Stephen King - Zalės Valda

— O ar tu buvai nors sykį jo viduje?

— Ne, bet turėjau drąsos probėgšmais dirstelėti pro langą. O tu?

— Buvau. Vieną kartą.

— Baisu ten, ar ne?

Jis nutilo, abu galvojo apie Marsteno namą. Skandalas ir prievarta, susiję su šiuo namu, čia vyko dar prieš jų gimimą, bet tokius dalykus mažuose miesteliuose prisimena ilgai ir ceremoningai perduoda savo baimes iš kartos į kartą.

Huberto Marsteno ir jo žmonos Berdės istorija labiau priminė baisią miestelio paslaptį. Hubis trečiajame dešimtmetyje buvo stambios Naujosios Anglijos krovinių transporto kompanijos prezidentas — kompanijos, kuri, kaip buvo kalbama, didžiausią savo biznį varė po pusiaunakčio, perveždama į Masačūsetsą kanadietišką viskį.

1928 metais jiedu su žmona, pasiturintys žmonės, pasitraukė poilsio į Zalės Valdą, bet nemažą savo turto dalį (niekas, netgi Meiblė Verts, nežinojo, kokią) prarado dvidešimt devintaisiais, sužlugus biržai.

Dešimtį metų, kurie praėjo nuo rinkos nuosmukio iki Hitlerio iškilimo, Marstenas su žmona išgyveno savo name kaip atsiskyrėliai. Juos buvo galima pamatyti tik vidurdienį, kai jie atvykdavo į miestelį apsipirkti. Laris Makleodas, tais metais dirbęs paštininku, pasakojo, kad Marstenas prenumeravo keturis dienraščius, „The Saturday Evening Post“, „The New Yorker“ ir pigų žurnaliūkštį, pavadinimu „Amazing Stories“, kuriame buvo publikuojami fantastiniai apsakymai. Be to, kartą per mėnesį Hubis gaudavo iš transporto kompanijos, įsikūrusios Fol Riveryje, Masačūsetso valstijoje, čekį. Laris sakė, kad gali nustatyti, — čekis tai, ar ne, — perlenkęs voką ir pažvelgęs pro langelį adresui.

Būtent Laris ir rado juos 1939-ųjų metų vasarą. Per penkias dienas pašto dėžutėje prisikaupė tiek laikraščių ir žurnalų, kad nebebuvo kur daugiau jų grūsti. Visa tai Laris nunešė keliuku, ketindamas įkišti tarp tinklelio nuo uodų ir durų.

Buvo rugpjūtis, pats vasaros vidurys, prasidėjo karščiausios dienos, ir žolė priešais paradinį Marsteno namo priebutį — žalia, vešli — siekė blauzdas. Medinius pinučius užpakalinėje namo pusėje visiškai dengė sausmedis. Aplink baltą kaip vaškas, gardžiai kvepiantį žiedyną tingiai dūzgė stambios bitės. Tomis dienomis, nepaisant aukštos žolės, namas vis dar atrodė puikiai. Prieš pasimaišant protui, Hubis pastatė patį gražiausią namą visoje Zalės Valdoje.

Nuėjęs keliuku pusę atstumo (anot istorijos, kuri užgniaužus iš siaubo kvėpavimą ilgą laiką buvo pasakojama kiekvienai naujai moterų klubo ledi), Laris užuodė kažką negero — tarsi pašvinkusią mėsą. Jis pasibeldė į paradines duris, bet atsako neišgirdo. Dirstelėjo vidun, bet tirštoje prietemoje nieko neįžiūrėjo. Užuot įėjęs, apsuko namą iš kitos pusės. Ten dvokė dar labiau. Laris pabandė atidaryti užpakalines duris, kurios pasirodė neužrakintos, ir įžengė virtuvėn. Kampe iškėtojusi kojas tysojo basa Berdė Marsten. Pusė moters galvos buvo ištaškyta artimu trisdešimt šešto kalibro šautuvo šūviu.

(„Musės, — ramiu autoritetingu tonu visuomet tardavo Odrė Hersi apie šią vietą. — Laris sakė, kad virtuvė buvo jų pilna. Jos zyzė, tūpė ant... na, suprantate, ir vėl pakildavo. Musės“.)

Laris Makleodas apsisuko ir nukūrė tiesiai į miestelį. Jis nuėjo pas Norisą Verni, tuometinį konsteblį, paskui dar paėmė keturis žioplius iš Kroseno parduotuvės — tomis dienomis jai vis dar vadovavo Milto tėvas. Tarp jų buvo vyresnysis Odrės brolis Džeksonas. Jie grįžo Noriso „Ševroletu“ ir Lario pašto furgonu.

Niekas iš miestelėnų taip ir nepabuvojo name — sensacija pasirodė trumpalaikė. Kai nurimo jaudulys, Portlendo „Telegram“ apie įvykį išspausdino apybraižą. Huberto Marsteno namas buvo užverstas atliekomis — ištisas šiukšlių sąvartynas, knibždantis karingomis žiurkėmis. Siauri praėjimai raitėsi tarp pageltonijusių laikraščių ir žurnalų, pelyjančių, visiškai nereikalingų, kažkada dovanai gautų knygiūkščių krūvų. Loretos Starčer pirmtakė iš šio sąvartyno atrinko ir nusiuntė į Viešąją Jeruzalės Valdos biblioteką pilnus Dikenso, Skoto, Marieto raštų rinkinius, kurie ten saugomi iki šios dienos.

