Stephen King - Zalės Valda

Bet ne šiandien. Jis apsisuko ir nuėjo šalin, bet žemė nesudrebėjo nė trupučio. Dėbsojo sau po kojomis, kad nereiktų žiūrėti į vaikų veidus.

Mergaičių pusėje kažkuri nusikvatojo — aukštas, besityčiojantis garsas žiauriai ryškiai pasklido ryto ore. Ričis nepakėlė akių ir nepasidomėjo, kas iš jo juokiasi.

10

11:15.

Jeruzalės Valdos miestelio šiukšlynas kažkada buvo įprastas karjeras, iš kurio vežė žvyrą, kol 1945-aisiais prisikasė iki molio. Šiukšlynas buvo gale kalnų atšakos, kuri nuo Bernso kelio dvi mylias driekėsi už Harmonihilo kapinių.

Kelyje žemai Dadas Rodžersas išgirdo silpną Maiko Rajersono žoliapjovės tarškėjimą ir čiaudėjimą. Bet neilgai trukus šį garsą turėjo nuslopinti liepsnos traškėjimas.

Miestelio šiukšlyno sargu Dadas dirbo nuo penkiasdešimt šeštųjų. Jo kasmetinis perrinkimas miestelio susirinkime tapo rutina ir buvo priimamas be balsavimo, vieningu pritariančiu šurmuliu. Jis gyveno šiukšlyne tvarkingame toliniame priestate su vienskliaučiu stogu, o lentelė ant kreivai pakabintų durų skelbė: „Šiukšlyno sargas“. Prieš trejetą metų jis įsigudrino išvilioti iš rinkiminės tarybos šykštuolių šildytuvą ir visam laikui apleido savo butą miestelyje.

Dadas buvo kuprotas, su keistai pasukta galva, todėl atrodė, kad prieš leisdamas Dadui ateiti pasaulin, Viešpats paskutiniuoju dirgliu pliaukštelėjimu persuko ją į šoną; iki kelių kaip beždžionės karančios rankos buvo nuostabiai stiprios. Kai geležies parduotuvėje atnaujino sienas, tai pakrauti į sunkvežimį senas grindis prireikė keturių vyrų. Nuo lentų svorio sunkvežimis pastebimai nusėdo. Bet Dadas Rodžersas vienas perkėlė jas iš ten — ant kaklo iššoko gyslos, o ant kaktos ir rankų kaip mėlyni kabeliai išpampo venos. Jis pats pervertė grindis per bortą.

Dadui šiukšlynas patiko. Jam patiko ginti šalin ir priversti bėgti vaikus, kurie ateidavo pasirankioti butelių, ir dar patikdavo nukreipinėti mašinas į tą vietą, kurioje tą dieną versdavo šiukšles. Jis mėgo raustis atliekose — tai buvo jo, kaip sargo, privilegija. Pats neabejojo, kad iš jo šaiposi, kai žingsniuoja šiukšlių kalnais su aukštakulniais batais, pistoletu dėkle, maišu ant pečių ir sulankstomu peiliu rankoje. Tegu sau šaiposi. Čia pasitaikydavo varinės vielos, o kartais sveiki varikliai su nepaliestomis varinėmis apvijomis — už varį Portlende juk gerai mokėjo. Būdavo aplaužytų rašomųjų stalų, kėdžių ir sofų — daiktų, kuriuos galima patvarkyti ir parduoti 1-ajame kelyje antikvarinių senienų medžiotojams. Dadas apgaudinėjo supirkinėtojus, o šie apsisukę apgaudinėjo vasarotojus — bet argi ne tai verčia suktis pasaulį? Prieš dvejus metus jis rado lovą su bumbulais ir išraitytu rėmu ir už dvi šimtines žalių pardavė homikui iš Velso. Homikas puolė ekstazėn dėl autentiškos šios lovos Naujosios Anglijos kilmės, neturėdamas jokio supratimo, kaip nerūpestingai Dadas smėliu užtrynė kojūgalyje „Pagaminta Grand Rapide“.

Tolimajame šiukšlyno gale buvo kraunamos mašinos — „Biuikai“, „Fordai“, kas tik nori — sakykite ir nesuklysite. Viešpatie Dieve, kokias detales žmonės palieka savo mašinose, kai baigiasi jų gyvavimo terminas! Geriausiai ėjo radiatoriai, bet ir geras keturių lizdų akumuliatorius, kai išmirkai jį benzine, kainuoja septynis dolerius. Ką jau kalbėti apie saugos diržus, užpakalinio apšvietimo žibintus, tramblioriaus dangtelius, priekinius stiklus, vairus ir kilimėlius po kojomis!

Taip, šiukšlynas buvo nuostabus! Šiukšlynas buvo Disneilendu ir Pasakų šalimi drauge paėmus. Bet visų geriausia — netgi ne pinigai, paslėpti juodoje dėžutėje, kurią Dadas užkasė po savo minkštu foteliu.

Visų geriausia buvo laužai... ir žiurkės.

Sekmadieniais ir trečiadieniais rytais bei pirmadieniais ir penktadieniais vakarais Dadas degindavo šiukšlyno sklypus. Vakaro laužai buvo gražesni už viską. Jam patiko blausus švytėjimas, kuris kilo virš laikraščių, įvairių dėželių, prasimušdavo iš žalių plastiko maišelių su atliekomis. Bet rytiniai laužai jam patiko dar labiau — dėl žiurkių.

