Stephen King - Zalės Valda

— Įsidėmėjau. Prisimeni „Nordiką“? Jis stovėjo pačiame miestelio centre.

— O kaipgi. Užsidarė šešiasdešimt aštuntaisiais. Kai mokiausi aukštesnėse klasėse, mes eidavome į jį kompanijomis po dvi poreles, ir jeigu filmas pasirodydavo prastas, mėtydavom į ekraną tuščius spragintų kukurūzų pakelius, — ji sukikeno. — Dažniausiai taip ir būdavo.

— Paprastai jie sukdavo senus serialus, — tarė Benas. — „Žmogus-raketa“, „Žmogaus-raketos sugrįžimas“, „Krešas Kalahenas ir Vudu mirties dievas“.

— Tai buvo prieš mane.

— Kas gi nutiko „Nordikui“?

— Dabar ten Lario Kroketo prekybos nekilnojamu turtu kontora, — paaiškino ji. — Man regis, „Nordiką“ pražudė kino teatras po atviru dangumi Kamberlende. Jis ir dar televizija.

Jie šiek tiek patylėjo, mąstydami kiekvienas sau. Autobusų stoties laikrodis rodė be penkiolikos vienuoliktą.

Abu choru ištarė:

— Klausyk, o ar atsimeni...

Tuoj pat susižvalgė, ir šįsyk, kai suskambėjo juokas, ponia Kugen perliejo savo žvilgsniu abudu. Netgi misteris Lebris dirstelėjo nuo savo prekystalio.

Jie dar ketvirtį valandos plepėjo, paskui Suzana nenoriai pasisakė, kad turi bėgti su reikalais, bet iki pusės aštuonių spės susiruošti. Kai jie išsiskyrė, kiekvienas nusistebėjo, kaip nevaržomai, natūraliai, atsitiktinai susikryžiavo jų gyvenimai.

Benas plačiu žingsniu patraukė žemyn Džointnerio aveniu, bet ties Broko gatvės kampu stabtelėjo ir atsainiai dirstelėjo į Marsteno namą. Jis prisiminė, kad 1951-aisiais metais gaisras beveik pasiekė Marsteno kiemą, bet tuo metu pasisuko vėjas.

Benas pamanė: galbūt namas turėjo sudegti. Gal šitaip būtų buvę geriau.

3

Nolis Gardneris išėjo iš municipaliteto pastato ir prisėdo ant laiptelių šalia Parkinso Džilespio kaip tik tuo laiku, kai Suzana drauge su Benu užėjo pas Spenserį. Parkinsas rūkė „Pall Mall“ ir kišeniniu peiliuku valėsi pageltusius nagus.

— Ar ten tasai rašytojas? — paklausė Nolis.

— Aha.

— O su juo Suzana Norton?

— Aha.

— Taip, taip, įdomu, — pratarė Nolis ir timptelėjo uniformos diržą. Ant krūtinės blizgėjo šerifo žvaigždė. Dėl jos Nolis turėjo vykti į detektyvų parduotuvę — miestelis savo išrinktų konsteblių ženklais neaprūpindavo. Parkinsas irgi turėjo ženklą, tačiau jį nešiojosi piniginėje — Nolis šito niekaip negalėjo suprasti. Be abejo, visas miestelis žinojo, kad jis konsteblis, bet dar egzistavo tradicijos. Jeigu esi įstatymo atstovas, tenka turėti omeny ir viena, ir kita. Nolis nuolat galvojo ir apie viena, ir apie kita, nors mėgautis valdžia galėjo tik pusę darbo dienos.

Parkinso peiliuko geležtė slystelėjo ir nudrožė sluoksnelį didžiojo piršto odos.

— Velnias, — negarsiai keiktelėjo Parkinsas.

— Manai, kad jis iš tikrųjų rašytojas, Parkai?

— O kaipgi. Nesunku tuo įsitikinti — čionykštėje bibliotekoje yra trys jo knygos.

— Iš gyvenimo ar iš galvos?

— Iš galvos, — Parkinsas įsidėjo kišenėn peiliuką ir atsiduso.

— Floidui Tibitsui nepatiks, kad kažkoks mulkis vaikšto su jo boba.

— Jie nevedę, — tarė Parkinsas, — ir jai daugiau nei aštuoniolika.

— Floidui tai nepatiks.

— Man atrodo, Floidas gali prišikt sau į kepurę ir nešioti ją užpakaliu į priekį, — pasakė Parkinsas. Jis užgesino cigaretę į laiptų pakopą, išsitraukė iš kišenės dėžutę nuo ledinukų, įdėjo jon ką tik užgesintą nuorūką ir įsikišo dėžutę atgal į kišenę.

— Kur šitas rašytojas apsigyveno?

— Centre, pas Evą, — atsakė Parkinsas. Jis atidžiai tyrinėjo sužeistą pirštą. — Užvakar užvažiavo viršun ir apžiūrinėjo Marsteno namą. Keista buvo vaikino fizionomija.

— Keista? Kaip keista?

— Keista ir viskas, — Parkinsas išsitraukė cigaretes. Saulė maloniai šildė veidą. — O paskui nuvažiavo pas Larį Kroketą. Norėjo šį namą išsinuomoti.

— Marsteno namą?

— Aha.

— Jis ką — trenktas?

— Gal, — Parkinsas nuvijo nuo kairės klešnės musę ir stebėjo, kaip toji zyzdama nulėkė į skaistų rytą. — Senis Laris Kroketas pastaruoju metu buvo smarkiai užsiėmęs. Girdėjau, kad važiavo parduoti Kaimišką Geldą.