Džeksonas Hersis paėmė „The Saturday Evenining Post“, pradėjo vartyti ir staiga įsižiūrėjo atidžiau. Prie kiekvieno puslapio lipnia juosta buvo tvarkingai priklijuotas doleris.

Kaip pasisekė Lariui, Norisas Verni pastebėjo apeidamas namą užpakalinio įėjimo linkui. Prie kėdės buvo diržu pririštas žmogžudystės ginklas — jo vamzdis buvo nukreiptas tiesiai į paradines duris žmogaus krūtinės aukštyje. Šautuvas buvo užtaisytas, o nuo gaiduko per koridorių iki durų rankenos tįso virvelė.

(„Be to, šautuvas buvo užtaisytas, — šioje vietoje pabrėždavo Odrė. — Užtektų Lariui Makleodui kartą truktelėti, ir jis būtų nukeliavęs tiesiai prie rojaus vartų“.)

Ten buvo ir daugiau spąstų, tik ne tokių mirtinų. Virš virtuvės pritaisytas keturiasdešimties svarų laikraščių ryšulys. Vienas į antrą aukštą vedančių laiptų statramstis įpjautas, ir tai galėjo kai kam kainuoti sulaužytą kulkšnį... Greitai paaiškėjo, kad Hubis Marstenas buvo daugiau nei trenktas — jis buvo visiškas beprotis.

Patį Hubį rado viršuje, miegamajame, kuriuo baigėsi koridorius. Hubis kybojo po lubų sija.

(Suzana su draugėmis saldžiai kamavo viena kitą istorijomis, kurių po nuotrupą pasisemdavo iš suaugusiųjų. Pas Eimę Roklif vidiniame kieme stovėjo žaidimų trobelė; jos užsisklęsdavo ir sėdėdamos tamsoje gąsdino viena kitą Marsteno namu, kurį taip pavadino dar prieš Hitleriui įsiveržiant į Lenkiją; jos kartodavo tai, ką buvo girdėjusios iš suaugusiųjų, sustiprindamos įspūdį daugybe nemalonių smulkmenų, kokias tik pajėgė sukurti jų vaizduotė. Netgi dabar, po aštuoniolikos metų, Suzana patyrė, kad vien prisiminimas apie Marsteno namą ją paveikė tarsi kerėtojo užkeikimas ir sugrąžino slogiai ryškius vaizdus: Eimės žaidimų namelyje susiėmusios už rankų susigūžė mažos mergaitės, o pati Eimė įtaigiai ir grėsmingai sako: „Jo veidas išpampo, liežuvis pajuodavo ir išlindo iš burnos, o juo šliaužiojo musės. Mano mamytė pasakojo misis Verts“.)

— ...namas.

— Kaip? Atleisk, — ji grįžo tikrovėn, beveik fiziškai pajutusi truktelėjimą. Benas suko iš autostrados nuokalnėn, kuria prasidėjo įvažiavimas į Zalės Valdą.

— Aš pasakiau, jog tai senas vaiduoklių namas.

— Papasakok, ką ten regėjai.

Jis nelinksmai nusijuokė ir staigiai įjungė tolimas šviesas. Tuščias dviejų juostų asfaltuotas kelias driekėsi priekin, į pušų ir eglių alėją.

— Viskas prasidėjo nuo vaikiškų juokelių. Galbūt nieko rimtesnio ir nebuvo. Prisimenu, visa tai vyko penkiasdešimt pirmaisiais, ir vaikams anuomet tekdavo prasimanyti įvairių pramogų — juk uostyti aviacinius klijus iš popierinių paketų tuomet jie dar nebuvo sugalvoję. Aš daugiausiai žaisdavau su berniukais iš Vingio — dabar jie visi tikriausiai iš čia išvažiavo... Ar Zalės Valdos pietus kaip ir anksčiau vadina Vingiu?

— Taip.

— Aš valkiojausi su Deiviu Barklėjumi, Čarlsu Džeimsu, — tik visi berniukai vadino jį Sūneliu, — Haroldu Robersonu, Floidu Tibitsu...

— Su Floidu? — nustebusi paklausė Suzana.

— Taip, o tu jį pažįsti?

— Aš su juo draugavau, — atsakė ji ir išsigandusi, kad balsas nuskambėjo neįprastai, suskubo aiškinti toliau: — Sūnelis Džeimsas irgi vis dar čia. Džointnerio aveniu jis turi degalinę. Haroldas Robersonas mirė. Nuo leukozės.

— Visi jie metais ar dvejais buvo už mane vyresni. Turėjo savo klubą. Žinai, tokį elitinį. Norint vadintis Kruvinuoju Piratu, reikėjo trijų rekomendacijų, — Benas stengėsi, kad šie žodžiai nuskambėtų lengvai, tačiau juose slypėjo seniai išgyventos nuoskaudos kartėlis. — Bet aš buvau atkaklus. Iš gyvenimo geidžiau tik vieno — tapti Kruvinuoju Piratu... Bent jau tą vasarą. Pagaliau jie atlėgo ir pasakė, kad galės mane priimti, jeigu atlaikysiu Deivio sugalvotą įšventinimą. Mes visi kopsime į kalvą prie Marsteno namo, o man reikės įeiti vidun ir ką nors iš ten išsinešti. Kokį nors trofėjų.