Stephen King - Zalės Valda

— Turit apie ką pasišnekėti, taip? — paklausė Čarlis veidrodžio. — Ką gi, geriau jums keliauti pėsčiom.

Jis atidarė suveriamas duris ir palaukė, kol jie išsinešdins iš jo autobuso velniop.

8

9:00.

Landūnas Kreigas išsirito iš lovos — tiesiogine šio žodžio prasme. Pro trečiojo aukšto langelį plūstanti saulės šviesa akinte akino. Galvoje bjauriai bumbsėjo. Vaikinas viršuje, rašytojas, jau ėmė taukšėti. Jėzau, reikia būti durnesniu už voverę, kad per dienų dienas šitaip bilsnotum — taukšt, taukšt, taukšt.

Jis pakilo ir vienomis apatinėmis nukiūtino prie kalendoriaus pasižiūrėti, ar šiandien jis ne bedarbis. Ne. Šiandien trečiadienis.

Pagirios nebuvo tokios sunkios kaip kitais kartais. Jis išsėdėjo pas Delą iki pirmos — iki uždarymo — bet su savimi teturėjo du dolerius, ir kai jie išgaravo, nesugebėjo daug išgerti kitų sąskaita. Prarandu kontaktą, pamanė jis ir pasikasė smakrą.

Landūnas užsitempė šiltus apatinius baltinius, kuriuos dėvėjo ir žiemą, ir vasarą, žalias darbines kelnes, paskui atsidarė spintą ir išsitraukė savo pusryčius — butelį šilto alaus (išgerti čia, viršuje) ir pakelį labdaringų avižinių dribsnių (suvalgyti apačioje). Jis negalėjo pakęsti avižinės košės, bet našlei pažadėjo, kad padės perversti tą jos kilimą — o ji tikriausiai jau prigalvojo ir kitų darbų.

Jam į visa tai būtų buvę nusispjaut, bet šitaip tęsėsi nuo tų laikų, kai jiedu su Eva Miler dalijosi viena lova. Penkiasdešimt devintaisiais jos vyras žuvo per nelaimingą atsitikimą lentpjūvėje, ir tai atrodė šiek tiek komiška, jeigu apskritai tokį baisų atsitikimą įmanoma pavadinti komišku. Anomis dienomis lentpjūvėje dirbo gal šešiasdešimt, gal septyniasdešimt žmonių, o Ralfas Mileris laukė savo eilės atsisėsti direktoriaus kėdėn.

Taigi minėtas atsitikimas tam tikra prasme buvo komiškas, kadangi nuo penkiasdešimt antrųjų Ralfas prie mašinų nė pirštu nesilietė — ištisus septynerius metus, kai iš dešimtininko pakilo į aukštesnes pareigas. Tokia buvo administracijos padėka. Landūnas manė, kad Ralfas jos nusipelnė. Kai Pelkėse įsiliepsnojo didysis gaisras ir nenumaldomai genamas rytų vėjo peršoko į Džointnerio aveniu, atrodė, kad lentpjūvė neišvengiamai užsiliepsnos. Gaisrininkų būriai iš šešių kaimyninių gyvenviečių ir šiaip jau plėšyte plėšėsi, stengdamiesi išgelbėti miestelį, tad ką ir kalbėti apie dėmesį tokiam menkam objektui kaip Zalės Valdos lentpjūvė. Ralfas Mileris suorganizavo savo ugniagesių padalinį. Jam vadovaujant, sudrėkino stogą ir į vakarus nuo Džointnerio aveniu padarė tai, ko nesugebėjo atlikti jungtinis ugniagesių būrys — pastatė priešgaisrinę barikadą, kuri sustabdė liepsną ir nukreipė ją į pietus, kur ugnį galutinai sutramdė.

Po septynerių metų Ralfas įsivertė į trupintuvą, ir dar besikalbėdamas su kažkokiais svarbiais asmenimis iš vienos Masačūsetso kompanijos. Ralfas supažindino su įmone, ketindamas įkalbėti ją nupirkti. Kalės vaikas paslydo ant balutės ir pliumptelėjo į trupintuvą tiesiog svečių akyse. Ką ir sakyti, bet kokia sutarties galimybė nuėjo šuniui ant uodegos drauge su Ralfu Milerių. Lentpjūvę, kurią jis penkiasdešimt pirmaisiais išgelbėjo, šešiasdešimtųjų vasarį uždarė.

Landūnas žvilgtelėjo į apmusijusį veidrodį ir susišukavo plaukus — susivėlusius, gražius ir, kaip šešiasdešimt septynerių metų vyro, vis dar viliojančius. Regis, plaukai — vienintelis dalykas, kuris Landūnui suvešėjo ant alkoholiu permirkusios odos. Paskui apsirengė maskuojančios spalvos marškiniais, pasiėmė pakelį avižinių dribsnių ir nulipo žemyn.

