Stephen King - Zalės Valda

7

Viskas buvo išgerta, praėjo pusiaunaktis, mėnulis beveik išnyko iš akiračio. Jie šnekučiavosi apie kažką nereikšminga, paskui, užpildydama pauzę, Suzana pasakė:

— Tu man patinki, Benai. Labai.

— Tu man irgi. Ir aš nustebintas... Ne, ne tai norėjau pasakyti. Prisimeni, kaip aš kvailai pajuokavau parke? Pernelyg gerai sekasi.

— Jeigu norėsi pasimatyti dar kartą, aš sutinku.

— Taip.

— Bet nesiskubink. Prisimink, kad esu paprasta mergaitė iš mažo miestelio.

Jis nusišypsojo.

— Labai panašu į Holivudą. Bet į gerą Holivudą. Dabar turėčiau pabučiuoti, ar ne?

— Taip, — rimtai atsakė ji. — Manau, kad scenarijuje toliau įrašyta kaip tik šitai.

Benas sėdėjo šalia merginos supamajame krėsle; nenustodamas lėtai suptis, persilenkė per ranktūrį ir prigludo burna prie Suzanos lūpų, nemėgindamas nei ieškoti jos liežuvio, nei jos liesti. Beno lūpos nuo lygių dantų spaudimo atrodė tvirtos, alsavimas dvelkė silpnu romo ir tabako kvapu. Suzana taip pat ėmė suptis, ir judėjimas suteikė bučiniui naują nepatirtą pojūtį. Bučinys tai silpnėjo, tai įsiplieksdavo, buvo tai lengvas, tai stiprus.

Suzana pamanė: „Jis ragauja, kokio esu skonio“. Mintis pažadino joje užslėptą susijaudinimą, ir ji nutraukė bučinį nelaukdama, kol jis galutinai ją įaistrins.

— O-o, — pratarė Benas.

— Ar nori rytoj vakare papietauti mano namuose? — paklausė ji. — Kertu lažybų, namiškiai bus sužavėti tavimi, — akimirka buvo tokia džiugi ir nerūpestinga, kad Suzana galėjo mestelėti motinai šį kąsnelį.

— Valgiai pagaminti namuose?

— Visi — naminiai.

— Būsiu laimingas. Nuo to laiko, kai čia atvykau, gyvenu pietaudamas vien pusfabrikačiais.

— Tuomet šeštą? Mes valgome anksti.

— Žinoma. Puiku. Ir jeigu prakalbome apie namus, geriau tave palydėsiu. Eime.

Grįždami automobiliu jiedu nesišnekėjo, kol Suzana neišvydo iš kalvos viršūnės naktyje švysčiojančio žiburėlio, kurį motina visuomet palikdavo, jeigu Suzanos nebuvo namuose.

— Įdomu, kas gi ten? — paklausė ji, pasisukdama Marsteno namo pusėn.

— Greičiausiai naujasis šeimininkas, — romiai atsakė Benas.

— Šis žiburys nepanašus į elektros šviesą, — mįslingai ištarė ji. — Pernelyg žalias, pernelyg silpnas. Gal žibalinė lempa?

— Ko gero, jie dar nespėjo pajungti elektros.

— Galbūt. Bet kiekvienas, nors šiek tiek gebantis pažvelgti priekin, būtų paskambinęs į Energokompaniją dar prieš atsikraustydamas.

Jis nieko neatsakė. Jiedu jau buvo prie kelio, vedančio į Nortonų namus.

— Benai, — netikėtai ištarė mergina, — naujoji tavo knyga — apie Marsteno namą?

Jis nusikvatojo ir pakštelėjo jai į nosies galiuką.

— Jau vėlu.

Ji nusišypsojo.

— Aš nenorėjau kvosti.

— Nieko baisaus. Bet galbūt kitą sykį... dieną.

— Sutarta.

— Geriau skuosk namo, mergele. Rytoj šeštą?

Ji dirstelėjo į laikrodį.

— Šiandien šeštą.

— Labos nakties, Suzana.

— Labos nakties.

Suzana išlipo iš mašinos ir lengvai nubėgo takeliu šoninių durų link, paskui atsisuko ir, kai Benas ėmė riedėti atgal, pamojavo. Prieš įžengdama vidun, pienininkui paliktame sąraše papildomai įrašė grietinę. Keptos bulvės su grietine suteiks vakarienei daugiau elegancijos.

Dar minutėlę delsė, žvelgdama viršun, į Marsteno namą, o paskui įėjo vidun.

8

Mažame, į dėžutę panašiame kambarėlyje Benas nusirengė ir nedegdamas šviesos nuogas įsliuogė į lovą. Suzana pasirodė miela mergina — pirma miela mergina, kokią jis sutiko po Mirandos žūties. Benas vylėsi, kad nebandys jos paversti naująja Miranda — tai būtų kankynė jam pačiam ir baisiai neteisinga Suzanos atžvilgiu.