— Ką? Tą seną griuveną?

— Aha.

— Ką gijoje galima veikti?

— Nežinau.

— Na, — Nolis pakilo ir vėl pasitaisė diržą. — Gal apvažiuosiu miestą.

— Važiuok, — tarė Parkinsas ir vėl užsirūkė.

— Nori su manimi?

— Ne, geriau dar čia pasėdėsiu.

— Kaip nori. Iki.

Nolis nusileido laiptais, niekaip negalėdamas suprasti (ir ne pirmą kartą), kada gi Parkinsas pagaliau nuspręs atsistatydinti, kad jis, Nolis, galėtų dirbti visą dieną. Prašom pasakyti, kaip įmanoma išaiškinti nusikaltimą, sėdint ant municipaliteto laiptelių?

Parkinsas su šiokiu tokiu palengvėjimu stebėjo, kaip Nolis nueina. Nolis buvo neblogas vaikinas, bet labai jau energingas. Parkinsas išsitraukė sulankstomą peiliuką, atlenkė geležtę ir vėl ėmėsi pjaustinėti nagus.

4

Jeruzalės Valda buvo užregistruota 1765 metais (po dviejų amžių miestelis pažymėjo savo dviejų šimtų metų jubiliejų fejerverku ir karnavalu parke: nuo atsitiktinės kibirkštėlės užsiliepsnojo Debės Forster „Indijos princesės“ kostiumas, o Parkinsui Džilespiui teko įgrūsti vietinėn blaivyklon šešis neblaivius žmones už pasirodymą viešoje vietoje), penketą metų prieš tai, kai Meinas pagal Misūrio Kompromisą tapo valstija.

Savo keistą pavadinimą miestelis gavo dėl gan proziško nutikimo. Vienas pirmųjų čionykščių gyventojų buvo rūstus išstypęs fermeris, vardu Čarlsas Belnepas Teneris. Jis laikė kiaules ir vieną pačių stambiausių pavadino Jeruzale. Kartą šeriant, Jeruzalė ištrūko iš aptvaro, pasislėpė artimiausiame miške, sulaukėjo ir pasidarė plėšri. Paskui ne vienerius metus Teneris perspėdavo vaikus laikytis atokiau nuo jo privačios valdos. Jis persisverdavo per vartus ir piktu balsu karksėjo: „Jei nenorite, kad jums paleistų žarnas, nesiartinkite prie Jeruzalės miško, prie Jeruzalės valdos!“ Įspėjimas prigijo, pavadinimas — irgi. Tai mažai ką įrodo, nebent tiktai, kad Amerikoje ir kiaulės gali siekti nemirtingumo.

Pagrindinė gatvė, pradžioje vadinta Portlendo pašto keliu, 1896 metais Eliaso Džointnerio garbei buvo pervadinta Džointnerio aveniu. Džointneris šešerius metus (kol penkiasdešimt devintaisiais gyvenimo metais jo nenuvarė į kapą sifilis) posėdžiavo Atstovų rūmuose ir labiausiai atitiko įvaizdį žmogaus, kuriuo Valda galėjo pasigirti... jeigu neturėsime omeny kiaulės Jeruzalės ir Perlos Anos Bats, kuri 1907 metais išbėgo į Niujorką.

Lygiai per vidurį Džointnerio aveniu stačiu kampu kirto Broko gatvė, o patsai miestelis buvo beveik apskritas (nors rytuose, ten, kur Zalės Valda ribojosi vingiuota Karališkąja upe, miestelio masyvo apribai truputį plokštėjo). Žemėlapyje šie du pagrindiniai keliai darė miestelį panašų į teleskopo okuliarą.

Šiaurės vakarų kvadrantas buvo labiausiai miškinga miestelio dalis, išsidėsčiusi aukštumėlėje. Tiesa, aukšta ją niekas nebūtų pavadinęs, nebent koks nors Vidurio vakarų gyventojas. Miško kirtimų nualintos senos pavargusios kalvos nuožulniai leidosi iki pat miestelio. Ant paskutinės kalvos stūksojo Marsteno namas.

Didelę šiaurės rytų kvadranto dalį sudarė šienaujamos pievos: motiejukai su liucerna. Tenai tekėjo sena, mažne statmenai nudailintais krantais Karališkoji upė. Nešdama savo vandenis po nedideliu mediniu Broko gatvės tiltu, ji plokščiais spinduliuojančiais lankais vinguriavo į šiaurę, kol pasiekdavo teritorijas netoli šiaurinių miestelio ribų, kur po plonu dirvos sluoksniu glūdėjo tvirtas granitas. Per milijoną metų upė prasimušė kelią per penkiasdešimties pėdų uolos akmenį. Šią vietą vaikai praminė „Girtuoklio šuoliu“, kadangi prieš keletą metų Vindžo Ratbano brolis, klaikus girtuoklis Tomis Ratbanas, ieškojo vietos, kur galėtų nusivarvinti, slystelėjo ir nusivertė nuo skardžio. Karališkoji upė maitino fabrikais užterštą Endroskoginą, bet pati visuomet išlikdavo švari — vienintele pramone, kuria kada nors galėjo pasigirti Valda, buvo jau seniai uždaryta lentpjūvė. Vasaros mėnesiais įprasta buvo matyti nuo Broko gatvės tilto savo meškeres įmerkusius žvejus. Diena, kai jiems nepasisekdavo ištraukti iš Karališkosios upės nors keletą žuvelių, pasitaikydavo labai retai.