Štai prašom — beveik po šešiolikos metų jis parsisamdė čia namų šeimininke, tegu ji būna prakeikta, pas bobą, su kuria kažkada miegodavo... Pas bobą, kurią vis dar laikė velniškai patrauklia.

Vos jis peržengė saulėtos virtuvės slenkstį, našlė puolė prie jo kaip maitvanagis.

— Klausyk, ar norėtum po pusryčių man padėti išvaškuoti paradinių laiptų turėklus? Ar turi laiko? — abu stengėsi išlaikyti delikačią regimybę, kad jis dirba norėdamas jai padėti, o ne atsilygindamas už savo kambarį ant aukšto (keturiolika dolerių per savaitę).

— Žinoma, Eva.

— O dar kilimas svetainėje...

— ...reikia perversti. Prisimenu, prisimenu.

— Kaip šįryt tavo galva? — paklausė dalykiškai, neleisdama prasiskverbti nė kruopelei gailesčio... Bet Landūnas pajuto giliai paslėptą užuojautą.

— Galvai viskas gerai, — įsižeidęs atsiliepė ir užkaitė vandenį avižinei košei.

— Vėlai sugrįžai, todėl ir paklausiau.

— Gavai mane kompromituojančios medžiagos? — jis linksmai kilstelėjo antakius ir nudžiugo pamatęs, kad Eva vis dar sugeba raudonuoti tarsi mokinukė, nors ji savo žaidimus nutraukė beveik prieš devynerius metus.

— Na, Edai...

Tik ji viena, kaip ir anksčiau, vadino jį Edu. Visiems kitiems Valdoje jis buvo tiesiog Landūnas. Bet tiek to. Tegul jį vadina, kaip jiems patinka. Prilipdė etiketę, ir viskas!

— Nieko tokio, — grubokai atsiliepė jis. — Ne ta koja išlipau iš lovos.

— Sprendžiant pagal garsą, ne išlipai, o iškritai, — ištarė greičiau nei ketino, bet Landūnas tik krenkštelėjo. Jis išsivirė savo neapkenčiamą avižinę košę ir ją suvalgė, paskui ilgai negaišdamas paėmė skardinaitę baldų tepalo ir skudurėlį.

Viršuje be perstojo taukšėjo to vaikino mašinėlė. Vinijus Apšo, nuomojantis kambarį viršuje priešais jį, sakė, kad šis imasi darbo kiekvieną rytą devintą valandą, dirba iki pusiaudienio, vėl pradeda trečią, taukši iki šešių, vėl ima baksnoti devintą ir varo iki dvyliktos. Landūnas negalėjo įsivaizduoti, kad žmogaus galvoje gali tilpti šitiek žodžių.

Nepaisant viso šito, vaikinas atrodė malonus. Kokį vakarą galbūt pavyks „Pas Delą“ su juo išmaukti keletą stiklinaičių alaus. Landūnas girdėjo, kad beveik visi rašytojai laka kaip šiaučiai.

Jis pradėjo metodiškai trinti turėklus ir vėl pasinėrė į mintis apie našlę. Už vyro draudimo pinigus ji pavertė šį namą pansionu, ir reikalai sekėsi. O kodėl galėtų nesisekti? Ji plušo kaip darbinis arklys. Bet regis, buvo įpratusi gauti iš savo vyrelio tai, kas jai priklausė, ir kai ištirpo sielvartas, šis poreikis išliko. Na ir mėgo ji, po velnių, šitą dalyką!

Anomis šešiasdešimt pirmųjų ir šešiasdešimt antrųjų dienomis žmonės jį dar vadino ne Landūnu, o Edu, ir butelį laikė jis pats, o ne atvirkščiai. Tuomet turėjo gerą darbą firmoje „B ir M“ — tai tąsyk vieną šešiasdešimt antrųjų sausio naktį viskas ir atsitiko.

Jis nutraukė ritmingus judesius ir susimąstęs pažvelgė pro mažytį apvalų langelį antrojo aukšto laiptų aikštelėje. Langelį užpildė ryški, idiotiškai auksaspalvė vasaros šviesa, besijuokianti iš šalto šlamančio Ridens ir dar šaltesnės žiemos, kuri ateis įkandin jo.

Tąnakt nusidėjo abu, o kai nuodėmė jau buvo padaryta, ir jiedu gulėjo greta vienas kito Evos miegamajame, ji įsiraudojo ir pasakė, kad jie pasielgė nedorai. Landūnas atsakė: dorai, nė pats nenutuokdamas, ar iš tiesų, ir nesukdamas dėl to galvos. Kaukė smarkus šiaurės vėjas, ūžčiojo ir stūgavo po pastogėmis, o kambaryje buvo šilta bei saugu, ir jiedu galų gale užsnūdo susiglaudę kaip sidabriniai šaukšteliai indaujoje.

Ak, Viešpatie su sūnumi Jėzumi, laikas — tai upė, ir Landūnas susimąstė, ar rašytojas apie tai žino.

Jis vėl ėmė ilgais, plačiais mostais trinti turėklus.

9