Stephen King - Zalės Valda

— Užsičiaupk! Užsičiaupk! Užsičiaupk! — negalėdama nusiraminti, ji dusyk stipriai stuktelėjo Rendžiui, ir tasai nuo skausmo taip nuleipo, kad net tyliai užknerkė. Gulėjo lovytėje plačiai pravėręs burną, veidas pamėlynijo.

— Atleisk, — sumurmėjo Sindė. — Jėzau, Marija ir Juozapai... Atleisk. Rendi, tau viskas gerai? Palauk minutėlę, mamytė tave nupraus.

Kai grįžo su šlapiu skudurėliu, pamatė, kad abi Rendžio akytės užtino, užsimerkė ir pakeitė spalvą, bet buteliuką jis paėmė, ir kai motina ėmė šluostyti veidelį šlapiu skudurėliu, nusišypsojo.

„Pasakysiu Roisui, kad nusivertė nuo vystymo stalelio, — pamanė Sindė. — Jis patikės. O, Dieve, kad tik patikėtų“.

6

6:45.

Beveik visos Zalės Valdoje gyvenančios „žydrosios apykaklės“ keliavo į darbą. Maikas Rajersonas buvo vienas iš nedaugelio, kurie dirbo pačiame miestelyje. Kasmetinėje miesto ataskaitoje jis buvo žymimas kaip „žemėtvarkininkas“, bet iš tikrųjų buvo atsakingas už trijų miestelio kapinių priežiūrą. Vasarą teko dirbti mažne kiaurą parą, bet ir žiemą Maikas nesėdėjo rankas sudėjęs, kaip, regis, manė kai kas iš vietinių, pavyzdžiui, nepakenčiamo būdo Džordžas Midleris, kuris gyveno centre, prie geležies parduotuvės. Dalį laiko Maikas dirbo pas Karlą Formeną, paminklų meistrą, o beveik visi vietiniai seniai, regis, atiduodavo Dievui savo dvasią žiemą.

Dabar jis važiavo iš miestelio Bernso kelio link pikapu, pakrautu sodo žirklėmis, elektrine krūmapjove, dėže kuoliukų, laužtuvu — jeigu parvirstų antkapis ar prireiktų jį pakelti, — dešimties galonų benzino kanistru ir dviejomis firmos „Brigsas ir Stratonas“ žoliapjovėmis.

Šį rytą jam reikėjo nušienauti žolę Harmonihile, patvarkyti antkapius ir, jei reikės, permontuoti mūrinę tvorą, o po pietų jis važiuos į kitą miestelio galą, į Mokyklos kalvos kapines, kur retsykiais apsilankydavo mokyklos mokytojai daryti bareljefų kopijas, kadangi savo negyvėlius čia laidodavo išmirusi šekerių [* Šekeris ( angl. shaker) — JAV religinės sektos narys]kolonija. Bet iš visų trejų kapinių Harmonhilas Maikui patiko labiausiai. Jos nebuvo tokios senos kaip Mokyklos kalvoje, užtat malonios ir pavėsingos. Maikas vylėsi kada nors — po kokio šimto metų — ir pats ten atsigulti.

Maikui buvo dvidešimt septyneri. Į jo spalvingą karjerą įėjo ir treji metai koledže. Vaikinas tikėjosi vieną gražią dieną sugrįžti ir baigti mokslą. Maikas buvo atviro, malonaus ir gražaus veido, todėl jam nebuvo sunku šeštadienio vakarą „Pas Delą“ arba Portlende užsiverbuoti vienišą moterį. Kai kuriuos atbaidydavo jo darbas, ir Maikas tokio dalyko nuoširdžiai negalėjo suprasti. Malonus darbas, be viršininko, kuris visąlaik stovėtų už nugaros; Rajersonas triūsė ore po Dievo dangumi — tai kas, kad tenka iškasti porą ar trejetą kapo duobių, o reikalui esant pavairuoti Karlo Formeno katafalką? Kažkam juk reikia užsiimti ir tokiu darbu. Maiko galva, vienintelis už mirtį labiau natūralesnis dalykas buvo seksas.

Niūniuodamas sau po nosimi dainelę, jis pasuko į Bernso kelią ir kildamas į kalvą įjungė antrą pavarą. Paskui mašiną sūkuriavo sausos dulkės. Pro glebią vasaros žalumą abiejose kelio pusėse šmėsčiojo pliki, per 1951-ųjų metų gaisrą sudegusių medžių kamienai — jie priminė griaučius, senus yrančius kaulus. Maikas žinojo, kad tarp šių medžių apstu parvirtusių kamienų, kur nepasisaugojęs tarsi spąstuose galėtum nusilaužti koją. Net per ketvirtį amžiaus neišnyko didžiojo gaisro paliktas randas. Štai taip. Gyvenimo įkarštyje patenki į mirtį.

Kapinės buvo kalvos viršūnėje. Maikas pasuko į privažiuojamąjį kelią, pasirengęs iššokti ir atidaryti vartus... bet ūmai spustelėjo stabdžių pedalą; sudrebėjusi mašina sustojo.

