Stephen King - Zalės Valda

Benas sukikeno. Burna buvo perdžiūvusi.

— Ir kas gi atsitiko?

— Įlindau į namą pro langą. Nors jau buvo praėję dvylika metų, jis vis dar buvo priverstas šlamšto. Laikraščius, ko gero, paėmė per karą, bet visa kita liko. Koridoriuje, prie durų, stovėjo stalas, o ant jo — vienas iš tų snieginių rutuliukų; žinai, apie ką kalbu? Jo viduje matosi mažytis namukas, o kai rutuliuką pakratai, jame tarsi ima snigti. Įsikišau rutuliuką kišenėn, bet neišėjau. Iš tiesų norėjau įrodyti, koks aš drąsus. Todėl patraukiau viršun — ten, kur jis pasikorė.

— O, Viešpatie, — sušnibždėjo Suzana.

— Išimk iš stalčiuko man cigaretę, gerai? Stengiuosi mesti, tačiau be cigaretės dabar negaliu.

Ji padavė cigaretę, ir Benas prisidegė ją mašinos žiebtuvėliu.

— Name dvokė. Nepatikėtum, kaip dvokė. Pelėsiais ir pūvančiais baldais... arba kilimais... ir dar jautėsi kažkoks gaižus smarsas, tarsi sugedusios mėsos. Be to, sklido kažin koks gyvų padarų — žiurkių, švilpikų ar kitokių gyvių — kvapas; galbūt jie suko lizdus tarpsieniuose, o gal taisėsi rūsyje žiemos miegui. Skvarbus drėgnas kvapas.

Aš užlipau laiptais — mirtinai persigandęs devynerių metų mažylis. Girgždėjo ir smego namas, buvo girdėti, kaip kitoje tinko pusėje nuo manęs išsilaksto kažkokie padarai. Visąlaik atrodė, kad už nugaros girdžiu žingsnius. Bijojau atsigręžti — o jei staiga pamatyčiau įkandin sekantį visiškai pajuodavusiu veidu ir su kilpa rankoje Hubį Marsteną.

Benas labai stipriai suspaudė vairą. Dingo nerūpestinga jo balso intonacija. Prisiminimų ryškumas Suzaną kiek išgąsdino. Silpnoje prietaisų skydelio šviesoje Beno veidą raižė vertikalios raukšlelės — atrodė kaip žmogus, keliaujantis po nekenčiamą šalį, kurios jam niekaip nesiseka visiškai pamiršti.

— Viršuje sutelkiau visą drąsą ir nubėgau koridoriumi iki kambario. Mano sumanymas buvo toks: įskuosti ten, pagriebti ką nors dar ir išsinešdinti velniop. Durys koridoriaus gale buvo uždarytos. Mačiau, kad jos vis artėja ir artėja, regėjau nusėdusius vyrius ir ant slenksčio gulinčią jų apačią. Išvydau sidabrinę rankeną, kiek padulksvėjusią toje vietoje, kurią dažniausiai lietė rankos. Kai ją truktelėjau, apatinis durų kraštas spigiai sudžeržgė per medines grindis, tarsi moteris klyktų iš skausmo. Manau, turėdamas daugiau proto, būčiau bematant apsisukęs ir išsinešdinęs. Bet aš iki ausų buvau pripumpuotas adrenalino. Todėl įsikibau į duris abiejomis rankomis ir iš visų jėgų trūktelėjau. Durys atsilapojo. O už jų pasirodė Hubis — jis karojo po sija, pro langą besiskverbianti šviesa išryškino jo kūno siluetą.

— Ak, Benai, nereikia, — nervingai ištarė Suzana.

— Bet aš sakau teisybę, — lenkė jis. — Teisybę apie tai, ką pamatė devynmetis berniukas ir ką po dvidešimt ketverių metų prisimena vyras. Ten kybojo Hubis, ir jo veidas buvo visai ne juodas. Jis buvo žalias. Akys aptinusios. Rankos melsvai balkšvos... atstumiančios. O paskui jis atsimerkė.

Benas giliai užtraukė dūmą ir švystelėjo cigaretę pro langą į tamsą.

— Aš taip suspiegiau, kad tikriausiai buvo girdėti ir už dviejų mylių. Paskui galvotrūkčiais puoliau šalin. Viduryje laiptų parvirtau, nusiritau žemyn, pakilau, išdūmiau per paradines duris ir nuskuodžiau keliu. Berniukai laukė manęs maždaug už pusės mylios. Tuomet ir apsižiūrėjau, kad vis tebelaikau rankoje stiklinį rutulį. Jį turiu iki šiol.

— Bet juk tu nemanai, kad iš tiesų matei Hubertą Marsteną, ar ne, Benai?

— toli priekyje Suzana pastebėjo mirksintį žalią žibintą, kuris žymėjo miestelio centrą, ir apsidžiaugė.

Po ilgos pauzės jis atsakė.

