Stephen King - Zalės Valda

10:00.

Pradinėje mokykloje Stenlio gatvėje — pačiame naujausiame Valdos statinyje — atėjo ilgosios pertraukos metas. Apylinkė vis dar mokėjo už neaukštą, tačiau šviesų pastatą su keturiais klasių kabinetais. Jis buvo toks pat naujas, šviesus ir šiuolaikinis, kiek pradinė mokykla Broko gatvėje — sena ir tamsi.

Ričis Bodinas, mokyklos chuliganas ir peštukas, tuo patsai besididžiuojąs, išdidžiai išėjo į vaikų žaidimo aikštelę, akimis ieškodamas mitraus naujokėlio, kuris visuomet žinojo atsakymus į visus matematikos klausimus. Nė vienas naujokėlis nepradėjo mokytis jo mokykloje tiesiog šiaip, paprastai, nesupratęs, kas čia šeimininkas. Ypač štai toks keturakis kalikas, mokytojų numylėtinis.

Būdamas vienuolikos metų, Ričis svėrė šimtą keturiasdešimt svarų. Visą gyvenimą motina neduodavo žmonėms ramybės: tik pažiūrėkite, koks milžiniškas mano sūnelis! Taip jis sužinojo esąs didelis. Kartais įteigdavo sau, jog eidamas junta, kaip po jo kojomis dreba žemė. O kai Ričis užaugs, rūkys „Camel“ — kaip jo tėtušis.

Ketvirtokai ir penktokai bijojo jo kaip ugnies, o mažesnieji žiūrėjo į Ričį kaip į mokyklos totemą. Kai jis pereis į septintąją mokyklos Broko gatvėje klasę, jų panteonas ištuštės, praradęs savo demoną. Visa tai Ričį be galo džiugino.

O čia dar tas vaikinukas Pitris laukė, kad per didžiąją pertrauką jį priimtų pažaisti futbolą.

— Ei! — garsiai riktelėjo Ričis.

Atsisuko visi, išskyrus Pitrį. Visų be išimties akys sublizgo kaip stiklinės. Kai paaiškėjo, jog Ričio žvilgsnis sustojo ties kažkuo kitu, jie pajuto palengvėjimą.

— Ei tu! Keturaki!

Markas Pitris atsisuko ir pasižiūrėjo į Ričį. Akiniai metalo rėmeliais sublizgo ryto saulėje. Ūgiu jis nenusileido Bodinui, — buvo aukštesnis beveik už visus savo bendraklasius, tačiau daug lieknesnis, o veidas bylojo apie nuolankumą ir polinkį knygoms.

— Man sakai?

— “Man sakai?“ — aukštu falcetu nusivaipė Ričis. — Kažkodėl tavo balsas kaip pediko, keturaki. Ar tai žinai?

— Ne, šito nežinojau, — atsakė Markas.

Ričis žingtelėjo pirmyn.

— Kad aš prasmegčiau, jei tu nečiulpi, supratai, keturaki? Kad aš nudvėsčiau, jei tu nečiulpi seno plaukuoto galo.

— Tikrai? — mandagus Marko tonas varė į pasiutimą.

— Aha, girdėjau, kad tu iš tikrųjų čiulpi. Ir ne vien ketvirtadieniais. Kiekvieną dieną nusitveri.

Aplink ėmė rinktis berniukai, kuriems knietėjo pamatyti, kaip Ričis pritrėkš naujokėlį. Mis Hilkom, šiandien prižiūrinti vaikų žaidimų aikštelę, nuėjo į mokyklos kiemą pasidomėti mažyliais ant sūpuoklių.

— Tai ko tu nori? — paklausė Markas Pitris. Jis žiūrėjo į Ričį taip, tarsi būtų radęs naują įdomų vabzdį.

— “Tai ko tu nori?“ — falcetu paerzino Ričis. — Nieko nenoriu, paprasčiausiai girdėjau, kad esi suknistas pedikas, štai ir viskas.

— Tikrai? — vis dar mandagiai paklausė Markas. — O aš girdėjau, kad tu — stambus, nerangus mėšlo gabalas. Štai ką girdėjau.

Visiška tyla. Likusieji berniukai iš nuostabos prasižiojo (niekas iš jų nebuvo matęs, kad žmogus pats pasmerktų save mirčiai). Netikėtai užkluptas, Ričis išsižiojo kaip ir visi kiti.

Markas nusiėmė akinius ir padavė šalia stovėjusiam berniukui:

— Palaikysi, gerai?

Berniukas juos paėmė ir tylėdamas išvertė į Marką akis.

Ričis patraukė atakon. Jis puolė lėtai, nerangiai, be jokio mitrumo ir lankstumo. Po jo kojomis drebėjo žemė. Ričis kunkuliavo pasitikėjimu ir piktdžiugišku noru trypti ir laužyti. Jis stipriai smogė dešine ranka. Kumštis turėjo pataikyti keturakiui kalikui tiesiai į dantis, kad šie išsisklaidytų kaip pianino klavišai. Ruoškis pas dantų techniką, pedike. Štai mano smūgis.

Markas Pitris žaibiškai nėrė į šalį. Kumštis prašvilpė virš jo galvos ir savo jėga pusiau apsuko patį Ričį. Markui beliko kyštelėti koją. Ričis Bodinas su dusliu trenksmu pargriuvo žemėn.

