Stephen King - Zalės Valda

Mokykla. Sušikta mokykla!

Priešais jį kaip nesibaigiančių antkapių eilė driekėsi dar devyni mokslo mėnesiai.

3

4:30.

Praėjusios dienos vakarinio melžimo pienas buvo perdirbtas ir dabar keliavo atgal į Valdą, šįsyk ne galvanizuotuose plieniniuose pieno bidonuose, o kartoniniuose pakeliuose su marga etikete „Sliufuthilo pieno produktai“. Čarlso Grifeno tėvas prekiavo savuoju pienu, bet ši prekyba pasidarė nepelninga. Konglomeratai prarijo paskutiniuosius nepriklausomus fermerius.

Sliuiuthilo pienininku vakarinėje Valdos dalyje dirbo Irvinas Perintonas. Savo maršrutą jis pradėjo nuo Broko gatvės (apylinkėse dar žinomos Broko kelio arba Skalbimo Lentos vardu). Vėliau jis pervažiuos per miestelio centrą, o paskui išriedės į Brukso kelią.

Rugpjūty Vinui sukako šešiasdešimt vieneri, ir artėjantis išėjimas pensijon pirmą kartą pasirodė tikrai realus ir įmanomas. Jo žmona, pikta sena bjaurybė, vardu Elsė, pasimirė septyniasdešimt trečiųjų rudenį (vienintelis dėmesio ženklas, kurį jinai parodė savo vyrui per dvidešimt septynerius jų santuokos metus, ir buvo tai, kad pasimirė anksčiau už jį). Kai pagaliau išeis poilsio, Vinas ketino pasiimti savo šunį Doką, pusiau veislinį kokerį, ir persikelti arčiau Pemakvid Pointo. Jis svajojo kiekvieną dieną miegoti iki devintos valandos ir daugiau nė karto neregėti saulėtekio.

Jis privažiavo prie Nortonų namo ir įdėjo į krepšį jų užsakymą: apelsinų sultis, dvi kvortas pieno, tuziną kiaušinių. Kai Vinas lipo iš kabinos, kelį pervėrė skausmas, bet ne itin smarkus. Viskas žadėjo puikią dieną. Prie įprasto misis Norton sąrašo apskritaine Suzanos rašysena buvo pridurta: „Vinai, prašyčiau palikti vieną mažą pakelį grietinės. Ačiū“.

Perintonas sugrįžo grietinės, manydamas, kad šiandien — viena tų dienų, kai visiems norisi ko nors neįprasto. Grietinė! Kai kartą jos paragavo, jis kone susivėmė.

Rytuose ėmė švisti dangus, o laukuose, skiriančiuose Broko gatvę nuo miestelio, karališkais briliantais sužibo sodri rasa.

4

5:15.

Štai jau dvidešimt minučių, kai Eva Miler atsikėlė, užsimetė aptrintą chalatą ir įsimynė į nušleivotas rožinės spalvos šlepetes. Ji ruošė sau pusryčius — plakta kiaušinienė iš keturių kiaušinių, aštuonios plonos bekonienos riekelės, puodelis naminio kepsnio. Šią kuklią užkandėlę papuošė dvi uogiene apteptos riekės ir dešimt uncijų apelsinų sulčių aukštame stikle. Po sulčių bus du puodeliai kavos su grietinėle. Eva — stambi moteris, bet negali sakyti, kad stora. Ji pernelyg atkakliai darbavosi, namuose palaikydama tvarką, kad kada nors išstorėtų. Jos kūno formos buvo heroinės, aprašytos Rablė. Žiūrėti, kaip ji triūsia prie savo aštuonių pakurų elektrinės viryklės buvo tas pat, kas stebėti nenumaldomą bangų mūšą arba smėlio kopų slinkimą.

Evai patiko pusryčiauti visiškai vienai, planuojant visos dienos darbus. Darbo buvo apsčiai: trečiadieniais ji keisdavo lovos patalynę. Dabar turėjo devynis gyventojus, įskaitant ir naujoką, misterį Mirsą.

Namas buvo trijų aukštų ir septyniolikos kambarių, o dar grindys, kurias reikėjo plauti, laiptai, kuriuos reikėjo grandyti, turėklai, kuriuos derėjo išvaškuoti ir kilimas centriniame kambaryje, kurį būtina perversti. Ji pasišauks pagalbon Landūną Kreigą — jeigu tik šis nemiega po kapitalinio lakimo.

Kaip tik jai sėdant prie stalo, atsidarė užpakalinio įėjimo durys.

— Sveikas, Vinai. Kaip reikalai?

— Dėkui. Kelis truputį šėlioja.

— Užjaučiu. Gal paliktum papildomą kvortą pieno ir galoną štai to limonado?

— Žinoma, — nuolankiai atsakė jis. — Nujaučiau, kad dienelė bus kaip tik tokia.