— Nežinau, — ištarė vangiai, sunkiai, tarsi norėdamas pasakyti „ne“ ir šitaip baigti temą. — Galbūt buvau taip susijaudinęs, kad viskas pasivaideno. Antra vertus, prielaida, esą namai sugeria tarp jų sienų siautėjusias emocijas, esą jie saugo kažin ką tarsi... „sausą ekstraktą“ — šioje prielaidoje yra tiesos. Galbūt tinkama asmenybė... gali suveikti kaip katalizatorius, ir šis „sausas ekstraktas“ sukelia aktyvų pasireiškimą... nežinau, ko. Kalbu ne apie vaiduoklius, kaip juos dažniausiai įsivaizduojame. Kalbu apie kažkokią trimatę psichinę televiziją. Gali būti, kad tai netgi kažkas gyva. Pabaisa, jeigu nori.

Ji paėmė cigaretę ir prisidegė.

— Bet nesvarbu. Daugelį savaičių po to aš vis dar miegodavau įsijungęs šviesą ir sapnuodavau, kad iki gyvenimo pabaigos atidarinėju ir uždarinėju tas duris. Užtenka man patirti stresą, ir sapnas pasikartoja.

— Tai siaubinga.

— Anaiptol, — tarė Benas. — Kad ir kaip ten būtų, ne itin, — jis dūrė pirštu į nebyliai snaudžiančius Džointnerio aveniu namus, pro kuriuos jie važiavo.

— Kartais negaliu suprasti: kodėl neima šaukti šių namų lentos nuo tų siaubingų dalykų, kurie tarp jų susapnuojami, — jis kiek patylėjo. — Jei nori, važiuojame į centrą, pas Evą, truputėlį pasėdėsime priebutyje. Vidun tavęs pakviesti negaliu, bet šaldytuve turiu kelis butelius kokakolos, o kambaryje, jeigu turi norą prieš miegą išgerti, šiek tiek „Bacardi“.

— Labai norėčiau.

Jis pasuko į Reilroudo gatvę, ūmai išjungė žibintus ir įvažiavo į mažą nešvarią stovėjimo aikštelę, kuria naudojosi mebliuotų kambarių nuomininkai. Priebutis buvo nudažytas baltai, o krašteliai — raudona spalva. Eile išrikiuotos trys pintos kėdės žvelgė į Karališkąją upę. Upė atrodė kaip akinantis sapnas: anapus kranto, medžiuose įsipainiojo vėlyvos vasaros mėnulio pilnatis ir tiesė ant vandens sidabrinį taką. Kadangi miestelis buvo nurimęs, Suzana išgirdo putojančio vandens garsus — ten upė krito į užtvankos šliuzus.

— Sėskis. Aš greitai.

Jis įėjo į namą, tyliai priverdamas duris, o ji atsisėdo į vieną iš supamųjų krėslų.

Nepaisant savo keistumo, Benas jai patiko. Suzana buvo ne iš tų, kurios tiki meile iš pirmojo žvilgsnio, nors tikrai neabejojo, kad dažnai kyla akimirkos geismas (kuris paprastai pavadinamas daug nekaltesnių susižavėjimu). Ir vis dėlto Benas nebuvo tas žmogus, kuris galėtų nejučia įkvėpti po pusiaunakčio rašyti į rūpestingai saugomą dienoraštį — pagal savo ūgį jis buvo pernelyg liesas, šiek tiek pablyškęs. Jo veidas rodė nuolatinį gilinimąsi savo vidumi ir buvo kažin kaip knygiškas, o akys retai kada išduodavo tikrąsias mintis. Visa tai vainikavo sunkus juodų plaukų kuokštas, kuris atrodė, šukuojamas ne šukomis, o pirštais.

Ir šita istorija...

Nei „Konvėjaus dukroje“, nei „Padangių šokyje“ nebuvo nė menkiausios užuominos apie tokius skausmingus minties posūkius. Pirmoji knyga buvo apie ministro dukterį, kuri pabėga iš namų, pritampa prie kontrkultūros ir leidžiasi ilgon kelionėn po šalį autostopu, vieną dieną buvodama vienur, kitą — kitur. Antroji pasakojo istoriją apie Frenką Bazį, iš kalėjimo pabėgusį nusikaltėlį, kuris kitoje valstijoje pradeda naują gyvenimą — ima dirbti autošaltkalviu ir galutinai nutraukia savo ryšius su nusikaltėlių pasauliu. Abi knygos buvo šviesios, kupinos energijos, ir kybančio Hubio Marsteno šešėlis, kaip veidrodyje atsispindėjęs devynmečio berniuko akyse, nė vienos jų, regis, netemdė.

Suzana pajuto, kaip kažkokia jėga nukreipė jos žvilgsnį į kairę nuo upės, už priebučio, kur ties paskutinėmis miesto prieigomis žvaigždes dengė kalva.

— Štai, — tarė Benas. — Tikiuosi, kad tiks.

— Pasižiūrėk į Marsteno namą, — tarė Suzana.

Jis pažvelgė. Ten degė šviesa.