Stephen King - Zalės Valda

Benas grąžino automobiliui ankstesnį greitį. Norėjosi rūkyti. Rankos šiek tiek virpėjo. Motociklas beveik išnyko iš akiračio — taip greitai jis lėkė. Vaikai. Vaikučiai, velniai juos rautų. Į Beno sąmonę brovėsi atsiminimai — tik daug šviežesni negu norėjosi. Jis juos vijo šalin. Jau dveji metai Mirsas nesėdo ant motociklo. Ir neketino sėstis. Niekuomet.

Tolumoje iš kairės pastebėjo raudoną blykstelėjimą. Kai įsižiūrėjo geriau, Beno krūtinę užliejo atpažinimo džiaugsmas. Toli priekyje, kitame dobilais ir motiejukais apžėlusios pievos krašte, kuris kilo į šlaitą, ant kalvos stovėjo sandėlis su pusiau apvaliu, balta spalva dažytu stogu. Net per tokį didelį atstumą buvo matyti, kaip saulėje spindi šį kupolą vainikuojanti vėtrungė. Sandėlis šioje vietoje stovėjo anuomet, ten tebestūkso jis iki šiol. Ir atrodo taip pat. Galbūt ir jam viskas bus gerai. Paskui sandėlį užstojo gyvenvietė. Kai autostrada perkirto Kamberlendo ribą, Benui ėmė atrodyti, kad vietovę atpažįsta vis labiau. Jis pravažiavo virš Karališkosios upės, kurioje būdamas vaikas su draugais gaudė menkes ir lydekaites; paskui aplenkė Kamberlendo kaimą, trumpam akimirksniui išnirusį iš už medžių, šmėstelėjusį ir vėl pasislėpusį. Tolumoje — Kamberlendo vandens bokštas, ant jo šono šūkis didelėmis raidėmis: „Išsaugokime Meiną žaliuojantį“. Teta Sindė visada sakydavo, kad žemiau reiktų užrašyti „Neškite pinigėlius!“

Ankstesnis jaudulys augo, ir Benas, sekdamas kelio ženklus, padidino greitį. Už penkių mylių priekyje pasirodė mirksinti, atšvaitais apkaišiota rodyklė:

12-as KELIAS JERUZALĖS VALDA

KAMBERLENDAS, KAMBERLENDO APYGARDA

Ūmai Beno sąmonėn plūstelėjo skausminga tamsa, kaip smėlis ugnį slopindama gerą nuotaiką. Nuo anos juodos dienos tokios akimirkos pasikartodavo gan dažnai (Benas pabandė mintyse ištarti Mirandos vardą, bet neįstengė), ir jis įprato su jomis kovoti, tačiau šįkart tamsa slėgė negailestingai.

Ką gi jis daro — grįžta į miestelį, kur būdamas vaikas praleido ketverius metus, ir stengiasi susigrąžinti tai, ką nesugrąžinamai prarado? Kokį stebuklą jis tikisi susigrąžinti, klajodamas tomis vaikystėje išvaikščiotomis kaimo keliūtėmis, kurios galbūt jau išvalytos nuo miško, ištiesintos, išasfaltuotos ir prišiukšlintos turistų išgerto alaus skardinėmis? Magija išnyko — ir juodoji, ir baltoji. Viskas nuėjo šuniui ant uodegos tąnakt, kai motociklas tapo nevaldomas, o po to ant kelio išdygo geltonas baldų furgonas, kuris vis augo, augo... ir pasigirdo Mirandos — Beno žmonos — klyksmas, kai...

Priekyje iš dešinės pamatė išvažiavimo kelią, ir Benas sekundę mąstė — gal pralėkti pro šalį, tolyn, į Čemberleną ar Liuistoną, ten sustoti, papietauti, po to apsisukti ir nurūkti savais keliais. Savais keliais — kur? Namo? Juokinga. Jeigu jis ir turi namus, tai jie čia. Čia, nesvarbu, kad juose viso labo tepagyveno ketverius metus.

Jis spustelėjo garso signalą, sulėtino „Sitroeno“ greitį ir ėmė kilti šlaitu aukštyn. Aukštumėlėje išvažiavimas iš autostrados įsiliejo į 12-ąjį kelią, o šis, artėdamas prie miestelio, pavirto į Džointnerio aveniu. Benas pažvelgė į horizontą. Tai, ką jis ten išvydo, vėl privertė abiem kojom užgulti stabdžius. „Sitroenas“ sudrebėjo ir sustojo.

Rytuose nuotakiai kilo medžiai — daugiausiai pušys ir eglės; horizonte jie tarsi smigo į dangų. Miestelio iš čia nesimatė — tik medžiai, ir atokiau, kur jie rėmėsi į dangų, aštrus dviskliautis Marsteno namo stogas.

Jo pakerėtas, Benas nepajėgė atitraukti akių. Veide greitai, tarsi kaleidoskope, keitėsi vienas kitam besipriešinančių jausmų atspindžiai.

— Jis vis dar čia, — balsu sumurmėjo jis. — Po paraliais.

Ir nuleido akis į savo rankas. Jų oda buvo pašiurpusi.