Jis atsigulė ir leidosi nešamas snaudulio srovės. Neilgai trukus prieš užmiegant, Benas pakilo ant alkūnės ir pažvelgė į langą, kurio fone kaip kvadratinis šešėlis matėsi jo rašomoji mašinėlė, o greta jos — maža popieriaus lapų šūsnis. Peržiūrėjęs keletą kambarių, jis specialiai paprašė Evą Miler išnuomoti kaip tik šį, kadangi pro jo langus matėsi Marsteno namas.

Ten vis dar tebedegė žiburys.

Šią naktį, pirmą kartą nuo to laiko, kai Benas atvažiavo į Zalės Valdą, jis susapnavo seną sapną — taip gyvybingai jis nebuvo apsireiškęs nuo pat Mirandos žūties avarijoje.

Bėgimas koridoriumi; siaubingas atidaromų durų cyptelėjimas; kabanti figūra, kuri netikėtai atmerkė beprotiškas užtinusias akis; apimtas lėtos sapno panikos, tarsi grimzdamas į tirštą dumblą, Benas pasisuka į duris...

Ir patiria, kad jos užrakintos.

Trečias skyrius

VALDA (I)

1

Pažadinti miestelį — nesudėtinga, rūpesčiai nelaukia. Netgi tuomet, kai saulės kraštelis dar slepiasi už horizonto, o žemę gaubia tamsa, gyvenimas jau atgyja.

2

4:00.

Grifeno berniukai — Helas, aštuoniolikos metų, ir Džekas, keturiolikos, kartu su dviem samdytais darbininkais pradėjo melžimą. Išplautas iki baltumo ir spindintis tvartas atrodė kaip švaros stebuklas. Iš abiejų pusių buvo išdėstyti gardai, pro juos driekėsi takeliai be jokios dėmelės, o tarp takelių ties viduriu tįso nuožulnus cementinis latakas — girdykla. Helas tolimajame tvarto gale spragtelėjo jungtuką, atsuko čiaupą ir paleido vandenį. Pradėjęs dirbti, sukaukė elektrinis siurblys, kuris kėlė vandenį iš artezinio šulinio (ferma buvo aprūpinama iš dviejų tokių šulinių). Helas ir šiaip buvo niūrus, ne itin nuovokus vaikinukas, o šiandien — ypač suirzęs. Vakar vakare jiedu su tėvu aiškinosi santykius. Helas norėjo mesti mokyklą. Jis jos neapkentė. Jis neapkentė tenykštės nuobodybės, reikalavimo nejudant išsėdėti po penkiasdešimt minučių, ir dar — visų dalykų, išskyrus miškininkystę ir braižybą. Anglų kalba varė jam įsiūtį, istorija buvo kvailystė, sąskaityba — nesuprantama. O šlykščiausią buvo tai, kad nei viena, nei antra, nei trečia neturėjo jokios prasmės. Karvėms visiškai tas pat, ar joms sakai „ne-a“ ir painioji laikus; joms tas pat, kas buvo prakeiktos Potomako armijos vyriausiasis vadas prakeiktame Pilietiniame kare, o kas dėl matematikos, tai nuosavas Helo tėtušis — kad jį kur velniai nujotų — net prieš šautuvo vamzdį nebūtų sugebėjęs prie dviejų penktųjų pridėti pusės. Štai kodėl jis laikė buhalterį. Reikia tik pažiūrėti į tą vaikiną! Išsimokslino koledže, o vis tiek pluša tokiam stuobriui kaip Helo senis. Tėtušis ne kartą aiškino: sėkmingo reikalų tvarkymo paslaptis slypi ne knygose (o pieno ferma — ne blogesnis biznis už kitus), pažinti žmones — štai kur šuo pakastas. Tėtušis buvo meistras pataukšti apie išsilavinimo ir savo šešių klasių stebuklą. Senis skaitė vien „Reader's Digest“, o ferma per metus duodavo 16 tūkstančių dolerių pelno. Pažinti žmones. Mokėti spausti jiems rankas ir klausinėti, kaip sekasi jų žmonoms, pavadinant pastarąsias vardais. Na, žmones Helas pažino. Jie dalijosi į dvi rūšis: tokius, kuriuos buvo galima uiti, ir tokius, kurių negalima. Pirmųjų ir antrųjų santykis buvo kaip dešimties ir vieneto.

Nelaimei, tėtušis ir buvo šiuo vienetu.

Helas dėbtelėjo per petį į Džeką, kuris šakėmis lėtai nešiojo iš paskleistos kaugės šieną į keturis pirmuosius gardus. Štai jis, knygų kirminas, tėvelio mylimasis! Nelaimingas šiknius.

— Greičiau! — riktelėjo. — Duok šen šieno!

Jis atrakino sandėlio spynas, ištempė lauk pirmąjį iš keturių elektrinių melžtuvų ir ėmė ridenti jį praėjimu, klaikiai raukydamasis prieš blizgantį nerūdijančios skardos paviršių.