Stephen King - Zalės Valda

Suzana padavė knygą, ūmai prisiminusi homoseksualo išprievartavimo sceną kalėjimo kameroje.

— “Padangių šokis“, — mąsliai nutęsė Ana Norton ir ėmė vartyti puslapius kaip pakliuvo. Suzana nuolankiai laukė. Motina tokius dalykus jauste jausdavo — pajus ir dabar.

Viršulangiai buvo pakelti, tingus priešpietinis vėjelis judino geltonas virtuvės užuolaidas — mama reikalavo, kad virtuvę vadintų valgomuoju, tarsi Nortonai gyventų skendėdami pertekliuje. Namas buvo geras — iš tvirto mūro, kurį buvo sunkoka prišildyti žiemą, užtat vasarą čia laikėsi vėsa kaip upės oloje. Stovėjo jis ant slenksčio, kylančio Broko gatvės įkalnėlėn, ir pro didelį langą, ties kuriuo sėdėjo misis Norton, gerai matėsi miestelio link besidriekiantis kelias. Vaizdas džiugino akį, o žiemą atrodydavo netgi tapybiškas: ilga, perspektyvon nutolstanti, blizganti provėža, neliestas sniegas ir nuotolio sumažinti nameliai, ant apsnigto lauko metantys pailgus geltonos spalvos potėpius.

— Regis, Portlendo laikraštyje skaičiau šios knygos recenziją. Ne itin palankią.

— O man patinka, — ryžtingai pareiškė Suzana. — Ir jis pats — taip pat.

— Galbūt jis patiks ir Floidui, — tingiai ištarė misis Norton. — Tu turėtum juos supažindinti.

Suzana pajuto tvenkiantis pyktį ir išsigando. Ji manė, kad jodvi su motina jau atlaikė paskutiniąsias jaunystės audras ir netgi likusius išgyvenimus, bet štai atsinaujina senas ginčas — Suzanos asmenybė ir motinos patirtis bei įsitikinimai... Pasaka be galo.

— Mudvi jau šnekėjomės apie Floidą, mam. Tu gi žinai, kad čia nėra nieko rimto.

— Laikraštyje rašė, jog šioje knygoje esama dar ir kažkokių baisiai purvinų kalėjimo scenų. Berniukai su berniukais.

— Ach, mama, vardan Dievo, — ji pasivaišino cigarete iš motinos pakelio.

— Nėr dėl ko dievagotis, — šaltai tarė misis Norton. Ji grąžino knygą ir į žuvies formos keraminę peleninę nukratė nuo cigaretės ilgą pelenų galą. Peleninę jai padovanojo viena draugė iš moterų klubo. Šis daikčiukas kažkodėl visuomet Suzaną erzino — atrodė kažin kaip nepadoru kratyti pelenus į ešerio žiomenis.

— Aš sudėsiu produktus, — pakilo Suzana.

Misis Norton ramiai tarė:

— Tiesiog norėjau pasakyti, kad jeigu judu su Floidu Tibitsu ketinote susituokti...

— Vardan Dievo, iš kur tu ištraukei? Ar aš kada nors apie tai kalbėjau?

— Aš maniau...

— Tu manei neteisingai, — karštai ir truputį meluodama pareiškė Suzana. Tačiau jau keletą savaičių ji lėtai, laipsnis po laipsnio nuo Floido atšalo.

— Aš maniau, kad kai pusantrų metų susitikinėji su tuo pačiu vaikinu, — tyliai ir tvirtai toliau kalbėjo motina, — tai reiškia, jog reikalas nuėjo toliau, nei vaikščiojimas susikibus už rankučių.

— Mudu su Floidu daugiau nei bičiuliai, — ramiai sutiko Suzana. Na, tegul ji padaro iš šito savo išvadas.

Tarp jų pakibo balsu neišsakytas dialogas:

— Tu miegojai su Floidu?

— Ne tavo reikalas.

— Ką tau reiškia šitas Benas Mirsas?

— Ne tavo reikalas.

— Tu ketini jį įsimylėti iki ausų ir padaryti kokią nors kvailystę?

— Ne tavo reikalas.

— Aš myliu tave. Mudu su tėčiu abu tave mylime.

Į tai nebuvo kas atsakyti. Štai kodėl Niujorkas — arba bet kuris kitas miestas — pavirto į imperatyvą. Išdavoje jūs visuomet atsitrenkdavot į jų neišsakytos meilės barikadas, tarsi stuktelėdami galva į veltiniu išmuštą kameros sieną. Šios meilės autentiškumas darė neįmanomą tolesnį, kupiną poteksčių ginčą ir sukurdavo kažin ką neaiškaus, išnykstančio dar prieš pametant prasmę.

— Tiek to, — negarsiai ištarė misis Norton. Ji įkišo cigaretę į žuvies žiomenis, ir toji nuslydo toliau, į pilvą.