2

Jis tyčia pralėkė miestelį, užvažiavo į Kamberlendą, paskui sugrįžo atgal į Zalės Valdą, iš vakarų pusės Bernso keliu. Jį stebino, kad miestelis taip mažai pasikeitė. Keli nauji namai, kurių Benas neprisiminė, išsyk už miestelio ribos — kavinė, pavadinta „Pas Delą“, ir pora neseniai atsiradusių žvyro karjerų. Iškirsta nemažai miško. Tačiau senas skardinis ženklas, rodantis kelią į miestelio šiukšlyną, tebebuvo ankstesnėje savo vietoje. Paties kelio taip ir neišgrindė, tad jis mirgėjo išmuštomis duobėmis ir senomis vėžėmis, o pro medžių properšą, kuria iš šiaurės vakarų į pietryčius driekėsi Meino Centrinės Energokompanijos elektros linijų stulpai, matėsi Mokyklos kalva. Savo vietoje stovėjo ir Grifeno ferma, nors kluoną padidino. Benas pamanė: įdomu, ar čia kaip ir anksčiau pieną pilsto į butelius ir jį parduoda? Etiketė vaizdavo besišypsančią karvę po firminiu ženklu „Saulėtasis Grifeno fermos pienas!“ Benas nusišypsojo. Tetulės Sindės namuose jie nemažai šio pieno išliejo ant kvietinių dribsnių.

Pasuko kairėn, į Brukso kelią, pravažiavo palei kalinėto metalo vartus ir žemą akmeninę Harmonihilo kapinių tvorą, paskui stačiu šlaitu nusileido žemyn ir vėl kilo tolimuoju kalvos kraštu, vadinamu Marstenhilu.

Ties viršūne kelią gaubiantys medžiai prasiskyrė. Iš dešinės apačioje pirmą kartą Beno žvilgsniui atsivėrė visas miestelio vaizdas. Kairėje — Marsteno namas. Benas išlipo iš mašinos.

Namas nė kiek nepasikeitė. Nė trupučio.

Galima buvo pamanyti, kad paskutinį kartą Benas jį matė vakar.

Kieme priešais fasadą vešliai žėlė aukštos raganžolės. Jos dengė senas, šalčio išklaipytas plyteles, kurios vedė į priebutį. Žolėje svirpė žiogeliai. Benas pastebėjo, kaip jie šokinėja, ore brėždami keistas paraboles.

Pats namas žvelgė žemyn, į miestelį. Toks pat masyvus, netikusiai išplanuotas, smengantis ir persikreipęs. Netvarkingai užkalti langai teikė jam grėsmingą išvaizdą, būdingą visiems seniems, ilgą laiką negyvenamiems namams. Darganos nuplovė dažus, ir namas įgavo vienodą pilką spalvą. Pūgos nuplėšė ne vieną čerpę, o gausus sniegas nusklembė žemyn pagrindinio stogo vakarinį kampą, dėl to namas atrodė gunktelėjęs ir susikūprinęs. Iš kairės ant turėklo statramsčio buvo prikalta nusitrynusi lentelė: „Pašaliniams įeiti draudžiama“.

Benas pajuto neįveikiamą norą nužingsniuoti apžėlusiu takeliu pro svirplelius ir žiogelius, kurie pabaidyti pažirs iš po jo kojų, užlipti ant prieangio, pažvelgti pro bet kaip prikaltų lentų plyšį į koridorių... arba svetainę. Galbūt paklebenti paradines duris. Ir jeigu jos neužrakintos, įeiti.

Jis nurijo seiles ir mažne užhipnotizuotas įsistebeilijo į namą. Namas savo ruožtu kaip abejingas idiotas spoksojo į Beną.

Užuosdamas drėgno tinko ir trūnijančių apmušalų kvapą, nueisi koridoriumi, o už sienų krebždensis pelės. Aplink matysi makalynę, krūvas šlamšto, galima bus ką nors pakelti — kad ir prespapjė — ir įsikišti kišenėn. Paskui koridoriaus gale, užuot žengęs į virtuvę, galėsi pasukti kairėn ir pakilti laiptais; po kojomis sugirgždės kalkių dulkės, kurios metų metais krito nuo lubų. Ten keturiolika pakopų. Tiksliai keturiolika. Bet viršutinė žemesnė, skirtingo dydžio, tarsi būtų pridėta, norint išvengti nelaimingo skaičiaus. Laiptų viršuje, aikštelėje, tu sustosi, žvelgdamas į uždaras duris koridoriaus gale. Jeigu eitum jų link, tarsi jausdamas, kaip jos pačios artėja ir auga, tai galėtum ištiesti ranką, uždėti delną ant dulsvos dėmėtos sidabrinės rankenos...

Benas nusisuko nuo namo, su švilpesiu iškvėpdamas sausą kaip šiaudai orą. Dar ne laikas. Vėliau — galbūt, bet ne dabar. Kol kas užtenka žinoti, kad čia viskas kaip ir anksčiau. Tai jo laukė. Benas atsirėmė delnais į kapotą ir pažvelgė į miestą. Ten, apačioje, nesunku išsiaiškinti, kas yra dabartinis Marsteno namo savininkas, ir galbūt šį namą išsinuomoti. Virtuvė puikiai tiks darbo kabinetui, o miegoti galės svetainėje. Bet viršun Benas stengsis nelipti.