Dabar, sėdėdamas minkštame fotelyje ir stebėdamas, kaip nuo įsidegančios liepsnos į dangų ima virsti tiršti juodi dūmai, priversdami žuvėdras pakilti aukščiau, Dadas nestipriai spaudė savo dvidešimt antro kalibro pistoletą ir laukė, kada pasirodys žiurkės. Jeigu jos išlįsdavo, tai pasirodydavo ištisais batalionais. Didžiulės, purvinos, pilkos, raudonomis akimis. Ant jų kailiukų šokinėjo mažos blusos ir erkutės. Uodegos vilkosi iš paskos kaip stora rožinė viela. Dadas dieviškai mėgo šaudyti žiurkes.

— Bet juk tu šovinius perki maišais, Dadai, — apačioje, geležies parduotuvėje, skambiu balsu kalbėjo Džordžas Midleris, ant prekystalio pastumdamas dėžutes su „Remingtonais“. — Turbūt miesto sąskaita, ar ne?

Tai buvo senas pokštas. Prieš keletą metų Dadas pateikė orderį pirkti dviems tūkstančiams dvidešimt antrojo kalibro šovinių, ir Bilas Nortonas rūsčiai pasiuntė jį kuo toliau.

— Na, — atsakė Dadas, — tu juk žinai šį reikalą — tikrų tikriausia tarnyba visuomenei, Džordžai.

Štai. Štai toji stambi, riebi, užpakaline letenėle šlubčiojanti bus Džordžas Midleris. Nasruose ji laikė įsikandusi kažką panašaus į išdraskytus viščiuko vidurius.

— Prieik arčiau, Džordžai. Štai taip, — pratarė Dadas ir nuspaudė gaiduką. Jo dvidešimt antrasis kalibras atsiliepė abejingai, nedramatiškai, bet žiurkė dusyk persivertė ir tysojo trūkčiodama. Neefektinga — štai kur šuo pakastas. Dadas rengėsi vieną gražią dieną įsigyti stambaus kalibro šautuvą — keturiasdešimt penktojo ar „Magnum“ — ir pasižiūrėti, kas dėsis su mažosiomis bjaurybėmis.

Dabar kitą. Ši tebūnie tąja maža šliundrele Ruta Kroket — tąja, kuri eina į mokyklą be liemenuko ir kiekvienąsyk, prasilenkdama su Dadu, prunkšdama kikena, kumščiodama draugėms į šonus. Bampt. Viso gero, Ruta.

Žiurkės, ieškodamos, kur pasislėpti, kaip paklaikusios puolė į tolimąjį šiukšlyno galą, bet anksčiau, nei jos dingo iš akiračio, Dadas spėjo patiesti dar šešetą — gera ryto medžioklė. Jeigu jis pakils nuo fotelio ir nueis į jas pasižiūrėti, tai pamatys, kad erkės bėga iš stingstančių kūnelių kaip... kaip... na, kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Visa tai Dadui staiga pasirodė žavingai įdomu. Užvertęs keistai pakreiptą galvą, jis atsilošė ant kupros ir prapliupo ilgu, garsiu, spazmišku kvatojimu, o liepsna tuo metu kibiais graibščiais oranžiniais pirštais smelkėsi pro šiukšles. Gyvenimas, be abejonės, buvo nuostabus.

11

12:00, pusiaudienis.

Paskelbdamas priešpiečių laiką visose trijose mokyklose ir pasveikindamas pusiaudienį, dvidešimtį sekundžių skambėjo skardžiabalsis miestelio kauklys. Kroketas, antrasis renkamas žmogus Valdoje, „Kroketo Pietų Meino draudimo ir prekybos kompanijos“ savininkas, atidėjo į šalį knygą, kurią skaitinėjo („Seksualiniai Šėtono vergai“) ir pagal kauklį nusistatė savo laikrodį. Jis priėjo prie durų ir ant širmos pakabino lentelę „Grįšiu 13 valandą“. Jo padiktuota tvarka niekada nesikeitė. Lorensas patrauks į kavinę „Ekselent“, suvalgys porelę sumuštinių su sūriu ir garnyru, išgers puodelį kavos ir rūkydamas „William Penn“ paspoksos į Polinos kojas.

Jis truktelėjo durų rankeną, norėdamas įsitikinti, ar užsitrenkė spyna, ir nuėjo Džointner aveniu centro linkui. Ties kampu stabtelėjo ir pažvelgė aukštyn, į Marsteno namą. Ten, ant įvažiuojamojo keliuko, stovėjo automobilis — švytintis ir blizgantis saulėje. Dėl to giliai krūtinėje sukirbėjo mažytis nerimo kirminėlis. Prieš metus jis pardavė Marsteno namą kartu su Kaimiška Gelda. Tai buvo pats mįslingiausias sandėris jo gyvenime, nors kitados jam tekdavo pasirašyti gan keistus kontraktus. Ten, viršuje, stovinčios mašinos šeimininkas greičiausiai buvo Streikeris. R. T. Streikeris. Kaip tik šįryt Kroketas gavo šį tą paštu iš šito Streikerio.