Ji užsikniaubė ties kiaušiniene, nekreipdama dėmesio į jį. Vinas Perintonas visada rasdavo kuo pasiskųsti, nors Dievas liudininkas: nuo to laiko, kai toji ragana, laikiusįjį už pavadėlio, nusivertė į rūsį ir nusisuko sprandą, jis turėjo tapti laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

Be ketvirčio šeštą — tuo metu, rūkydama „Chesterfield“ cigaretę, Eva baigė gerti antrąjį kavos puodelį — stuktelėjęs sienon, į rožių krūmus šastelėjo laikraštis „Press-Herald“. Trečią kartą šią savaitę. Kilbio vaikėzas visiškai kuoktelėjo. Gal iš jo trenktos galvos išgaravo, kaip dera pristatinėti laikraščius? Tiek to. Tegul paguli. Pro langą iš rytų pusės į namo vidų įkypai krito silpna auksaspalvė labai ankstyvo ryto šviesa. Tai buvo pats geriausias Evos dienos metas, ir ji nė už ką pasaulyje nebūtų trikdžiusi šios nesudrumsčiamos ramybės.

Jos gyventojai turėjo teisę naudotis virykle ir šaldytuvu, kaip ir kas savaitę gauti naują patalynę. Tai įėjo į mokestį už nuomą, — taigi netrukus ramybei ateis galas: nusileis Groveris Verilas su Mikiu Silvesteriu ir prieš išeidami į „Geits Fols“ tekstilės fabriką, kuriame abu dirbo, pasičepsėdami gers pieną su saldumynais.

Evos mintys tarsi išpranašavo jų pasirodymą — trečiojo aukšto tualete sušniokštė vanduo, o ant laiptų sudundėjo sunkūs darbiniai Silvesterio batai.

Ji sunkiai pakilo ir išėjo gelbėti laikraštį.

5

6:05.

Į negilų Sindės Makdugal ryto miegą prasiskverbė plonas verkšlenantis kūdikio verksmas, ir neatmerkdama sulipusių akių ji pakilo pasižiūrėti mažylio. Stuktelėjusi blauzda į naktinį stalelį, Sindė burbtelėjo: „ kakalas!“

Išgirdęs jos balsą, kūdikis suklykė dar garsiau.

— Užsičiaupk! — vamptelėjo jinai. — Jau einu!

Ji nusvirduliavo siauru vagonėlio koridoriumi į virtuvę — grakšti mergina, tolydžio prarandanti vos pastebimą grožį... jeigu sakytume, kad Sindė kada nors juo pasižymėjo. Sindė išėmė iš šaldytuvo Rendžio buteliuką, pamanė, kad reiktų jį pašildyti, paskui nusprendė — velnias negriebs. Jei jau tave taip prispyrė, gali maukti ir šaltą.

Ji nuslinko į vaiko kambarį ir šaltai pažvelgė į kūdikį. Jam jau sukako dešimt mėnesių, bet pagal savo amžių berniukas buvo liguistas ir verksmingas. Šliaužioti pradėjo tik praėjusį mėnesį. Galbūt jam poliomielitas ar kas nors panašaus. Kažkas matėsi ant mažylio rankų ir sienų. Ji pasilenkė, nesuprasdama, į ką vaikas įlindo.

Sindei buvo septyniolika. Liepos mėnesį jiedu su vyru pažymėjo pirmąsias vestuvių metines. Kai ji septintame mėnesyje, apvali kaip naujametinis žaisliukas, tekėjo už Roiso Makdugalo, santuoka atrodė lygiai tokia pat palaiminga, kaip ją pavadino tėvas Kalahenas — palaiminga išeitis iš keblios padėties. Dabar ji pavirto kakalo krūva. Kuriuo, kaip su pasibjaurėjimu suprato Sindė, Rendis ištepliojo rankas, sieną ir plaukus.

Stovėjo su šaltu buteliuku rankoje ir bukai dėbsojo į savo vaiką.

Štai dėl ko ji metė mokyklą, draugus, viltis tapti manekene. Dėl šio Vingyje prisiglaudusio šlykštaus vagonėlio, kur nuo statramsčių draiskanomis luposi plastikas, dėl vyro, kuris visą dieną plūkėsi fabrike, o vakarais traukdavo girtuokliauti arba pliekti pokerį su savo niekam tikusiais draugeliais iš degalinės. Dėl vaikėzo, kuris kaip du vandens lašai buvo panašus į savo nevykėlį tėtušį ir viską paeiliui tepliojo kakalais.

Berniukas klykė iš visų jėgų.

— Užsičiaupk! — ūmai sušuko ji atsakydama ir sviedė į jį plastikinį buteliuką. Buteliukas pataikė į kaktą, ir mažylis persivertė lovelėje ant nugaros, vis tebeklykdamas ir mojuodamas rankutėmis. Tiesiai po plaukų linija liko raudona žymė, ir Sindė pajuto sukilusį iki gomurio gąsdinantį džiaugsmo, gailesčio bei neapykantos dūrį. Ji ištraukė vaiką iš lovelės kaip skudurą.