Jis suurzgė. Smalsuolių būryje pasigirdo vieningas aiktelėjimas.

Markas puikiausiai suprato, kad jeigu ant žemės tysantis negrabus dilba atstatys savo pranašumą, tai įkrės jam kaip reikiant. Markas buvo labai paslankus, bet muštynėse mokyklos kieme vien paslankumu neišsilaikysi. Jeigu visa tai vyktų gatvėje, kaip tik ateitų laikas padirbėti kojomis: aplenkti ne tokį greitą persekiotoją, o paskui skuosti šalin ir parodyti jam nosį. Bet kiemas — ne gatvė, ir Markas puikiai suprato, kad jeigu dabar staigiai ir ryžtingai neužgrius ant šito stambaus šlykštaus šikniaus, paskui jį patį novys amžinai.

Ši6s mintys šmėstelėjo jo galvoje per mažytę sekundės dalį.

Jis šoko Ričiui Bodinui ant nugaros.

Ričis sumykė. Būrys smalsuolių vėl aiktelėjo. Markas įsikibo į Ričio ranką aukščiau marškinių rankogalio — mat akimirksniu sumetė, kad prakaituotas riešas gali išslysti — ir užsuko ant Ričio nugaros. Ričis suinkštė iš skausmo.

— Sakyk: pasiduodu, — paliepė Markas.

Ričio atsakymu būtų patenkintas ir dvidešimties metų stažą turintis jūreivis.

Markas truktelėjo Ričio ranką aukštyn, prie menčių, ir tasai vėl suinkštė. Jį apėmė pasipiktinimas, baimė ir nuostaba. Taip jam dar nebuvo atsitikę. Tokio dalyko negalėjo būti nė dabar. Žinoma, kad negalėjo joks keturakis pedikas sėdėti Ričiui ant nugaros ir sukinėti rankas, versdamas inkšti savo vasalų akyse.

— Sakyk: pasiduodu, — pakartojo Markas.

Ričis sunkiai pakilo ant kelių. Markas savo keliais suspaudė Ričio šonus, kaip žmogus, šoliuojantis ant arklio be balno, ir išsilaikė. Abu išsivoliojo dulkėse, bet Ričio drabužiai nukentėjo kur kas smarkiau. Veidas paraudonavo ir įsitempė, vyzdžiai išsiplėtė, žandas buvo perrėžtas. Jis pamėgino permesti Marką per galvą, bet šis vėl kilstelėjo storulio ranką aukštyn. Šįkart Ričis nesušuko, o cyptelėjo.

— Sakyk: pasiduodu, nes, atleisk man Viešpatie, aš ją sulaužysiu.

Ričio marškiniai išsipešė iš kelnių. Pilvas atrodė karštas ir nubrozdintas.

Jis ėmė verkšlenti ir judinti pečius į šonus, bet nepakenčiamas keturakis pedikas laikėsi tvirtai. Jo riešas buvo šaltas tarsi ledas, o petys degte degė.

— Lipk nuo manęs, šliundros vaike! Tu mušeisi nesąžiningai.

Skausmo pliūpsnis.

— Sakyk: pasiduodu.

— Ne!

Praradęs pusiausvyrą, Ričis griuvo veidu žemyn, į dulkes. Skausmas rankoje paralyžiavo visą kūną. Jis žiaumojo žemę. Dulkės lindo į akis. Bejėgiškai tampė kojas. Jis pamiršo esąs milžiniškas . Pamiršo, kaip dreba po kojomis žemė jam einant. Pamiršo, kad užaugęs ketina rūkyti „Camel“ kaip jo tėtušis.

— Pasiduodu! Pasiduodu! Pasiduodu! — veriančiai suspigo Ričis. Jis jautė, kad galėtų šaukti „pasiduodu“ valandomis, dienomis, jeigu šitai grąžintų jam ranką.

— Sakyk: aš — stambus piktas mėšlo gabalas.

— Aš — stambus piktas mėšlo gabalas! — suinkštė Ričis į purvą.

— Neblogai. Tiks.

Markas Pitris nulipo nuo Ričio ir, kol šis kėlėsi, atsitraukė už ranka pasiekiamos ribos. Markui maudė šlaunis — taip smarkiai jis jas spaudė. Jis tikėjosi, kad Ričis prarado visą savo kovingumą. Jeigu ne, padarys iš jo plaktą grietinėlę. Ričis pakilo. Apsidairė. Visi suko akis į šalį, paskui apsigręžė ir patraukė savais keliais. Smirdantis vaikėzas, pavarde Glikas, stovėjo šalia pediko ir vėpsojo į jį taip, tarsi šis būtų koks dievas.

Ričis stypsojo vienas vienužis, vos įstengdamas patikėti, kad taip greitai buvo sutriuškintas. Ant dulkėto veido gėdos ir įtūžio ašaros išplovė du švarius takelius. Jam dingtelėjo, dar sykį pulti Marką Pitrį. Bet gėda ir baimė — prieš tai nepatirti, dilginantys, milžiniški jausmai — neleido. Kol kas neleido. Ranką maudė kaip išgedusį dantį. Purvinas šliundros vaikas. Jeigu tik kada nors tave pasieksiu ir patiesiu ant žemės...