Ant kalinėto metalo vartų galva žemyn kabojo šuns lavonas, o po juo ant žemės juodavo kraujo bala.

Maikas iššoko iš mašinos ir nuskubėjo prie vartų. Išsitraukęs iš užpakalinių kišenių darbines pirštines, viena ranka kilstelėjo šuns galvą. Toji pakilo lengvai, kaip bestuburio gyvūno, ir Maikas įsispitrijo tiesiai į tuščias stiklines Doko, Vino Perintono pusiau veislinio kokerio, akis. Šunį pakabino ant vieno iš aukštų vartų smaigalių kaip jautienos gabalą ant mėsinės kablio. Kūnu lėtai slankiojo nuo ankstaus ryto vėsos nevikrios musės.

Maikas judino iš visų jėgų, tempė, kol pagaliau nutraukė šunį nuo vartų. Nuo šias pastangas lydėjusių garsų pajuto pykinimą. Kapinių vandalizmas jam buvo gerai pažįstamas, ypač Visų Šventų dienos išvakarėse, bet iki jų dar buvo likę pusantro mėnesio, be to, iki šiol Maikas dar nieko panašaus nebuvo regėjęs. Paprastai pasitenkindavo nuversdami kelis antkapius, išbraižydami keletą nešvankybių ir ant vartų pakabindami popierinį skeletą. Ne, šitas nužudymas nebuvo berniūkščių rankų darbas — arba jie tikri niekšai. Vino širdis bus sugniuždyta.

Jis apmąstė, ar nenugabenti šuns į miestelį tuoj pat ir parodyti Parkinsui Džilespiui, bet nusprendė, kad tai nieko neduos. Senį Doką, vargšelį, galės pasiimti su savimi, kai važiuos pietauti... Nepasakytum, kad šiandien jis turėtų gerą apetitą.

Atidarė vartus ir žvilgtelėjo į krauju suteptas savo pirštines. Geležinius vartų virbus teks grandyti, ir, regis, šiandien iki Mokyklos kalvos jis nenusigaus. Maikas įvažiavo už tvoros ir ten paliko savo mašiną, tačiau daugiau neniūniavo. Dienos žavumas išblėso.

7

8:00.

Barškantys geltoni mokykliniai autobusai išvažiavo savo maršrutais, rinkdami vaikus, kurie išėjo prie savo pašto dėžučių, rąžėsi arba sėdėjo, laikydami ryšulėlius su įvyniotais pietumis. Už vieno tokių autobusų vairo sėdėjo Čarlis Roudsas; į jo maršrutą įėjo Tegart Strymo kelias vakarinėje Valdoje ir viršutinė Džointnerio aveniu pusė.

Čarlio autobusu važinėjantys vaikai elgėsi geriau už visus kitus miestelyje, galbūt net visoje apylinkėje. Šeštuoju numeriu pažymėtame autobuse nebūdavo nei klyksmų, nei grubių pokštų, nei tampymo už kasų. Jie, velniai juos griebtų, sėdėjo kaip pelės po šluota, prisimindami, kaip reikia elgtis, antraip grėsė galimybė pasivaikščioti dvi mylias iki pradinės mokyklos Stenlio gatvėje pėsčiomis ir dar mokytojų kambaryje pasiaiškinti, kodėl šitaip atsitiko.

Čarlis žinojo, ką jie apie jį mano ir labai gerai įsivaizdavo, kaip pravardžiuoja už akių. Bet nieko. Jis nesiruošė leisti visiems, kas tik netingi, kvailioti ir išsidirbinėti jo autobuse. Tegu visa tai pasilaiko savo silpnablauzdžiams mokytojams.

Direktoriui iš Stenlio gatvės užteko drąsos paklausti Čarlio, ar jis elgiasi ne per daug „impulsyviai“, tris dienas paeiliui išlaipindamas Dorhemo berniuką vien už tai, kad tasai kalbėjosi kiek garsiau negu galima. Čarlis įsmeigė į jį akis, ir direktorius (mažas šlapiaausis rėksnys, tik ketveri metai po koledžo) pamažu nusuko akis į šalį. Autoparko viršininkas, senas bičiulis Deivas Felsenas — jiedu nužygiavo visą kelią iki pat Korėjos — tas tai suprato. Jiems abiems buvo aišku, kas dedasi šalyje, ir kad vaikėzas, kuris penkiasdešimt aštuntaisiais metais mokykliniame autobuse „paprasčiausiai kalbėjosi kiek garsiau negu galima“, šešiasdešimt aštuntaisiais viešai šlapinosi ant vėliavos.

Čarlis dirstelėjo į platų veidrodį virš galvos ir pastebėjo, kaip Merė Keit Grigson perdavė savo mažam draugužiui Brentui Teniui raštelį. Mažam draugužiui, cha, tikrai. Šiais laikais jie jau nuo šeštos klasės dulkinasi kaip pakliuvo. Jis pristabdė, įjungdamas mirksinčius avarinius žibintus. Merė Keit su Brentu baugščiai pakėlė akis.