— Einu į viršų, — pasakė Suzana.

— Žinoma. Ar galiu perskaityti šią knygą po tavęs?

— Jeigu nori.

— Aš norėčiau su juo susipažinti, — pridūrė Ana.

Suzana skėstelėjo rankomis ir gūžtelėjo pečiais.

— Šį vakarą grįši vėlai?

— Nežinau.

— Ką man pasakyti Floidui Tibitsui, jei jis paskambins?

Pyktis plūstelėjo vėl.

— Ką nori, — ji luktelėjo. — Juk tu vis tiek...

— Suzana!

Toji neatsisukdama užlipo viršun.

Misis Norton liko savo vietoje, nereginčiomis akimis spoksodama pro langą į miestelį. Virš galvos pasigirdo Suzanos žingsniai, o paskui — ištraukiamo molberto bildesys.

Ji pakilo ir vėl ėmė lyginti. Kai pajuto, kad Suzana pasinėrė į darbą, nuėjo į sandėliuką prie telefono ir paskambino Meiblei Verts. Besišnekant Ana lyg tarp kitko užsiminė, kad Suzana sakė, esą jų aplinkoje apsireiškė žinomas autorius, o Meiblė švilptelėjo ir tarė: „Tu turi omeny tą, kuris parašė „Konvėjaus dukterį“? Į tai misis Norton atsakė: „Taip“, o Meiblė pakomentavo: „Irgi mat literatūra, — plikas seksas ir nieko daugiau“. Misis Norton pasiteiravo: „Jis apsistojo motelyje ar...“

Na, jeigu jau taip pakrypo kalba, tai jis apsistojo centre, „Evos kambariuose“ — vieninteliame miestelio pansione. Misis Norton palengvėjo: Eva Miler — padori moteris, našlė, ir jokių šurum-burum nepakęs. Kas dėl moterų pansione, jos taisyklės buvo trumpos ir dalykiškos. Jeigu tai jūsų motina arba sesuo — gerai. Jeigu ne, galite pasėdėti virtuvėje. Taisyklės nediskutuojamos.

Po penkiolikos minučių, meistriškai užglaisčiusi pagrindinį savo tuščių plepalų tikslą, misis Norton pakabino ragelį.

Suzana, galvojo grįždama prie lyginimo lentos, ach, Suzana... aš paprasčiausiai noriu tau gero. Kaip tu nesupranti?

6

Jie grįžo iš Portlendo 295-uoju plentu, ir buvo dar ne taip vėlu — tik dvyliktos pradžia. Už Portlendo priemiesčių greitis autostradoje buvo ribojamas iki penkiasdešimt penkių mylių per valandą, o Benas buvo geras vairuotojas. „Sitroeno“ žibintai skrodė tamsą kaip sviestą.

Kine laiką praleido gerai, bet buvo atsargūs — kaip dažnai pasitaiko žmonėms, jaučiantiems vienas kitam leistiną ribą. Dabar Suzana prisiminė motinos klausimą ir tarė:

— Kur tu apsistojai? Išsinuomojai namą?

— Gavau jaukią vietelę „Evos kambariuose“, Reilroudo gatvėje, trečiajame aukšte.

— Bet juk tai siaubinga! Ten, viršuje, ko gero, koks keturiasdešimt laipsnių!

— Karštis man patinka, — tarė jis. — Šilumoje sekasi dirbti. Nusirengiu iki pusės, įsijungiu tranzistorių ir išgeriu galoną alaus. Šitaip išsunkiu po dešimt puslapių naujo juodraščio per dieną. Be to, ten gyvena įdomūs seniokai. O kai pagaliau išeini į priebutį ir pūsteli vėjelis... Rojus!

— Laikinas, — abejodama tarė Suzana.

— Aš ketinau išsinuomoti Marsteno namą, — atsainiai pareiškė Benas. — Netgi domėjausi, bet jį jau pardavė.

— Marsteno namą? — nusišypsojo ji. — Tu jį painioji su kažkuo kitu.

— Ne. Namas, kuris stovi ant pirmosios kalvos į šiaurės vakarus nuo miesto. Brukso kelyje.

— Jį pardavė? Kas, sakyk susimildamas...

— Ir aš nustebau. Retsykiais mane kaltina, esą neturiu vieno šulo, bet netgi aš galvojau tik apie jo nuomą. Vaikinas, kuris prekiauja namais, nieko nesako. Tikriausiai tai jo gili, miglota paslaptis.

— Galbūt kas nors jį nori paversti vasaros poilsio namais, — padarė prielaidą Suzana. — Kad ir kas tai būtų, jis — išprotėjęs. Vienas dalykas namą atnaujinti — aš ir pati mielai pamėginčiau... bet Marsteno namas... apie atnaujinimą negali būti nė kalbos. Jis jau buvo griuvena dar anuomet, kai buvau mergaitė. Benai, kodėl nori ten gyventi?