garsas. Vandenį iš šulinio jie traukdavo rankomis.

Vieną arba dusyk per mėnesį (ne visuomet drauge) jie apsilankydavo mišiose mažoje miesto bažnytėlėje. Nė vienas nesuprato apeigų, bet vis tiek ten eidavo. Kartais vyriškis susigriebdavo, kad nuo monotoniškos pažįstamos giesmės melodijos ir ją lydinčių balsų, dusinančioje kaitroje jis ima snūduriuoti. Vieną sekmadienį berniukas pasirodė apgriuvusiame užpakaliniame priebutyje, kur vyras buvo pradėjęs rašyti naują apysaką, ir užsikirsdamas pasakė, kad kalbėjosi su vietiniu kunigu dėl pirmosios komunijos. Vyriškis linktelėjo galvą ir paklausė, ar jis sugebės ispaniškai išmokti apeigų ritualą. Berniukas atsakė, kad problemų neturėtų būti.

Kartą per savaitę vyriškis išvažiuodavo į keturiasdešimt penkių mylių kelionę įsigyti eilinio Portlendo laikraščio numerio, kuris visuomet pasirodydavo pasenęs mažiausiai savaitę, o kartais — pageltęs nuo šunų šlapimo. Praėjus dviems savaitėms po to, kai berniukas jam pranešė apie savo ketinimus, vyras laikraštyje užtiko meninę apybraižą apie Zalės Valdą ir Vermonto gyvenvietę Momsoną. Apybraižoje buvo paminėta aukštojo vyriškio pavardė.